Federico Garcia Lorcos “Donja Rosita, arba Gėlių kalba”, kurį Kauno dramos teatras šeštadienį (05.17) pristatė sostinės žiūrovams - nebe pirmas Gintaro Varno spektaklis, po kurio išėjęs ilgai girdi muziką, jos vieną ar kitą leitmotyvą.
Dažniausia tos muzikos autorius būna Giedrius Puskunigis, o po tokių sėkmių jį stveria daugelis režisierių, bet retam pavyksta pasiekti tokią įtaigą kaip Gintarui Varnui, nes tik jis moka jungdamas atskirus muzikinius gabalus sukurti savitą spektaklio muzikinį audinį. Gerą teatro kompozitorių privalu prižiūrėti režisūriškai.
Paveikų, įtaigų muzikinį-poetinį lauką pirmiausia išprovokavo Federico Garcia Lorcos medžiaga. Šio autoriaus G. Varnas jau yra pastatęs du kūrinius - “Jei praeitų penkeri metai” ir “Publika”. Vieną kartą rimtai susidūrę su Lorca jo nebepaliksi niekada. “Donja Rosita, arba Gėlių kalba”, kelių sodų poema, pakerėjo kalbos tobulumu, poetinio teksto galia. Režisierius nesistengė šios poemos ardyti, suteikti jam papildomos teatrinės faktūros. Sukūręs spektaklio eigai būtiną atmosferą, jis paleido Garcia Lorcą, pasitikėdamas aktorių galiomis jį perskaityti. Gal dėl to atsirado tam tikri nevienodumai, regimos vaidybos stilių skirtybės. Režisieriui svarbiausiu liko grynas tekstas. Poeziją interpretuoja tik keisti skaitovai. Jos organiškumas juntamas tada, kai ji paliekama gryna, todėl įdomiausia girdėti pačių poetų skaitomas eiles.
Granados dainius Garcia Lorca neatskiriamas nuo mirties. Anksti ir netikėtai nušautas, nors pats tiksliai nujautęs mirties datą, savo trumpą gyvenimą jis skyrė poetiniam liūdesiui apdainuoti, o pusiau siurrealistinės jo eilės pilnos kandaus pesimizmo. Tas lyrinis pesimizmas turbūt ir traukia G. Varną jau kelintą kartą statyti Garcia Lorcą.
Kauno dramos teatre prieš porą savaičių įvykusi “Donjos Rositos” premjera byloja apie režisieriaus pasiryžimą išlikti nuosekliu savo kūrybinio braižo tęsėju. Šiame spektaklyje jis kaip niekad anksčiau nepabūgo lėtai, ramiai gilintis į medžiagą tuo priviliodamas patį įvairiausią žiūrovą, kuris regi prieš aštuoniasdešimt metų parašytą komišką istoriją apie senmergės tragediją. Ir Garcia Lorca, ir G. Varnas šiame kūrinyje atsisako bet kokių protrūkių, be kurių sunku įsivaizduoti šiandienos teatrą. Čia viskas vyksta lyg gyvame paveiksle - belieka tik stebėti. Žaidimo taisyklės šį kartą labai aiškios - lyg ant padidinamo stiklo matyti visas spektaklio kūrimosi procesas. Tas regimas paprastumas yra dalis šio spektaklio žavesio.
Kaip niekad anksčiau, G. Varnas “Donjoje Rositoje” visiems trims veiksmams sukūrė teatrinę “vinjetę”, kuri “įvedė” žiūrovą į reikalingą kontekstą. Teatro įtaiga - įgūdžių klausimas. G. Varnas ją moka kurti profesionaliai. Kokybė priklauso nuo repeticinio laiko: kiek ilgai repetuojamos atskiros scenos. Todėl ir spektaklis gali kisti.
“Donjoje Rositoje” niekur neskubama, režisieriui nerūpi net spektaklio populiarumas. Tai galima pajusti žiūrint spektaklį. Jis kuria teatrą kaip savo gyvenimo satisfakciją. Aplink jį - patys brangiausi žmonės: dramaturgas, kompozitorius, dailininkai, aktoriai. Kauno teatras tapo lyg šeima. Tuo patikėti sunku, bet, nežinant virtuvės, taip atrodo. Pagrindinės pavardės nesikeičia. Jei atsiranda naujos, jas pamilsti iškart. Visi labai puikiai jaučiasi, iš scenos sklinda gera energija, visi partneriai atidūs vieni kitiems. Kad šį kartą režisierius nepataikauja žiūrovui, rodo ir tai, kad jis Kauno teatro dėžutės tūrio nekeitė, nepritaikė Nacionalinio dramos teatro masteliui. Vilniuje spektakliui trūko lyg keliais tonais aukštesnio akustinio dažnio, kurio Kaune užtektinai. Spektaklis sukurtas vienoje erdvėje, Vilniuje mes regėjome jį be jokių papildomų pakitimų. O ši scena tikrai nurijo dalį tokio reikalingo “Donjai Rositai” kameriškumo.
