Psichiatrijos elitas šiuo metu turi gerą progą pataisyti savo reputaciją ir pritarti naujiems vėjams psichikos sveikatos politikoje, savaitraštyje „Veidas“ teigia VU TSPMI docentas, Jungtinių Tautų ekspertas Dainius Pūras.
Vasario pabaigoje, didžiausiems pasaulio laikraščiams paskelbus naujos metaanalizės studijos rezultatus, iš naujo užvirė kova dėl to, kaip turi būti gydoma šių laikų visų ligų karalienė – depresija. Šių metų vasario viduryje komentare „Veidui“, aptardamas depresijos gydymo klystkelius, kritikavau naujųjų laikų pomėgį depresiją gydyti vien prozaku ir panašiais vaistais. Nesitikėjau, kad po savaitės pasirodys studija, moksliškai patvirtinanti jau ir anksčiau sklandžiusias abejones dėl tikrojo naujųjų antidepresantų efektyvumo.
Halo universiteto (Jungtinė Karalystė) profesorius Irvingas Kirschas bei jo kolegos JAV ir Kanadoje, pagaliau gavę anksčiau nepasiekiamus duomenis apie visų klinikinių tyrimų rezultatus (ne vien apie tuos, kuriuos pergalingai skelbdavo vaistų kompanijos), pranešė, kad antidepresantų poveikis nelabai stipriai skiriasi nuo placebo.
Tai visiškai nereiškia, kad linkusieji sirgti depresija dabar turėtų atsisakinėti gydytis vaistais, o gydytojai nustoti juos išrašinėti.
Kuo sunkesnė depresija, tuo labiau jai gydyti reikia vaistų. Bet akivaizdu, kad pasaulyje vėl bus peržiūrimas santykis tarp biologinių ir psichologinių gydymo būdų, ir švytuoklė šiuo metu po ilgokos pertraukos ima krypti psichoterapijos naudai.
Taip jau sutapo, kad kartu su naujosios studijos rezultatais pasirodė pranešimų apie naują Jungtinės Karalystės vyriausybės sprendimą skirti 170 milijonų svarų (850 mln. Lt) psichoterapijos plėtrai 2008–2010 metais ir parengti dar 3600 psichoterapeutų dirbti su žmonėmis, kurie serga depresija ir panašiais psichikos sutrikimais.
Perskaičiavę šiuos skaičius pagal Lietuvos realybę, atsižvelgę ir į gyventojų skaičių, ir į gyvenimo lygio skirtumą, galėtume pasiūlyti Lietuvos Vyriausybei imtis panašių žingsnių ir investuoti į modernių psichoterapijos paslaugų plėtrą bent jau 20 mln. Lt. Taip būtų žengtas pirmas žingsnis etiškai ir ekonomiškai pagrįstų sprendimų sveikatos politikoje link po daugelį metų trukusio prisirišimo prie vienpusio ir neefektyvaus biomedicininio modelio.
Net ir padarius tokią rimtą finansinę injekciją Lietuvoje dar vis kelis kartus daugiau lėšų būtų skiriama medikamentiniam, o ne psichologiniam psichikos sutrikimų gydymui. Tokie iškrypimai, užsienio ekspertų duomenimis, rodo esant rimtų skaidrumo problemų Lietuvos sveikatos politikoje. Lyginant mus su britais, dar svarbu priminti, kad britų vyriausybės numatoma skirti 850 mln. Lt suma – tai priedas prie galingo jau esančio ir apie 100 metų puoselėto psichoterapijos paslaugų tinklo, apie kurį Lietuvoje iki šiol tenka tik svajoti.
Pavyzdžiui, vaikų psichikos sveikatos priežiūros sistema, kuri remiasi vaikams ir tėvams teikiamomis psichoterapijos paslaugomis, Didžiojoje Britanijoje turi keturis privalomus ambulatorinius lygius.
Tuo tarpu Lietuvoje sveikatos valdininkai aptarinėja galimybę, ar ne per didelė prabanga turėti vieną vaikų psichiatrijos specialistą 20-čiai tūkstančių vaikų, o tai reiškia, kad vos prasidėjusi vaikų psichikos sveikatos paslaugų plėtra dėl nesuvokiamų priežasčių yra sustabdyta.
