Šį sekmadienį (10.19) įvykusi Juliaus Dautaro pasaulio pasakų motyvais parašyta ir pastatyta “Pelenė” - antras didelis šio sezono spektaklis, pastatytas Nacionaliniame dramos teatre. Šį kartą jo dydis matuojamas dar ir tuo, kad tai pilnakraujis spektaklis, skirtas vaikams ir paaugliams.
Lietuvoje vis dažnėja atvejų, kada ant aktorių pakabinamos lentelės su užrašu “aš - arklys” ir tame skurdo teatre norom nenorom turi lavinti savo fantaziją. “Pelenėje” taip nėra. Buvo mestos visos pajėgos, kad spektaklis kvėpuotų pilnakraujį gyvenimą. Jau vien dailininkės Virginijos Idzelytės pasirinkimas bylojo, kad spektaklis, kad ir kiek kainuotų, nepasišiukšlins prieš visuomenę.
Žiūrovai išvydo prabangią, šmaikščią pasaką “Pelenė”, spektaklis įrodė, kad gerai žinoma pasaka gali būti nenuobodi. Teatre fabula, kaip žinia, beveik nieko nereiškia. Kartais atsitinka ir taip, kad spektakliuose griebiamasi gerai atpažįstamų siužetų tam, kad greičiau galima būtų pasislėpti už savo profesinio neišmanymo. Tada apeliuojama į žiūrovo intelektą. Šį kartą Julius Dautartas, turėdamas puikiausias galimybes pasislėpti už pasakos tobulumo, to nedarė. Priešingai, jis dar smulkiau ją išnarstė, į spektaklį sudėjo ir Perrault, ir brolių Grimų, ir Švarco, ir savo, ir Nacionalinio dramos teatro aktorių išmanymą. Teksto prasme spektaklis tapo patrauklus, įdomus, o antrame veiksme kartais net tobulas.
Prisipažinsiu, kas yra “teatras vaikams”, iki galo suprasti negaliu. Įvairios teatrinės istorijos byloja apie pačius netikėčiausius rezultatus. Po “Pelenės” tapo aišku, kad režisierius Julius Dautartas, pastatęs ne vieną dešimtį kūrinių ir kūrinėlių vaikams, tikrai išmano, kas tai yra. Per repeticijas kartais atrodė, kad spektaklis gali prasmegti tam tikrose duobėse, tačiau per premjerą iš anksto numatytų dalykų funkcionavimas visiškai pasiteisino. Tapo aišku, kad daug kas yra sugalvota, išanalizuota ten, “už durų”, ne repeticijose. Faktas, kad režisierius savo “namų darbus” atliko tikrai talentingai.
Šis režisierius nenešioja išminčiaus kaukės arba dažnai ją užsideda pats iš savęs taip pasijuokdamas. Jis - netipinis režisierius tarp savo kolegų, jis visad linksmas ir nerūpestingas. Bet čia belieka galvą nulenkti: po ilgos pertraukos Nacionalinio dramos teatro scena po vėliavėle “vaikams” prabilo tiesiai į žiūrovų širdis. Patenkinti liko ir suaugusieji, ypač antrame veiksme - sėdėjo be atvangos išsišiepę. Julius Dautartas pakankamai jautriai sudėliojo taškus, atseikėdamas, kas vaikui, kas paaugliui, kas suaugusiam. Visiems buvo dosniai atseikėta, išvengiant šiurkščių perėjimų.
Didžiausiu ir smarkiausiu režisieriaus palydovu tapo viso veiksmo moderatorius - Evaldo Jaro Karalius. Jis - lyg J. Dautarto antrininkas - rūmų valdovas, visa ko pradžia ir pabaiga. O kadangi E. Jaras yra pastatęs ne vieną spektaklį vaikams, tai jis tikrai gerai išmano ir vaikiško spektaklio psichologiją, ir aktoriaus egzistavimo galimybes. Šiame spektaklyje E. Jaras itin organiškas. Jo linksmas Karalius įneša gerą dvasią ne tik į sceninę karalystę, bet gana dosniai ir plačiu spinduliu sušildo išalkusias žiūrovų širdis. Turbūt neliko nė vienos šio aktoriaus replikos, į kurią būtų nesureaguota, arba kuri būtų neišgirsta. E. Jaras - pats raiškiausias šio spektaklio aktorius.
Tiksli ir nuostabi Jurgos Kalvaitytės Pelenė. Atsisakiusi hipertrofuotų “peleniškumų”, ji suvaidino jautrią, gražią, nuoširdžią pasakų heroję, kurią visi žiūrovai pamilo. Aktorei kiek sunkiau išlaikyti garsinę pusiausvyrą, ypač šalia mikrofonu įgarsintos Fėjos. Gražiai sklindantis, techniškai išplėstas Adrijos Čepaitės-Fėjos balsas kartais užgoždavo natūralią J. Kalvaitytės tarseną. Aktorės vaidyba - organiška, be didesnių aktorinių triukų. O didžioji Nacionalinio dramos teatro scena reikalauja padidinto garso, kad aktoriaus balsas nenuslūgtų ties dešimta eile. Todėl tokiai Pelenei režisierius turėtų skirti papildomų teatrinių priemonių, kad ji būtų geriau matoma ir girdima.