Spektaklyje daug senmergių. Vienatvė - jų palydovas. Tačiau tai - tik gyvenimo, kurį valdo laikas, padarinys. Donja Rosita net žydėdama grožiu švytinčioje jaunystėje nujautė, kad jos jaunikis skirtas ne jai. Andalūzijos moterų patirtis, virtusi Garcia Lorcos kūrinio fabula, poetų - rašytojo ir režisieriaus - buvo transformuoti į meninį lygmenį, kuris prasiskleidžia kaip rožė: paprasta akim nematant, lėtai lėtai. Jeigu būtų įmanoma “Donją Rositą” klausytis ispanų kalba, girdėtume tobulą muziką.
G. Varnas priklauso tiems režisieriams, kurie medžiagas pasirenka ne statymui, bet tęsimui to, kas jau buvo pradėta - jei ne realiame teatre, tai klausant muzikos, skaitant knygas. Panašiu principu jau dešimt metų dirba Valentinas Masalskis. Tokiems kūrėjams neįpirši “patogios” ar “protingos” medžiagos. Siūlyti galima, bet atranka bus didelė. Ir Masalskio, ir Varno autoriai dažnai ir savo gyvenimais panašūs; jie - neakivaizdūs draugai.
Kauno teatras su G. Varno spektakliais tapo vilionių miestu. Net matant tam tikras spektaklių duobes, visada tokį teatrą įdomu žiūrėti, nes čia veikia begalės spektaklio konstrukcijos komponentų. Svarbiausi, aišku, aktoriai. Galima teigti, kad be Varno kol kas nieks taip nuosekliai spektakliuose nesujungia įvairiausių kartų aktorių. Tai nėra pavienių žmonių “naudojimas”. Ankstyvuosiuose savo spektakliuose šis režisierius turėjo tendenciją kviestis pačius netikėčiausius aktorius. Tai gal vienintelis režisierius, kuris taip ir neturi “savų” aktorių, nors po kiekvieno spektaklio galima pasakyti: “tas” ar “anas” yra jo aktoriai.
Tiksliausiais pavyzdys - Viktoras Šinkariukas. Jau keleri metai kuriantis vis įdomesnius vaidmenis (seniai nusipelnęs aukščiausių valstybės nominacijų) ir šį kartą suvaidino Dėdę, gėlininką, kurio mirtis pakeičia ne tik artimųjų gyvenimus - jis tampa lyg “Gėlių kalbos” karalystės simboliu. Šis aktorius, kaip ir G. Puskunigio muzika, neiškrinta iš galvos. O sykiu galima apgailestauti, kad šiam aktoriui Vilniuje pristigo garso. Nemanau, kad aktorius to nežino - jam tiesiog buvo svarbiau pats vaidmuo, o ne eilinė “kova” su architektūros duobėmis - Nacionalinio dramos teatro akustinėmis scenos skylėmis.
Donją Rositą vaidina Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Jūratė Vilūnaitė - jeigu ne tylokas balsas, ji būtų nepakartojama. Ir išvaizda, ir aristokratiškumu. Tokia Rosita labiausiai tiko G. Varno sumanymui.
Vieną iš pagrindinių vaidmenų suvaidino Milė Šablauskaitė. Švelnus groteskas - spektaklio variklis. M. Šablauskaitės Auklė - be didelių subtilybių, kartais atrodo, kad ji sąmoningai forsuoja, kad prikeltų kai kurias lėtas “scenas”. Tačiau tuomet, kai aktorė savo humorą apipina įvairiais autentiškais pašmaikštavimais, galima griūti iš koto.
Aktorė Gražina Balandytė, suvaidinusi donjos Rositos Tetą, spektakliui suteikė daugiausiai organiškumo. Ji - kaip tūkstantis moterų, močiučių, netgi mamų. Aktorė myli sceną ir tai gali puikiausiai justi.
Įdomi jaunesnioji karta - Goda Piktytė, Giedrė Ramanauskaitė, Marius Jampolskis.
Ne vienas iš šio puikaus aktorių ansamblio Vilniuje retsykiais “kliūdavo” už teksto - tokiame poetinės estetikos spektaklyje kaip “Donja Rosita” tai ypač pastebima.
Scenografės Rūtos Biliūnaitės darbas itin gražiai “priglaudė” meilei prisirpusių moterų širdis. Pirmame veiksme balta namo siena kiek erzino, o antrame ir trečiame ji tapo lyg ta lorkiška vėduoklė: atsivėrė erdvė, kurios grožyje jau tvyrojo mirties ir liūdesio kvapai. Rožyną paskui save nusinešė Šinkariuko Dėdė… paprastas, bet funkcionalus scenovaizdis.
Pasiilgę Juozo Statkevičiaus modelių, šiame spektaklyje gali jų matyti apsčiai. Akis tikrai yra kur paganyti. Fantazijai nėra ribų. Jis tiksliai tiko ir prie Biliūnaitės, tiksliai charakterizavo visus veikiančiuosius. Gal per daug keistos, bet ne senamadiškos pasirodė visos trys madridietės - jos atrodė perdėm įžūliai, o juk tai tos pačios donjos Rositos. Kaip visada nepriekaištingas buvo J. Statkevičiaus sukurtas grimas.
Šio spektaklio programėlė - atskira knyga, kurioje daug pačios įdomiausios informacijos. O programėlės dailininkė Milda Kairaitienė tapo neatskiriama Varno spektaklių kūrėja. Grožį kuriančių žmonių ratas kol kas nesenka.
