Pirmoji šio sezono premjera Rusų dramos teatre - lyg pirmas blynas: truputį pasvilęs, bet neiškepęs. Pernykštis sezonas išskleidė sparnus naujiems skrydžiams, atitinkantiems bendrą Lietuvos teatrinę kultūrą (atskiros sėkmės, teatro intriga, stilius, kokybė), tačiau savaitgalį parodyta italo dramaturgo Aldo Nikolaji pjesės “Šiek tiek švelnumo” premjera teatrą vėl nubloškė į ariergardą.
Blogu šio spektaklio nepavadinsi, tačiau jam pritaikyti naujus menotyrinius pamąstymus vargu ar kas išdrįs. Gerbiant bendrą kūrėjų darbą, galima pasakyti, kad tai elegantiškas, skoningas, giliai rusiškas spektaklis, skirtas išimtinai vyresnio amžiaus žiūrovui. Net išgėrus stiprios kavos tas jaudinantis spektaklis priverčia snūduriuoti net pačius didžiausius prisiekusiuosius. Salėje “smulkūs” knarktelėjimai pasigirsdavo tai vienoje, tai kitoje pusėje (nepamirškime - premjera!).
Gyvenimo agonijoje gyvenantys senukai iš esmes per daug nesiskiria nuo kito amžiaus žmonių - šiek tiek suvaikėję, šiek tiek sumarazmėję, tačiau, svarbiausia, vis dar mokantys mylėti. Meilės grožio elementas ir galėjo būti viso sprendimo raktas. Tačiau maskviškis režisierius Igoris Vlasovas, matyt, sieloje pesimistas, visą spektaklį pavertė lėtapėde senelių agonija. Šiais laikais ne tik jaunimas “kitoks” - “kitokie” ir seneliai. O dabar scenoje matai rusiško charakterio, rusiško mentaliteto 6-7-ojo dešimtmečio dramų “režisūrinių” herojų štampus, kurie jau lyg ir buvo išnykę iš teatro scenų. Be abejo, mohikanų žiūrovų dar atsiras, bet vargu ar spektaklis ras tiek daug patriotų, kurie norės vėl lankytis tokiame teatre. Nežinia, kas ir kam šiandien gali rekomenduoti tokią pasakaitę?
Reklamoje šmėžavo net žodis “groteskas”, tačiau pjesės žanras su spektaklio žanru buvo akivaizdžiai supainiotas. Jeigu reikėtų paaiškinti, kur galėtų atsirasti groteskas, tai būtų per įžūlu: pirštu baksnoti į kūrinį, jį analizuojant, ieškoti esamų ir įmanomų poteksčių... Laisvam - laisvė. I. Vlasovas pjesę perskaitė “tik taip” ir “tik taip” scenoje paskleidė “Šiek tiek švelnumo”. Žiūrovai lyg ir neturi teisės kištis į užbaigtą spektaklį, tačiau kalbant apie taip formuojamą teatro reputaciją, tylėti neturėtų.
Pirmiausia gaila aktorių. Jų personažai atkeliavę iš visai kitų spektaklių, gal net iš jų pačių gyvenimų. Tačiau būtent šiame spektaklyje tai galėjo būti jų triumfas, o ne pavienių etiudų rinkinys. Juk ar ne komiška situacija - trys pagyvenusios pensionato moteriškės, vieno kambario gyventojos? Tarp jų ir iš jų gali gimti atskira miniatiūra. O dabar matyti vangokas, nebylus, vaidybos štampų rinkinys, kuriam atiduodama pakankamai daug sceninio laiko. Ir tai tik spektaklio pradžia. Tikėtis, kad tuoj tuoj tas veiksmas (visoks koks) prasidės - vadinasi, apsirikti. Vis mėgini nenuslopti, dairytis į tuos kelis aktorių gerbėjus, kurie su gėlėmis, ištiesę kaklus, aktyviai laukia pabaigos, nes jų sveikinimas - taip pat mažytis benefisas jų gyvenime. Dalis pasitempusių žiūrovų palaiko ir viso spektaklio liguistai mažo spaudimo tonusą.
Spektaklį lyg radijo teatre kartais pagyvina ir A. Nikolaji tekstai. Bet net šmaikščiam tekstui pasigirdus, sceninė situacija nesikeičia - viskas smenga į niekur. Belieka sekti fabulą (gerai tiems, kurie jos nežino).