Netikėtai nustebino Sauliaus Balandžio ir Arūno Vozbuto personažai. Šie abu aktoriai, tik ką suvaidinę įdomius vaidmenis spektaklyje “Madam Bovari”, per tokį trumpą laiką “Pelenėje” nušvito visai naujomis spalvomis. S. Balandis tiesiog maudėsi savo vizualiai plastiškame “padetrua” vaidmenyje. Su skaisčiai raudonai nulakuotais kojų nagučiais jo Markizas tapo visų buvusių ir šiandien kuriamų pasakų personažu. O A. Vozbutas, įprastai gavęs lyg ir antraeilį vaidmenį, šį kartą - Pažą, taip jį suvaidino, kad tapo lygiavertis tariamiems “pagrindiniams”. A. Vozbutas vis dažniau pademonstruoja savo neeilinį talentą. Pirmasis kartas buvo dar spektaklyje “P. S. Byla O. K.”, kada pakeitus Vytautą Šapranauską, scenos ne tik nesubyrėjo, bet įgavo naujų, įdomių atspalvių, nes aktorius nesistengė kopijuoti unikaliojo V. Šapranausko. Visada jausdamas savo vietą, būdamas kukliu, bet mąstančiu aktoriumi, jis ne vieną spektaklį kilsteli aukštyn, niekad neužleisdamas vietos saviveikliniams išstojimams. Plačiau pažvelgus į teatro istoriją, tokie “antraeiliai” dažnai teatro istoriją ir kuria. Tokie talentai - tai spektaklio pamatai. “Pelenėje” A. Vozbuto Pažui sceninio laiko teko ne itin daug, bet jis “surinko labai daug taškų”.
Nacionalinio dramos teatro charakterinis (ar komikas?) aktorius - Džiugas Siaurusaitis “Pelenei” padovanojo visą savo gyvenimo išmintį. Nepabūgęs jos prikaišyti televizine patirtimi, įgarsintų (bene įdomiausių) laidų šmaikščiom vos vos pastebimom citatom, vidopliasoviška (iš “Stepančikovo dvaro”) maniera jis Karalaitį pavertė ne tik šiuolaikiniu žmogumi, bet ir šiuolaikiniu žmogumi su karališka patirtimi. D. Siaurusaitis, eidamas tokiu keliu, lengvai galėjo “nuklysti” į tipažo vulgarizavimą, tačiau aktorius labai subtiliai suvaidino ir karaliaus sūnų, ir jaunikaitį, ir patį Džiugą Siaurusaitį. Jis - dar vienas traukos centras, dėl kurio bus verta grįžti į šį spektaklį.
Neringos Bulotaitės Pamotė - tikra pasakų pamotė. Per spektaklio pertrauką ne viena ūmesnio būdo “motinėlė” savo vyriškiams bandė įgelti, garsiai ištardama: “O tau turbūt labiausiai patinka pamotė?” Mat N. Bulotaitė labai gyvai ir neschemiškai sukūrė valdingą ir aimanuojančią moterį. Kartais atrodė, kad režisierius per mažai dėmesio skyrė šios unikalios aktorės balsui. Jis per daug kontrastavo, aktorė per dažnai sau leisdavo nuslūgti iki absoliutaus negirdimumo. Manau, kad režisieriaus pastabos šias aktorės “klaideles” kaipmat ištaisys.
Pamotės dukros (“Pelenės” istorijoje bene garsesnės už pačią Pelenę, nes Pelenių gyvenime beveik nėra, - vien tik dukros) - Eugenija ir Augustina, kurias suvaidino Vitalija Mockevičiūtė ir Diana Anevičiūtė, nepasidavė pasakų šlykštukėms. Maža to, šios dvi aktorės, gana savarankiškai kurdamos seseris, tapo šmaikščiomis būtybėmis viso spektaklio atžvilgiu. D. Anevičiūtė Augustiną kūrė naudodama plačias, hipertrofuotas gestikuliacijas, o V. Mockevičiūtės Eugenija sulipdyta iš trupintų smulkiausių dalelyčių. Jos nusilenkimas skambant aplodismentams - “bjauriojo ančiuko” miksas - tapo dar vienu spektaklio “numeriu”. Gal tai yra šiek tiek primena Anušką iš Oskaro Koršunovo “Meistro ir Margaritos”, kur Eglė Mikulionytė arba V. Mockevičiūtė, pasibaigus spektakliui, vis neužleidžia Anuškos “pozicijų” be paliovos lankstydamasi prieš žiūrovus, tačiau “Pelenei” tokia neakivaizdi “citata” tik padėjo. J. Dautarto režisūroje labai gražiai nusėda visa tai, ką aktoriai atsineša. Tai nėra savęs režisavimas. Tiesiog tokiame teatriniame hibride gimsta naujas, gyvas produktas, kurį priimi be jokių negatyvių poteksčių. Be to, jaunieji žiūrovai dažnai apskritai panašių dalykų yra neregėję, todėl teatrinę patirtį galima ir dosniau jiems padalyti.
