Žurnalistas irgi žmogus. Tokiu šūkiu šiais metais Lietuvos žurnalistų sąjunga bando atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į žiniasklaidoje dirbantį bene labiausiai nepastebimą, bet savo kūrybinėm jėgom patį galingiausią ir tuo pačiu labiausiai pažeidžiamą asmenį. Žurnalisto profesija kaip magnetas traukia tuos, kurie, prisidengdami šiuo vardu, nori įgyti visuomenės pasitikėjimą bei sukelti pagarbią baimę.
Šios profesijos žmonės gyvybiškai reikalingi žiniasklaidos priemonių savininkams, kurie nori prispausti viešumu tą, kuris jiems neįtiko ar nepatiko. Kai kalbame apie politiką ar kokį kitą viešą asmenį, tai didelės bėdos čia nėra – tokia demokratijos kaina. Jei jau nori būti viešu ir įtakingu, turi susitaikyti, kad žurnalistai ir žiniasklaida domėsis ne tik viešu, bet ir privačiu gyvenimu. Dažniausiai kritikuos pagrįstai, bet kartais be tvirtų argumentų. Reikš savo nuomonę, kuri gali nesutapti su kitų. Skaičiuos tavo pinigus, nors savų nerodys.
Tačiau ką daryti, kai jauti, jog padorumo, etikos, protingumo ir kitokios ribos peržengtos? Pradžioje reikia bent tiksliai žinoti, ką gali ir ko negali žurnalistai bei jų vadovai? Tik tai žinodami, galime atskirti kokybę nuo broko, tikrą žurnalistą nuo apsišaukėlio, etišką leidinį nuo nepadoraus. O jau tada spręsti – kuo ir kaip gintis. Gynybos arsenalas yra nemažas: nuo laisvės atėmimo už šmeižtą iki piniginių kompensacijų už garbės ir orumo arba privataus gyvenimo pažeidimą.
Verta pradėti nuo sunkiojo savigynos prieš negarbingą ir neteisingą žiniasklaidą arsenalo – Baudžiamojo kodekso. Ne todėl, kad juo dažniausiai reikėtų naudotis. Priešingai. Tai - kraštutinė priemonė, kuomet ne tik asmeniškai reikia kreiptis į teisėsaugą, bet ir dalyvauti apklausose (laikas ir pinigai, kurių galite ir nesusigrąžinti), liudyti teismuose. Pradėjus kaltinimo žiniasklaidai procesą, galima susilaukti dar aštresnės jos kritikos, viešo spaudimo ir pan. Tačiau kai visos ribos peržengtos, tuomet nieko kito nebelieka.
Jei įžeidė ar apšmeižė – kreiptis dėl to turi pats
Kiekvienas pilietis turi žinoti, kad ne tik etika įpareigoja žurnalistus ir leidėjus gerbti žmogų. Lietuvos Baudžiamasis (BK), Administracinių teisės pažeidimų (ATPK) ir Civilinis (CK) kodeksai sako, kad už kai kurių ribų peržengimą ir žiniasklaida gali sulaukti sankcijų.
Griežčiausia atsakomybė gali būti pritaikyta už šmeižimą ir įžeidimą. Štai už šmeižimą minėto BK 154 straipsnyje numatyta bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Tokia bausmė gali būti skiriama tam, kas paskleidė apie žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą. Per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje šmeižęs asmenį neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, gali būti baudžiamas bauda, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Jei žiniasklaidoje buvo paskelbtas šmeižtas, tačiau nukentėjęs į tai nereagavo (nebuvo asmens ar jo atstovo skundo), tuomet byla teisme neatsidurs.
Baudžiamasis kodeksas taip pat numato griežtą atsakomybę už įžeidimą. Štai 155 straipsnyje kalbama, kad tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, gali būti baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Tokiu atveju dėl įžeidimo turi kreiptis nukentėjusysis, jo atstovas ar prokuroras.
Mano namas – mano tvirtovė
Žurnalistai nėra dažnai kaltinami šmeižtu ar įžeidinėjimais. Tačiau žiūrėdami televizijos laidas ar skaitydami publikacijas galime pamatyti, kaip žmonės slapta filmuojami namuose, darbe ar kitose privačiose vietose. O juk asmens privatus gyvenimas yra neliečiamas. Už neteisėtą brovimąsi į privatų gyvenimą bet kas, net ir žurnalistais apsimetę asmenys, gali būti griežtai baudžiami. Tai numato Baudžiamojo kodekso 165-168 straipsniai. Tarkim, jei kaimyno, draugo ar kieno nors kito iškviesta televizijos filmavimo grupė su kamera braunasi į jūsų namus, ne tik turite teisę jų neįsileisti, bet ir galite kreiptis į policiją. Kodekse numatyta, jog tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą (įskaitant saugomą būsto teritoriją), gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Ta proga galima prisiminti, kaip žiniasklaida skelbė ir viešai komentavo žemės ūkio ministrės K.D.Prunskienės siuntinio iš Sankt Peterburgo turinį. Siuntinys buvo skirtas jai, tačiau be jos sutikimo buvo atidarytas ir nufilmuotas. Nagrinėjant šeimos konfliktus, mėgstama skelbti susipykusių buvusių ar dar esamų sutuoktinių laiškus. Šiuo atveju reikia žinoti, kad pagal BK 166 straipsnį tas, kas neteisėtai perėmė paštu ar per pasiuntinių paslaugos teikėją siunčiamą siuntą ar siuntinį, fiksavo ar stebėjo asmens elektroninių ryšių tinklais siunčiamus pranešimus, klausėsi ar stebėjo asmens pokalbius elektroninių ryšių tinklais gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Už tai atsako ne tik žurnalistas, bet ir leidinį leidžianti bendrovė.
Baudžiamojo kodekso 167 straipsnyje taip pat yra numatyta atsakomybė už tai, jei kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Tuomet toks asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Jei privati informacija buvo ne tik renkama, bet ir skelbiama – atsakomybė už ją išlieka tokia pati. Ji taikoma tiems, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą.
Kurstyti prieš kitokius - draudžiama
Daugelis dar prisimena prieš keletą metų spausdintus dienraščio „Respublika“ leidėjo Vito Tomkaus straipsnius, skirtus gėjams ir žydams. Tuomet dėl šių publikacijų turinio buvo ne tik diskutuojama. Atsidūrusi teisme byla baigėsi įdomiai. Kadangi prokuratūra padarė kai kurių procesinių klaidų, V.Tomkus buvo išteisintas. Tačiau dėl turinio teisme aiškiai nebuvo pasisakyta. Šiuo atveju problema labai paprasta – prokurorai tinkamu laiku nepasirinko priemonių arsenalo ir pabandė leidėjo veiksmus vertinti ir administracinėmis, ir baudžiamosiomis priemonėmis. Tačiau įstatymai neleidžia už tą patį bausti kelis kartus.
Jei pastebėsite, jog žiniasklaidoje kurstoma prieš tam tikras žmonių grupes, netylėkite. Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę, jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų baudžiamas bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Dar griežčiau (laisvės atėmimu iki trejų metų) baudžiamas tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą.
Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas
