Naujasis Mažojo teatro spektaklis - Samuelio Becketto “Belaukiant Godo” - tikslus, raiškus, šviesus, nors pati medžiaga - depresyvi, sudėtinga. S. Beckettas duso nuo erudicijos, savo meninius apreiškimus rovė iš gyvenimo ir vertė juos “žaidimu” kalbos struktūra, kuri virto pjesių bei prozos kūrinių rašymu.
Jo medžiagas suvaldyti teatre nelengva, o ypač šiandien, kai beketiškoji banga per pasaulį jau nuvilnijo ir naujoms traktuotėms vietos sumažėjo. Parodyti S. Beckettą teatre - subjektyvus procesas. Todėl ir šio spektaklio vertinimų gali būti pačių įvairiausių, kadangi jau pati medžiaga tai diktuoja. Režisieriaus Rimo Tumino pasirinktas kelias - tiksliau, tąsa to, ką režisierius kūrė ir augino per visą savo kūrybos laikotarpį, - Becketto atžvilgiu garbingas. “Belaukiant Godo. Žaidimo pabaiga” tapo aristokratišku spektakliu, kuriame autentiškomis teatro priemonėmis įminta beketiškoji paslaptis.
Galėtume ginčytis, sakydami, kad viena ar kita scena reiškia kitokius dalykus, tuo labiau kad teatro istorikai šį kūrinį yra jau “išnarstę” ir sudėlioję į lentynėles, tačiau Mažojo teatro spektaklis “Belaukiant Godo” tapo šio teatro Godo, o ne kūriniu, pasikabinusiu beorėje erdvėje. Šis spektaklis tapo šio teatro realiu įrodymu. Pirmiausia žiūrovai patenka į nuostabų teatro interjerą (beje, šiam spektakliui didesnio remonto tikrai netrūksta). Antra - susiduria su Mažojo teatro senbuviais, apie kuriuos jau drąsiai galime kalbėti kaip apie Lietuvos teatro akademikus. Ir trečia - medžiagos teatrinis perskaitymas tiksliai nusako teatro vidinę būseną. O tai, manau, didele dalimi nulėmė patį spektaklio sprendimą.
Teatras susitapatino su savo socialine-politine padėtimi ir savo kankinamą išsvajoto teatro laukimą sugebėjo paversti realiu gyvenimu, kuriame visi skausmai ir išgyvenimai yra tapę dialektiniu reiškiniu: sunkiasvoriai dalykai įgavo ir šmaikštumo, ir nesvarumo. Todėl ir Becketto kūrinį suprantame ne kaip egzistencinio laukimo manifestą, bet kaip vieną iš pasirinkto gyvenimo būdų. Šiame spektaklyje Godo beveik niekas ir nelaukia, o jeigu ir laukia, tai jau tikrai dėl to nesikankina. Beketiškasis laukimas kartais čia virsta tiesiog eiliniu “pasisiojimu” (kada Becketto tekstuose atsiveria prostracija, spektaklyje tiesiog einama išsituštinti).
Holivudiškų dalykų šiame spektaklyje nedaug. Jiems galima būtų priskirti gobeleno “Elnias” įnešimą ir kabinimą ant sienos, antrame veiksme apgraužto raudono kilimo patiesimą scenoje bei žalių lapelių barstymą. Visos šios trys “scenos” spektaklyje dar nėra iki galo prigijusios arba sunku jas prisijaukinti, kadangi pats kūrinys pastatytas apeinant įvairius teatrinius “manevrus”, technikos “dūmelius”, parateatrinius išradimus. Čia viskas gryna, tikra, dėl to - gilu. Kartais ta gelmė ir nuobodulį kelia, bet čia nieko nepadarysi. Menas jau toks reiškinys, kad linksmybėms vietos jame nedaug. O trumpai pasijuokti Rimas Tuminas visada atranda progų.
Režisierius puikiai perkando airišką Becketto humorą ir autoironiją. Žaidimo susišaudymas sparčiau vyko pirmame veiksme, bet tai taip pat logiška: “mandagus komediantas ir “prancūziškasis” - liguistas atsiskyrėlis” (Martin Esslin) spektaklyje įgavo pačius įvairiausius pavidalus, humoras buvo spalvinamas įvairiomis kitomis spalvomis, neišvengiamai autorius ryškėjo kaip užkietėjęs pesimistas. Spektaklio kūrėjai nesistengė daugiau suvokti ar sužinoti, negu žino ir sugeba paaiškinti tikrieji pjesės personažai. Jie tiesiog maudėsi tuose žodžių ir sąvokų srautuose, jie tiesiog patys bandė “iš savo varpinės” sudėlioti akcentus ten, kur jiems atrodo pridera.
