Sugrįžęs į gimtinę viena didžiausių Lietuvos sporto žvaigždžių NHL Naujojo Džersio „Devils“ puolėjas Dainius Zubrus ne poilsiauja, o savo patarimus dalija jauniesiems žaidėjams.
32-ejų metų lietuvis, kuris prieš mėnesį tapo Lietuvos Nacionalinės vaikų ledo ritulio lygos (NVLRL) prezidentu, jau lankėsi Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
„Per pusę metų išmokti žaisti ledo ritulį nėra labai lengva. Treneriai sakė, kad kai kurie vaikai ledo ritulį pradėjo žaisti prieš dvi savaites. Tad ne visi čia pusę metų. Tačiau viską vertinu gerai. Svarbiausia – ne koks lygis, o vaikų užimtumas, tai, kad jie nori žaisti, ir sporto populiarinimas“, – po Šiauliuose vykusios treniruotės kalbėjo D. Zubrus.
– Ar šiauliečiai būtų pajėgūs dalyvauti Nacionalinėje vaikų ledo ritulio lygoje (NVLRL)?
– Ne, nemanau. Kitų klubų nemačiau, tačiau, kiek žinau, jie ledo ritulį žaidžia kelerius metus. Šiauliečiams dar tik pirmi mėnesiai. Tačiau ilgiau čiuožiančius vaikus pavyti nėra taip sunku. Jei treneriai nori dirbti, vaikai nori čiuožti, tai manau, kad viskas pasiekiama.
– Prieš mėnesį tapote NVLRL prezidentu. Kokios tai pareigos?
– Mano pareigos – važinėti ir populiarinti sporto šaką, leisti laiką su vaikais. Manęs paprašė tapti prezidentu ir aš sutikau, nes matau, kad žmonės gerai dirba. Per metus, kai egzistuoja lyga, ji labai daug nuveikė. Ir komandų kasmet daugiau, ir mokyklų prisijungė. Lyga pasipildė ir dar viena amžiaus grupe: buvo trys, dabar keturios.
– Kokios Lietuvoje vaikų ledo ritulio perspektyvos?
– Bent jau atsidaro gal ne visai standartinės, bet ledo ritulio čiuožyklos. Šis postūmis tik į gerą. Jei ir toliau taip plėsis, bus dar geriau. Aišku, reiktų čiuožyklų, kurios tik tam skirtos. Tada būtų galima surengti turnyrus, būtų pilnos ledo ritulio mokyklos. Dabar ant tokio ledo tėvams nėra lengva atvesti vaikus, o pastariesiems nėra lengva čiuožti, treniruotis.
– Kokių savybių reikia, kad vaikas taptų geru ledo ritulininku?
– Čia, kaip ir visur kitur. Žinoma, reikia, kad vaikas norėtų. Talentas gal ir turėtų būti, bet jei vaikas nori ir dirba, jis gali daug pasiekt. Kartais talentingas būna ne visai pasiryžęs dirbti, tai nieko ir nebus. Manau, kad ledo ritulys nieko nesiskiria nuo kitų sporto šakų. Reikia norėti, užsispirti ir, jei nepavyksta, nesustoti, o žaisti toliau.
– Kaip atrodo Lietuvos ledo ritulys, lyginant su kitomis valstybėmis?
– Dauguma Europos šalių ledo ritulį žaidžia labai gerai – ir kaimynai latviai, ir rusai, ir skandinavai. Be savivaldybių paramos labai sunku. Apvažiuota beveik visa Lietuva ir šnekėta su merais. Reikėtų pasirašyti sutartį, kad kokius dešimt metų ledo rituliui būtų pervedami pinigai.
– Ar galima sakyti, kad, išskyrus Elektrėnus, Lietuvoje ledo ritulio išvis nebuvo, kol atsirado prekybos centrų su ledo arenomis?
– Elektrėnai buvo ir tikriausiai bus vos ne kaip Lietuvos ledo ritulio sostinė. Žinau, kad Vilniuje yra čiuožykla, kuri nelabai funkcionuoja kaip ledo ritulio aikštelė. Jų yra ir kituose miestuose. Dabar reikia susitelkti ties vaikų lyga.
Giedrius Vaitkevičius
