Kovo 23 ir 24 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre viešėjo Panevėžio teatras “Menas”, pristatęs du spektaklius - “Kiemo istorijas” ir “Pasaka ne pasaka apie bjaurųjį ančiuką”. Kartais spaudoje pasirodantys rašiniai apie edukaciją, spektaklius jaunimui retai turi realų pagrindą. O Juliaus Dautarto vadovaujamas teatras “Menas” - realus įrodymas, kas tai yra.
Kas yra “teatras jaunimui”? Tai nėra savitikslė deklaracija. Didžiausias šio teatro pasiekimas - jis labai taikliai ir tiksliai operuoja jaunojo žiūrovo sąmone. Kartais atrodo, kad J. Dautartas yra teatro Kašpirovskis: jeigu žiūrovai prapliumpa juoktis, tai visi iš karto. Todėl stebiesi: jaunieji žiūrovai juokiasi “urmu”, o tu - visai kitu metu. Po kelių tokių “sutartinių” supranti, kad tai - ne atsitiktinumai. Kiekvienam padalyta atskirai. Gal režisierius gilesnio mokslo šiuo pagrindu ir neišrastų, gal tai dalis ir atsitiktinumų, bet kad apie tai galvojama - akivaizdu. Abu Vilniuje rodyti spektakliai pripildyti tikro jausmo, sveikos energijos, vaikystės prisiminimų ir realių išdaigų.
Pirmą dieną suvaidintos “Kiemo istorijos” - šio teatro hitas - Vilniuje taip pat būtų išgyvenusios savo aukso amžių. Tai geriau už bet kokius vaistus. Salė nuo spektaklio pradžios iki pabaigos patiria palaimą. Visi - maži ir dideli - sėdi nepailstamai išsišiepę ir švytėdami. Akimirksniu nusikraustyti į vaikystę, kai galvoje verda visai kitas, kitoks gyvenimas - ne taip jau paprasta. O J. Dautartas, atverdamas užslėptus, tačiau visiems atpažįstamus potyrius, žiūrovą įtraukia ne tiek į spektaklio sūkurį, kiek nukelia jį į autentiškų prisiminimų dausas. Ir tai nereiškia, kad spektaklio veiksmas identifikuojasi su išgyvenamais potyriais: egzistuoja aibė situacijų, kurių gal ir nenutiko tavo gyvenime, tačiau režisierius vis dėlto pataiko labai arti.
J. Dautarto režisūros principas - ne vien lengvais potėpiais artėti link idėjos įgyvendinimo, bet iš jaunų aktorių ištraukti maksimumą. Šiame teatre jauni žmonės ne tik tampa profesionalais, bet ir subręsta visai kitokiais žmonėmis. Žinia, ne vienas šio teatro aktorius tampa Muzikos akademijos studentu, ne vienas šio teatro žiūrovas tampa potencialiu žiūrovu ir Vilniuje, ir Kaune. Akademinis jaunimas, kuris lanko, sakykim, OKT spektaklius, dažnai yra kilęs iš ten, iš Panevėžio. Taip ugdoma visos šalies teatrinė terpė.
“Menas” yra toks teatras, kada ir medžiaga, ir kūrėjai, ir žiūrovas veikia “in corpore”; tai ir yra šio teatro esmė. Gan įnoringas teatro pavadinimas “Menas” bendrame socialiniame kontekste turi tikrai daugiau pagrįstumo nei pavieniai sparčiai plintantys autoriniai teatrai.
“Kiemo istorijose” yra ir “Gagarino gatvės” pradžia. Tai ne vien panevėžietiško dialekto tapatybė - tai bendras kontekstas, kuriame prasideda ir tebesitęsia įvairių socialinių sluoksnių, įvairaus amžiaus žmonių gyvenimai. Jauni ir dideli tebesisuka viename kieme, ir jų žaidimai panašūs, tik atributika kita. “Kiemo istorijos” pirmiausia patrauklios tuo, kad jose vaidina vientisa trupė. Gali justi, kaip ji įsivažiavusi, kaip ji susistygavusi, kaip aktoriai vieni į kitus įsiklausę, ir svarbiausia - visi muzikalūs.
Elonos Snicorienės Mama - motinų motina. Puikus aktorės balsas, laisva, neperspausta vaidyba visam spektakliui suteikia ne tik dokumentiškumo, gyvenimo atpažįstamumo, bet ir lyrikos, šilumos. Suvaidinti Mamą, atklydusią iš visų mūsų namų - tikrai neįtikėtina užduotis. Ir, rodos, iš pažiūros “nesudėtingas” vaidmuo yra vienas iš sudėtingiausių.
