Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Godo laukimas nėra toks nuobodus reiškinys. Režisierius Rimas Tuminas, nerimstančios sielos žmogus, ir toliau eksperimentuoja, dirba, ieško ir randa. Poco vaidmeniui pakvietęs aktorių Vytautą Šapranauską, kuris spektaklyje vaidino šeštadienį (02.08), jis laimėjo dar vieną tašką.
Parengęs šį aktorių daugiaprasmiam vaidmeniui, režisierius ne tik gražino teatrui TV žvaigždę, bet įrodė, kad pačių gabiųjų aktorių televizija vis dėlto nepraryja: prireikus jie sugeba išsižadėti televizinių štampų. Vytautas Šapranauskas - kaip čia buvęs, kaip niekur neišėjęs. Per patį intensyviausią televizinės karjeros periodą, “Šapro šou” vienu metu kurdamas kelis skirtingiausius personažus, šis aktorius teatre “žaidžia” tik teatrui priimtomis taisyklėmis ir tik autoriui bei režisieriui reikiama kalba.
Antrojoje Samuelio Becketto “Belaukiant Godo” premjeroje, kurioje Poco vaidino V. Šapranauskas, spektaklio struktūra nepasikeitė. Natūralu, kad aktorius, apdovanojęs savąjį Poco tik jam vienam priklausomomis savybėmis, jį padarė kitokį. Buvo įdomu stebėti, kaip aktorius, visiškai kitoks nei kitas šio vaidmens atlikėjas Mindaugas Capas, nesuardė spektaklio audinio netgi tada, kai, rodos, paslydimams erdvė buvo atvira. Tai įrodymas, kad režisierius griežtai žinojo būtent tokią kūrinio traktuotę, antra, V. Šapranauskas dar gerbia teatrą taip, kad jame “tirpsta” kartu su jį pasiglemžusia medžiaga.
Gal ir per naivu skelbti tokią pergalę, bet esu giliai įsitikinusi, kad tokio populiarumo aktoriams (o jų yra tikrai vos keli) vargu ar gali sektis taip lengvai perspjauti “nepopuliarųjį” teatro lauką.
Yra ir kita medalio pusė. Ar tai veikia žiūrovą? Ar netrukdo suvokti Poco savo pačių susikurtas įvaizdis? Paradoksalu, bet šį kartą - ne. V. Šapranauskas nuo pat pirmų minučių sunaikina bet kokias šapranauskiškas iliuzijas. Kartkartėmis atsirandantys “pasišmaikštavimai” - bendros koncepcijos reikalas. Jų nė kiek ne daugiau nei spektakliuose su Capu. Aišku, jie kitokie. V. Šapranauskas, turėdamas daugiau vidinės laisvės (vis dėlto tiek laiko arenoje soluoja), kai kurias scena tiesiog natūraliu būdu prailgina: jis niekur neskuba, visas savo mintis išsako ir pabaigia iki galo.
Plačiai naudodamas savo gestikuliaciją, mimiką, tik jam vienam būdingą akyčių vartymą, jis, žinoma, lieka autentiškas. Bet visa ši partija atlikta taip subtiliai, kad visiškai neiškrinta iš visos spektaklio partitūros. V. Šapranauskas yra viena iš didžiųjų šio audinio dalių.
Ar įmanoma pastebėti kitokią Arvydo Dapšio ir Andriaus Žebrausko partnerystę? Vargu. Spektaklyje ir toliau dėsningai vaidinama, dėsningai improvizuojama: kai kurios scenos dėsningai kinta, kai kurios lieka stabilios. V. Šapranausko vaidmuo kitaip paryškina ir A. Dapšio bei A. Žebrausko duetą, kuris įgyja vis daugiau gyvybės. Retsykiais žiūrovams leidę ir prisnūsti, jie taip įsibėgėja, kad įgauna sunkiai įvardijamos partnerystės virtuoziškumo.
Ir pirmuosiuose spektakliuose jie glaudžiai komunikavo, o dabar tai pasiekė dar aukštesnį lygį. Anksčiau atrodė, kad A. Žebrausko Estragonas - tam tikras vedlys, o dabar A. Dapšio Vladimiras, lyg ant spyruoklių nenustygstantis, dvasiškai pradeda valdyti poetinės sielos Estragoną. Ne veltui jo kišenėlėse kraštutiniais gyvenimo atvejais rasi užsilikusią kokią morkytę ar ridikėlį. Šalia lyrinės prigimties partnerio A. Dapšys kaskart įgyja vis daugiau drąsos užkariauti klaustukų pilną pasaulį.
Naujajame spektaklyje naujai skamba Fausto Latėno akordeoninė muzika - labai tiksli ir graži. Grynas instrumentas - kaip dar vienas balsas katastrofinėje dykumos ir laukimo atmosferoje. “Tu pasakyk jam, kad mane matei” - o regėjimo netekusiems belieka tik tai išgirsti.
Visi aktoriai sukuria regimą plastinį lauką. Skirtingi Poco - nauja vaizdų dalyba. O žiūrovui - didesnė galimybė pažinti teatrą, kurio meno neišmoksi vieną kartą į jį žvilgtelėjęs. O kantrybės Mažasis teatras tikrai moko.