Labai įdomus pasirodė Alvydo Šlepiko Ministras be portfelio. Spektaklyje jis tapo su lagaminu. E. Jaro Karaliaus padedamas šis Ministras - tikra palaima salėje sėdintiems vyresniesiems. Pagreitintai suvaidinamas ir Lietuvos parlamentaras, ir pasakos “detektyvinis” tipelis.
Pelenės tėvas - Ramutis Rimeikis - pats lietuviškiausias personažas. Vizualiai ir plastiškai jis turbūt sujungė “pasaulio pasakų motyvus” su “lietuvių pasakų motyvais”. Čia ir yra stiprioji Juliaus Dautarto pusė.
Visi paminėtieji ir nepaminėtieji - Rūmų damos (Monika Bičiūnaitė ir Regina Garuolytė), Sargybiniai (Remigijus Bučius ir Arūnas Smailys), Rūmų muzikantas (Alfredas Klimas), Liokajus (Mindaugas Jusčius) - puikiai perteikė rūmų žmones. Jų skirtingos manieros, skirtingos laikysenos, skirtingos eisenos sukūrė įdomų, pasakišką lauką. Visus juos stengeisi kuo greičiau apžiūrėti, kad jie nedingtų iš tavo akiračio. Tai nebuvo unifikuota besimaivanti masuotė, kaip dažnai būna vaikų spektakliuose. Jie visi - savarankiškos būtybės, kurių sceninis laikas tikrai galėtų būti ilgesnis, nes šie visi aktoriai tikrai yra tam pasirengę.
Šiame spektaklyje choreografo Jono Katakino vaidmuo taip pat buvo juntamas. Kartais režisieriai choreografus į pagalbą kviečiasi dėl savo tingumo. Šį kartą J. Katakinas sukūrė keletą aristokratiškų manierų, gražių judesių, dailių šokio žingsnelių “numerių”, kurie spektaklį pakylėjo į pasakos lygmenį, o draminė choreografija netgi priminė baletines erdves. Ypač ji derėjo prie balkšvo spektaklio kolorito.
Paprasta, bet tiksli ir skaidri šio spektaklio muzika. Ji - skirtinga, bet tokiai “Pelenei” tik padeda. Alfredas Klimas, muzikos alchemikas, nepabūgo ryškių citatų. Sykį paprašė “parinkti” muziką, tai jis ir “parinko”. Be jokių apgaudinėjimų. Paprasta ir gaivu.
Pabaigoje kaip visada - dailininko darbas. Šį kartą viskas turėjo būti atvirkščiai, bet nejučiom taip vėl atsitiko. Scenovaizdžio ir kostiumų dailininkė Virginija Idzelytė kartais atrodė galinti perspjauti net patį režisierių. “Pelenės” vizualusis pradas - ne tik šio spektaklio dominantė, kartais jis net nustelbia sceninį vyksmą. Taip ir matai, kaip režisierius vis pasitaiso, pasitempia dailininkės link. Jų duetas - tikrai vaisingas. Gaivališkumas, persmelktas vizualumu, pagimdė kažkokį lietuvišką Holivudą. Ačiū Dievui, jis išėjo lietuviškas, ne amerikoniškas. Jo tikrai trūko šiandienos teatre (kalbu ir apie kitas Lietuvos scenas).
Be to, kad dailininkė V. Idzelytė sukūrė bendrą, vizualiai įtaigią scenovaizdžio koncepciją, ji sužavėjo ir kostiumų išradingumu. “Pelenėje” visi veikėjai - tikri ateiviai iš pasakų. Nors dominuoja pastelinės spalvos, šviesų dailininkės Marijos Rimeikienės dėka spektaklis suspindo pačiomis įstabiausiomis šviesomis. Karoliukai, stikliukai, deimantai atmušdavo tiek spalvinių atšvaitų, kad spektaklis žėrėte žėrėjo. Kiekvieno veikėjo batai - atskiros “kurpaitės”. Apavas buvo siūtas kiekvienam atskirai, todėl dailininkė sau leido fantazuoti iki begalybės. Kaip žinia, niekas perniek nenueina: žiūrovai viską pamato. Šį reginį jie prarijo vienu gaistu. Tarp tokių vaizdinių išmonių atrodė, kad Pelenės kurpaitei gali pristigti “dėmesio”, tačiau reikiamu momentu ji buvo uždėta ant automatiškai valdomos mašinytės ir žaibo greičiu ji keliskart praskriejo per sceną.
Gražus ir funkcionuojantis scenovaizdis buvo papildytas techniniais vaizdiniais - krintančiu sniegu, oro burbulais. Šie cheminiai užtaisai tik paryškino natūralų pasakos grožį, o visi aktoriai tokioje aplinkoje jautėsi pakylėti, laimingi, švytintys.
Užrašas “Vaikams, paaugliams ir suaugusiems”, kuris drąsiai gali atsirasti šalia spektaklio, tikrai nebus reklaminis triukas. Juliaus Dautarto “Pelenė” tikrai taps atgaiva skurde ir be fantazijos riogsančiame Lietuvos dramos teatrų spektaklių vaikams repertuare.
