Eglė GIKNIENĖ
Panevėžietė Giedrė Vokietytė ištisus metus besitęsusiame projekte „X faktorius“ išgirdo begales vertinimų. Raudonplaukė, jautruolė, spalvingiausia dalyvė, linksmuolė, lietuviškoji Pink – tik keli iš jų. Ypatingu balsu apdovanota mergina sako, kad pasirinkimų prasme jos gyvenimo kelias niekada nebuvo tiesus. Lietuvą pakerėjusi dvidešimt penkerių dainininkė prisipažįsta ir dabar stovinti kryžkelėje: nuo vaikystės dievinama muzika pagaliau jai atvėrė kelius į didžiąją sceną, bet neseniai apgintas veterinarijos magistro diplomas taip pat įpareigoja neapleisti įgytos gydytojos specialybės.
Dvasios ramybė šeimoje G. Vokietytė sako, kad po dalyvavimo viename rimčiausių muzikinių projektų Lietuvoje jaučiasi įgijusi labai daug patirties ir pasitikėjimo savo jėgomis. Net jei kovoti, lipti per kitų galvas, dalyvauti intrigose – ne jai, sako Giedrė.
„Nemėgstu kovoti gyvenime, tai ir žaidime stengiausi į kovotojos dvasią neįsijausti, – prisimena panevėžietė, jog visą laiką, kol tęsėsi projektas, reikėjo nemenkų pastangų išlikti ramiai. – Tiesa, finale tai padaryti jau buvo labai sunku.“ „Aš per visą laiką, kol dalyvavau projekte, niekada net nedrįsau svajoti apie laimėjimą, – atvirai kalba Giedrė. – Tačiau finale mano norai buvo labai stiprūs – to labai norėjau. Projektas tęsėsi labai ilgai, iki finalo buvo ištisi ilgi metai kelio, reikėjo pereiti atrankas, būti geresnei už kitus... Visada atrodė, kad pirmosios vietos vertų žmonių yra labai daug, o kai laimėjau, iš pradžių visai nieko nesupratau.“
„Tai buvo puiki dovana tėčio gimtadienio proga!“ – juokiasi Giedrė, neneigianti, jog didžiausia jos paguoda ir ramybės uostas yra šeima.
Paklausta, iš ko paveldėjo ne tik „X faktoriaus“ komisijos narius, bet ir žiūrovus sužavėjusį balsą, Giedrė neskuba atsakyti. Sako, kiek save prisimena, augo muzikalioje šeimoje, nors nė vienas iš jos narių nėra profesionalus muzikantas. „Visi mes muzikalūs: broliai groja saksofonu ir akordeonu, o aš – pianinu, – vardija. – Mums visiems labai patinka būti ant scenos.“
Apie tėvus ir brolius su švelniu užsidegimu kalbančiai Giedrei atrodo savaime suprantama, kad bene visi šeimos nariai šalia pagrindinio pragyvenimo šaltinio – darbo – visada randa vietos ir muzikai.
„Vienas brolis dirba su internetiniais kabeliais ir labai mėgsta groti akordeonu, mama – medikė, jai labai patinka organizuoti renginius, o aš – dainuojanti veterinarė! Mūsų šeimoje visada eina meno paralelė.“
Mergina džiaugiasi, kad šeima palaiko abi jos veiklas. „Aš jai įrodžiau, kad galiu ir mokslus baigti, ir dainuoti, – savo pasirinkimu džiaugiasi Giedrė. – Turiu labai šiltą šeimą, labai smagu, kad turiu daug giminių ir mes nuolat bendraujame.“
Mokslus ir toliau derins su muzika
Gamtos vaiku save vadinanti G. Vokietytė sako esanti rami ir jautri asmenybė.
„Dievinu gamtą, labai mėgstu bendrauti, tačiau stengiuosi vengti per didelės įtampos, – greitakalbe beria raudonplaukė dainininkė, kuri kaip įmanydama gyvenime stengiasi išvengti stresinių situacijų, intrigų, sakosi esanti optimistė, į pasaulį žiūrinti tik pro rožinius akinius. – Galbūt kartais per daug naiviai tikiu, kad viskas yra labai gražu ir gera, bet... aš tokia.“ Ir kaip netikėti, kai du bene svarbiausi jaunos panevėžietės gyvenimo įvykiai ėmė ir kone sutapo: sėkmingas finišas „X faktoriuje“ bei tuoj pat apgintas veterinarijos magistro diplomas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje Kaune.
