Algirdą Latėną, gimusį sausio 2 dieną ir sulaukusį penkiasdešimties, Lietuvos teatralai į Jaunimo teatrą susirinko pasveikinti sausio 10-ąją. Vakaras, skirtas A. Latėno jubiliejui įvyko penktadienį, todėl šventė įgavo visokiausius pavidalus, pritinkančius teatro liūtui.
Pirmiausia ši šventė virto tikra švente, nes pats aktorius ir režisierius A. Latėnas atsisakė bet kokių “kopūstienės” elementų ir ditirambų, o tokią emociškai pakylėtą dieną sugebėjo susikoncentruoti į savo profesinius dalykus: aktorius žiūrovams padovanojo apie porą valandų trukusį savo kūrybos benefisą. Jo metu išgirdome ir išvydome latėniškai nuspalvintus Antano Strazdo, Pauliaus Širvio, Sergejaus Jesenino poezijos posmus. Į pagalbą buvo pasikviestas ir Povilas Meškėla su “Rojaus tūzais”.
Poezija virto tyla, tyla peraugo į muziką. O nustebino tai, kad tą vakarą A. Latėnas pademonstravo Lietuvoje jau baigiantį išnykti profesionaliausią aktorinį poezijos skaitymą. Gal dar likę keli mohikanai per visą Lietuvą, tačiau Vilniaus padangėje A. Latėnas - tikra išimtis. Prisiminkime pastarųjų metų vakarus, skirtus garsiems Lietuvos veikėjams, kuriuose nuolat dalyvauja nemažai aktorių, tačiau visi jie įsitvėrę į knygas ir tik trumpiausius tekstus sugeba paskaityti atmintinai.
Algirda Latėnas - unikalios atminties žmogus. Jo tariami žodžiai, sakiniai, mintys, autentiškų judesių padedami, vakaro metu susipynė į tokią polifoniją, kuri tapo netipiškai pakylėta, sudomino labiau už teatrines ištraukas, kurias taip pat dažnai aktoriai “naudoja” per savo šventes. Latėnas - lietuvių Jurskis. Jo rankose, jo lūpose prisikelia ne tik pati sudėtingiausia poezija, bet jausminis pradas, kuris skrajoja neapčiuopiamas visų menų šerdyse. Tai, ko negalime pažinti realiame pasaulyje, to, kas yra tariama, bet nematoma, A. Latėno dėka įgavo regimybę. Neskubėdamas, šypsodamasis, patirdamas visišką palaimą, aktorius svingavo ligi begalybės - nes tokia gausybė atmintin sugulusių eilių byloja būtent apie aktoriaus atminties begalinumą.
Turbūt nėra nė vienos poezijos knygos, kurios būtų neperskaitęs Algirdas Latėnas. Tai galima nuspėti, klausant emocinės dramaturgijos principu sudėliotų eilių. O tai, jog aktorius laisvai manipuliuoja poetinėmis sąvokomis, byloja, kad jo mentalitetas šia linkme yra gerokai peržengęs įprastinius aktoriaus rėmus. A. Latėnas - akivaizdus unikumas, tą įrodęs visų savo kraujo brolių akyse.
Visą savo talentą A. Latėnas pademonstravo be lašelio jubiliejui būdingo patoso. Aktorinė organika sklido taip paprastai, lyg šis aktorius diena dienon tuo tik užsiimtų. O juk būdamas Jaunimo teatro vadovu, jis kaip niekas kitas išgyvena kasdienybės rutiną. Likti ištikimam tiesoms, kurios yra patikrintos laiko, kurios yra išrašytos didžiųjų klasikų - A. Latėno gyvenimo ir kūrybos moto.
Nesispjaudyti, nesitaškyti arogantiškomis mintimis, neskleisti populistinių “kultūrinių” įsitikinimų, o diena iš dienos išpažinti tai, kas artima, brangu, trokštama. Galima oponuoti visai A. Latėno šiandienos gyvenimo pozicijai, tačiau visas kūrybines institucijas valdomų menininkų pavyzdžiai neišvengia subjektyvizmų vertintojų atžvilgiu. Gero skonio vadovas, skiriantis meną nuo kičo, šiandien retenybė.
Šis vakaras dar kartą įrodė, kad tik individualaus talento ir nuolatinio darbo dėka galima pasiekti profesinių aukštumų. Teatrą A. Latėnas visų pirma siūlo pažinti savyje ir tik tada kištis į kitus. O garsiai rėkiantiems, kad teatras - didis menas - tikrai nėra ko eiti į šį teatrą - bent jau tol, kol jam vadovauja menininkas A. Latėnas.
Gal ir dėl tos “nematomos” priežasties sveikinti A. Latėną susirinko tiek daug bendraminčių. “Oficialių” buvo kaip visada - tik “privalomi”. Visi kiti - savi iki pasiutimo. Gal dėl to po ilgos pertraukos visiems buvo gera švęsti niekaip nesenstančio Algirdo Latėno jubiliejų. Daug kas susitaikė, daug kas daug ką išsiaiškino. Gražus šėlsmas vyko iki ryto. Rodos, viskas paprasta iki pasiutimo, bet to pakartoti neįmanoma.
Nepamirškime dar ir tokios detalės: viena žmona ir trys vaikai - taip pat retenybė teatriniame gyvenime.