Giedrius Kiela - ne tik puikus Sūnus “gitaristas”, bet ir viso spektaklio vertikalė, stuburas. Aktorius “naudoja” plačius, gan egocentriškus judesius, taip sukurdamas ne tik šiuolaikinio jaunuolio tipažą, bet ir pademonstruodamas, kaip galima tapti aktoriumi profesionalu, puikiausiai suvaldančiu didžiąją salę, kurią kartais sunkiai įveikia ir senbuviai.
Raiškus ir įspūdingas Andrius Poviliauskas. “Šposininkas”, išminčius, dvasinis spektaklio moderatorius, panevėžietišku slengu tariant, “dūšelė mūsų” - Saugirdas Stakelė. Šį aktorių gali sekti vieną patį ir kiemo istorijos ilgai nesibaigs. Kartais atrodo, kad jis nieko ir nevaidina, bet taip nėra. “Lengvai” slystantys dalykai - tekstas, improvizacija iš aktoriaus pareikalauja nemažai profesinės išminties. Galų gale neperspaustas šmaikštumas humorą ne itin suvokiančioje tautoje - retas reiškinys.
Jolanta Puišienė, Vaiva Venckevičiūtė, Inga Talušytė, Aliona Kuriakina žavi savo išradingais vaidmenimis. Mažiausiomis individualiomis vaidybos manieromis visos jos sukuria gana dinamišką skirtingai mąstančių, tačiau likimo suvestų ir gražiai sutinkančių kiemo draugių gyvenimą. Nebūtina su jomis susitapatinti, kad galėtum pajausti unifikuotos situacijos unikalumą.
Režisierius Julius Dautartas ir dailininkas Kęstutis Vaičiulis sukūrė paprastą, bet funkcionalią dekoraciją. Jos pagrindiniai komponentai - labiausiai “judantys”, besikeičiantys, besitransformuojantys. Tai siauri poroloniniai čiužinukai, kurie veiksmo metu “funkcionuoja” ne vien kaip lovos, pagalvės ar figūrinės namo, tvoros detalės, bet virsta bangomis, gėlėmis ir kitomis daugiareikšmėmis poetinėmis detalėmis. Tai nėra pigus minimalizmas - veikiau tikro žaidybinio teatro rūšis, kada rekvizitas tampa gyvu, funkcionuojančiu spektaklio audiniu. Ne atsitiktinai šis spektaklis priminė garsiąsias “Vaikų dienas”. Beveik iš nieko kuriamas teatras - pats švenčiausias reiškinys.
“Pasaka ne pasaka apie bjaurųjį ančiuką” - visai kas kita. Nacionalinio dramos teatro Didžioji scena surijo tikrai ne mažą dalį šio spektaklio. Aktoriai vaidino teatro akustinėje duobėje. Techniškai negalėdami spektaklio iškelti į avansceną (spektaklio uždanga ir kitos scenos įmantrybės tvirtinamos tik tam tikrose vietose) gastrolininkai akivaizdžiai “nukando” nemažai spektaklio subtilybių. Todėl vaidyba trūkčiojo, “išlindo” netolygus aktorinis parengimas, mėgėjiškumas susipynė su profesionalumu, spektaklis kiek prailgo.
“Geresnės” teatro sąlygos ne visada reikalingos rastis menui. Juk nieko nėra gražiau už tas akimirkas, kai pasitikęs XXI a., teatras “Menas” į Vilnių atsiveža savo techniką, ir spektaklio metu mes regime, kaip gyvas žmogus kartkartėmis atsistoja ir rankiniu būdu prožektoriuje keičia filtrus, kad būtų išgaunamas pasakiškumas. Teatro archajiškumas - autentiškiausia, nedaloma dalis, nes viskas prasideda ir baigiasi žiūrovų akyse.
J. Dautartas užkrėtęs teatru didelę dalį jaunų žmonių. Jų kūrybinis potencialas dažnai lenkia amatininkiškume skęstančius spektaklius. Net mažiau įtaigos turinti “Pasaka ne pasaka apie bjaurųjį ančiuką” mažiesiems žiūrovams paliko neišdildomą įspūdį. Po spektaklio, atpažinę režisierių, jie nepabūgo pagirdi spektaklio. Nuoširdžios vaikų reakcijos - turbūt didžiausia dovana visai trupei.