Bet, prisipažįsta G. Vokietytė, euforija laimėjus konkursą jau atslūgo, ir ji galvojanti apie netrukus laukiančius darbus – ilsėtis tikrai nėra kada.
„Dabar daug dėmesio skirsiu savo koncertiniams turams, padėkos koncertams“, – artimiausiais planais dalijasi dainininkė, nepaisant nieko pasiryžusi tęsti tai, ką pradėjo pasirinkusi veterinarijos studijas. „Būsiu dainuojanti veterinarė!“ – šypsosi Giedrė, kol kas negalinti pasirinkti, kuri veikla jai teikia daugiau malonumo – muzikavimas ar veterinarija.
„Nesu kol kas savęs padalijusi– dabar dar tik pati pradžia tiek dainavimo, tiek veterinarijos kelio. Likimas, manau, mane pats pasuks. Šiandien norėčiau tęsti mokslus... Labai norėčiau įstoti studijuoti į rezidentūrą ir tapti chirurge. Noriu mokytis, studijuoti, tobulėti. Kol mokslai ir muzika vienas kitam netrukdys, bandysiu derinti abu.“ Juolab kad patirtis besiruošiant ir dalyvaujant tokio lygio konkurse, kaip „X faktorius“, labai pravers ateityje – Giedrė tuo net neabejoja. Laimėjusi kontraktą su viena didžiausių leidybos kompanijų visame pasaulyje „Sony Music“, 50 tūkstančių litų bei TV3 reklaminį paketą, mergina suvokia, jog didžiausi darbai tik prasideda.
Laimės kartais tenka palaukti
Paklausta, kur išleis konkurse laimėtą piniginį prizą, Giedrė nuoširdžiai nusijuokia ir sąmoksliškai atskleidžia, kad žiniasklaidoje pasklidusi žinia, neva ji ketina suremontuoti tėvų namo stogą, tebuvo pokštas. „Nežinau – galbūt investuosiu į butą. Norėčiau pakeliauti... – surimtėjusi svarsto. – Puoštis svarovskiais tikrai neketinu! Galbūt atidėsiu pinigus ateityje planuojamiems muzikos mokslams.“
Vietoje nenustygstanti ir nuolat gerą nuotaiką skleidžianti mergina dar labiau surimtėja paklausta apie laimę. Pasak jos, tai labai individualus dalykas. Be to, laimę kiekvienas žmogus turi savyje.
„Manau, laimė priklauso tik nuo paties žmogaus, – tikina. – Juk laimingas jis jaučiasi tada, kai gali daryti tai, ką nori. Todėl sakau, kad reikia visada gyvenime stengtis daryti tai, ką nori, o ne tai, ką primeta kiti. Ir pati esu ne sykį girdėjusi gana kritiškų nuomonių – kad ir apie mano pasirinktą specialybę. Gal kai kam laimė ir ledų porcija!“
Pačiai Giedrei laimės visada teikė dainavimas. Prieš šešerius metus tuomet dar 5-ąją vidurinę mokyklą baigusi panevėžietė lig šiol su šypsena prisimena ir pirmąją savo muzikos grupę. Tačiau visas viltis ir svajones apie profesionalios muzikantės karjerą tąsyk teko pamiršti. Giedrei tapti profesionale dainininke sutrukdė ant balso stygų susiformavęs darinys, kurio operuoti nebuvo galima iki sulauks dvidešimt trejų. Tiesa, Panevėžio muzikos mokyklą ji baigė, bet svajoti apie profesionalios muzikantės karjerą ir dainavimą jau nebedrįso.
Svajonė – nuosavas žirgas
Šiandien Giedrė atvirai prisipažįsta mananti, jog tai, kad nepasirinko profesionalios muzikantės kelio, jai išėjo tik į naudą. Mergina nė kiek nesigaili nė dėl vieno savo pasirinkimo: nei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijoje įgytos veterinarijos gydytojo specialybės, nei darbo vienoje iš Kaune įsikūrusių veterinarijos klinikų. „Taip likimas susiklostė“, – gūžteli pečiais Giedrė. Juolab kad dabartinė jos profesija glaudžiai susijusi su kita gyvenimo aistra po muzikos.