Nemanau, kad šio teatro veteranai Jelena Maivina, Vladimiras Jefremovas, Lilija Mračko, Eduardas Murašovas, Tatjana Genzel, Valentina Lukjanenko, Jurijus Ščiuckis, Liudmila Pečiul nenutuokia, kur ir ką jie vaidina, tačiau kad taip lengvabūdiškai pasidavė senų vaidybos formų eksploatacijai - sunku patikėti. Tik didesnės jų scenos išskleidžia esamą talentą, o “mikro” dialoguose - viskas gana slogu. Žiūrint spektaklį, kartais atrodo, kad aktoriai, būdami nors kiek kūrybiškesni, gali patys tarpusavyje pašmaikštauti, spektaklį papildydami net savo teatro virtuviniais kuriozais. Tiek metų kartu besimurkdydami tarpusavyje, aktoriams lyg ir privalu turėti “savo”, “savotišką” partnerystę. Spektaklyje vaidina trupės branduolys, bet susiklausymas menkas. Tai byloja ir apie tai, kad kviestiniai režisieriai trupės auginti negali. Tai rimtesnės teatro problemos.
Paviljoninės Gintaro Makarevičiaus dekoracijos - švelnios, ramios, bet lyg ir pranašaujančios netikėto veiksmo atsiradimą. Tai lyg pranašiškos tylos užuomazga prieš audrą, tačiau per visą laiką jose taip nieko ir neįvyksta. Viskas vyksta ten kažkur: už lango, už sienų, už namo. Kartais atrodo, kad ten “kažkur” ir yra įdomiau, nei “čia pat”. Aktoriams ir režisieriui gal ir gerai, kad jie turi tą “ten kažkur”, kur gali pasislėpti. Manau, kad scenografas, žinodamas, kad tokioje erdvėje vyks tik buitinės scenos, būtų pasiūlęs abstraktesnį, poetiškesnį šio kūrinio sprendimą. Galima buvo atsisakyti realistinių, nors ir skoningų iliustracijų, sukuriant vien dvasinį, svajų ar iliuzijų lauką su ryškiais materialaus pasaulio inkliuzais.
Tačiau, matyt, toks buvo bendras susitarimas, kadangi ir kiti kūrėjai ėjo tuo pačiu keliu. Kostiumų dailininkas Aleksandras Vasiljevas, priviliojęs dalį žiūrovų savo ypatinga biografija, pademonstravo patį neypatingiausią kelią. Bet koks Dailės akademijos studentas scenografas yra pasirengęs tokio lygio “atradimams”.
Klaustukų daug ir neaišku, kodėl vis dėlto atsitiko tik taip.
O kad teatras pasitempęs, kad iš paskutinių stengiasi būti teatru, o ne kultūros namais, taip pat akivaizdu: gražiai atnaujintas žiūrovų salės parketas, restauruotas unikalusis sietynas; pasikeitęs visas aptarnavimo lygis, ryškiai pagerėjusi teatro reklama, sukurta teatro internetinė svetainė http://www.rusdrama.lt/Default.asp?DL=L&TopicID=50. Svarbiausia, šiame teatre, vieninteliame iš Vilniaus dramos teatrų, sakraliausia vieta - scena su jos šoniniais portalais - nenudrengti. Restauruoti čia dar yra daug ką, bet tam tikrų eksperimentų nebuvimas šioje erdvėje išsaugojo šio teatro sceninės architektūros kultūrą. Tai didelė šio teatro privilegija.
Likimo paradoksas ryškus: Rusų dramos teatras, valdžios aplaidumu praradęs savo unikalias patalpas Jogailos gatvėje, gavo unikaliausią Vilniuje teatrą. Jo architektūra pritaikyta muzikiniams spektakliams, taigi Rusų dramos teatrui tikrai pasisekė, nes perkėlus “Šiek tiek švelnumo” į paprasčiausią sceną, jis subyrėtų akyse.
Rusų dramos teatro vadyba šiandien tikrai juntama. Belieka vadovams akyliau rūpintis tikrojo meno prigimtimi. Sezonas dar tik prasideda - viskas dar prieš akis.