Ir lenkiu galvą prieš tai, kad skausminga situacija netapo marazmu, o buvo perteikta gyvai, šmaikščiai, akylai. Jokių herojiškų pozų, jokių pranašysčių. Laukiu taip, kaip galiu. Esu pavargęs nuo laukimo, todėl belaukdamas sugebu dar kažkaip ir pagyventi. Tas gyvenimas nė kiek nelengvesnis už laukimą. Gal tik išoriškai jis kiek dinamiškesnis, tačiau pats rezultatas - filosofiškai toks pat skausmingas, kaip ir laukimas be išeities. Gimimas, gyvenimas ir mirtis šiame spektaklyje sutapatinti ir paversti teatrine egzekucija. Beckettas pasakytų: “ir tai - bergždžia”, bet kitos išeities nėra, kaip dar kartą pasinerti į savo esybės įsčias. (Beckettas ne vieną kartą yra prisiminęs apie savo tūnojimą motinos gimdoje.)
Visa apimančiame kalėjime R. Tuminas išlaisvino personažus. Jie tikrai nesikankina, jie paversti abstrakčiais charakteriais, jie atviri be atskiro atsivėrimo. Net Poco tampa “dialektiniu” klajūnu. Tai net ne likimas - tai beprasmybės palaima. Tai panašu į ubagus, kurie niekada nenorės tapti turčiais, kurie, gavę duonos riekę, keliaus toliau, nes jų tokia padermė. Tikras ubagas niekada nieko nevogs, jis su gyvenimo lazda eis per tą patį gyvenimą ir tame bus jo palaima, jo švytėjimas. Ar tu toks, ar kitoks, grožis - tavo tikrume.
Čia ir Vladimiras, ir Estragonas, ir Poco, ir Lakis, ir berniukas - tikri. Arvydas Dapšys, Andrius Žebrauskas, Mindaugas Capas, Vilius Petrauskas, Leonardas Pobedonoscevas vaidina, kartais net atrodo, viršydami savo galimybes. Bet tai šiam spektakliui tik padeda. Tai galima sutapatinti su siekiamybe, kuri, kaip atskira tema, išnyra šiame spektaklyje.
Gal lengviausiai sekasi čapliniškąjį pavidalą įgavusiam A. Žebrauskui. Jis - nepakartojamas virtuozas. Tačiau ir A. Dapšys pasiekia nebūtų aukštumų, o M. Capas, apskritai pasirodė kaip sąžiningiausias, aktorius-profesionalas, senokai tokio rimto vaidmens neturėjęs, jis lyg iš naujo prisikėlė teatrui. Aktorius savajam Poco padovanoja ne vien drąsą ir “buitinio” žmogaus savybes - vaidindamas “fortissimo”, M. Capas dar sugeba ir liūdėti. Jo Poco, ypač antrame veiksme, įgauna net daugiau spalvų už Vladimirą ir Estragoną. Aišku, sunku iš pasąmonės išguiti Valentino Masalskio Poco, kuris ilgam įkritęs į sąmonę, tačiau M. Capas drąsiai gali stoti į tų Poco kūrėjų gretas, kurie kūrė teatro istoriją.
Spektaklis nušviestas dykumos šviesa. Pastelinių rusvų spalvų pustoniuose skendi visas Mažasis teatras, visa erdvė ir daugiausiai smėlio dulkių prarijęs senis Lakis. Gražu.
Gražu ir tai, kad scenografas Adomas Jacovskis kaip visada lyg nieko ir nesukūrė: tos pačios pradėtos restauruoti teatro interjero durys, iš “Viešpaties”, kaip preliudija, “atklydę” akmenys, lempos, lemputės, kurios pradžioje atrodo kaip “Rūtos” draugijos “liekanos”. Tik vėliau išaiškėja, kad jos sukabintos itin “subtiliai” - jų vietos “išieškotos”, “tikslios”. Spektaklyje jos virs žvaigždutėmis, kurs mėnesieną.
A. Jacovskiui užtenka palubėj atremti stiklo gabalą, kurio atspindyje ta pati lempa tampa mėnuliu, o “pažaidus” su šviesomis, veiksmas “įgauna” ir vakarėjančios dienos, ir nakties “efektus”. Teatro paslaptis kuriama lyg ir iš nieko, tačiau šį kartą kaip niekad tiksliai. Spektaklis sukurtas kaip pastatas: eksterjeras sujungtas su interjeru. Jokio disonanso. Aišku, klajojant po pasaulį, bus keblumų išgaunant tokią dermę, bet kūrėjams ir reikia pirmiausia nulenkti galvą už tai, kad spektaklis sukurtas “čia” ir “dabar”. Šiame teatre taip pat dar daug kas pasikeis: “biurgeriškai” nušvis restauruotos stiklinių blokelių lubos, kitaip nuskaidrės “Godo” dangus, bet viskam ateina pabaiga, kuri visada pranašauja “kažko” pradžią. Lauksime.