„Dievinu žirgus, – greitakalbe beria mergina, dar besimokydama mokykloje Panevėžyje pradėjusi užsiiminėti žirgų sportu. – Jodinėjau septynerius metus. Deja, nebuvau iš tų žmonių, kurie gali važiuoti į varžybas, lenktyniauti, nepaisant to, jog buvo ir treneris, kuris manimi tikėjo. Per varžybas labai jaudindavausi – netgi per daug. Visada bijodavau, nes niekada nebuvau visiškai užtikrinta, kad viskas pavyks labai gerai. Jaudindavausi ir dėl žirgo, ir dėl savęs.“
Giedrė tikina, kad jaudulys, dabar užplūstantis žengiant į sceną, yra toli gražu ne toks pat: „Eidama į sceną esu viena, o su gyvūnu yra truputį kitaip – juk jis taip pat jaučia žmogaus nerimą. Jei jaudiniesi per daug, atsiranda ir per daug nesklandumų.“
Šiandien žirgų sportas liko tik malonus prisiminimas – jodinėti Giedrei tenka vis rečiau, tačiau žirgų ji nepalieka. Parašiusi magistro darbą žirgų tema, mergina prisipažįsta dažnai pasvajojanti apie nuosavą žirgą, nors ir suprantanti, jog tai tik sena ir kol kas labai sunkiai įgyvendinama svajonė.
„Labai norėčiau kada nors turėti žirgą – o gal ir ne vieną! Bet čia jau kaip likimas lems, nes tam reikia labai sėslaus, apgalvoto gyvenimo“, – stengiasi būti racionali Giedrė, apsiribojusi kol kas tik dviem augintiniais – katinais.
Ir Panevėžyje yra ką veikti
Giedrė nesigėdija demonstruoti prieraišumo namiškiams: dar kartą pakartoja, jog, būdama labai jautri, dvasios ramybės ieško pirmiausia gamtoje ir šeimoje.
„Man labai svarbi šeima“, – kylanti žvaigždė sako tik dėl artimųjų besistengianti kaip galėdama dažniau parvažiuoti į Panevėžį. Apie sugrįžimą į gimtąjį miestą visiems laikams mergina negalvoja, nors tokios galimybės irgi neatmeta: įsitikinusi, kad jeigu taip ir atsitiktų, gyventi čia būtų gera.
Giedrė su džiugesiu pasakoja, kaip kiekvieną sykį, eidama per miestą, maloniai nustemba dėl to, kiek jame vyksta visokių parodų, jos nuolat keičiasi.
„Manau, miestas tikrai yra judantis, ir, pavyzdžiui, renkantis tarp Vilniaus, Kauno ar Panevėžio, kažkodėl dažniau laimi Panevėžys. Gerokai dažniau apsilankau Juozo Miltinio dramos teatre nei kituose... Labai myliu šitą teatrą, dievinu jo aktorius!“
Savo balsu Lietuvą stebinanti dainuojanti veterinarė sako, jog savos šalies palikti taip pat nenorėtų, nepaisant šiandieninės emigracijos mados. Giedrė tikina pasaulio ir taip mačiusi, nes dievinanti keliones ir svetimus kraštus, kultūrą bei gamtą. Be to, studijų metais turėjo galimybę nemažai pakeliauti bei padirbėti ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. „Buvau užsienyje ir nelabai man ten patiko. Dirbau, kad galėčiau pakeliauti. Praktiką atlikau Vengrijoje, Vokietijoje, – diplomuota veterinarė tikina, jog gyventi ir dirbti užsienyje galima, tačiau Lietuvoje – tiesiog smagiau: „Šeima arčiau, be jų man sunku. Patinka ir tėvams padėti – rudenines talkas labai mėgstu!“
„Nematau ir nemanau, kad Panevėžyje taip blogai, kaip apie tai kalbama, – tvirtai įsitikinusi Giedrė. – Čia gyvena labai daug draugų, kurie dirba ir kuria. Aišku, gal šiek tiek sunkiau čia žmones išjudinti... Bet svarbiausia – nereikia pesimistiškai žiūrėti. Nesvarbu, kad sostinėje daugiau rėmėjų ir veiklos, ir Panevėžys labai gražiai vykdo įvairiausius projektus.“