Dar priminkime, kad Lietuvos gyventojai vis dar žudosi keletą kartų dažniau negu britai, ir sutarkime, kad psichoterapijos paslaugų proveržio mums reikia kur kas labiau negu jiems. Paprasčiausiai skiriasi vyriausybių veiklos stilius ir prioritetai, todėl vieni ryžtingai veikia, o kiti – tie, kuriems tai netgi svarbesnė problema, – pragaištingai delsia.
Kas bus tos spaudimo grupės, kurios sieks istorinio sprendimo Lietuvos sveikatos politikoje, kad rimtos lėšos būtų investuotos ne vien į vaistus ar medicinos įrangą? Šiuo metu tam pasirengusi Lietuvos psichologų sąjunga, bet vargu ar psichologų pastangų pakaks, jei jų neparems kur kas galingesnė ir geriau įgudusi vaikščioti po biurokratų kabinetus psichiatrų profesinė grupė.
Psichiatrijos elitas šiuo metu turi gerą progą pataisyti savo reputaciją ir pritarti naujiems vėjams psichikos sveikatos politikoje. Jau kuris laikas psichiatrų bendruomenė ir jos elitas atrodo sutrikę ir neapsisprendžia, kaip jų interesus atitinka naujieji Europos Sąjungos ir Pasaulio sveikatos organizacijos prioritetai psichikos sveikatos srityje – kuo daugiau žmonių gydyti bendruomenėje, taikant modernias psichosocialines paslaugas, ir kuo mažiau naudotis psichoneurologijos pensionatų ir psichiatrijos ligoninių paslaugomis.
Net stiprėjančios pilietinės visuomenės pastangos išvaduoti psichikos negalios žmones iš per didelio jų teisių suvaržymo uždarose įstaigose sukelia keistą kai kurių psichiatrų susierzinimą, lyg tokios pastangos nesutaptų su pačia psichiatro misijos esme.
Laikas parodys, ar Lietuvos psichiatrų profesinė grupė pajėgi išsigydyti per didelę priklausomybę nuo vaistų kompanijų įtakos ir tradicinės neefektyvios psichiatrijos paslaugų sistemos. Bendras visus vienijantis sprendimas būtų iš esmės stiprinti ambulatorinius psichikos sveikatos centrus. Šių centrų stiprėjimas galėtų būti labai veiksmingas ir padėti žmonėms geriau tvarkytis su savo sutrikusiais jausmais. Bėda ta, kad šių centrų, užmanytų kaip bendruomeninių psichosocialinių paslaugų teikėjų, bendrą visų išlaidų biudžetą (su visų ten dirbančių specialistų atlygiais) gerokai viršija tuose centruose išrašomų vaistų bendra kaina. Vėl matome, kaip gerą idėją gali iškreipti stiprus šalutinis interesų grupių poveikis. Galingas gerai apmokytų psichologų ir socialinių darbuotojų desantas – pasekus Jungtinės Karalystės pavyzdžiu – galėtų ištaisyti šią strateginę klaidą ir padėti Lietuvai sveikti nuo dvasinių krizių.
Ar pritars tam politikai? Iki šiol tarp politikų ir valdininkų vyravo ciniškas požiūris į psichoterapiją ir tikslingumą į ją investuoti.
Šio požiūrio šaknys slypi dar giliau. Politikai yra tie patys piliečiai, atsinešę iš savo šeimos ir bendruomenės požiūrius į vieną ar kitą reiškinį. Tarp piliečių dar yra daug primityvaus požiūrio į tai, kas yra psichoterapija ir kas nėra psichoterapija. Tai rimto atskiro komentaro tema, o kol kas pasakyčiau tik tiek: psichoterapija – tai nėra atsakymas į paciento klausimus, kaip jam toliau gyventi; tai galimybė žmogui geriau save pažinti ir pačiam tuos atsakymus rasti.
Balandžio 3 d. sukaks metai, kai Seimas patvirtino ambicingą Lietuvos psichikos sveikatos strategiją. Joje tiesiai šviesiai surašyta, kokias strategines klaidas reikia ištaisyti ir kaip reikia investuoti, kad Lietuva būtų dvasiškai sveikesnė. Beliktų strategiją įgyvendinti. Bet kol kas nesigirdi, kad Lietuvos Vyriausybei šie dalykai nors kiek rūpėtų.
