Vargu ar rasime sunkesnį galvosūkį medicinai už depresiją, o filosofijai – už savižudybę. Savaitraštyje „Veidas“ depresijos problemą aptaria Vilniaus universiteto docentas, JT Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras.
Kai kam atrodo, kad apie depresiją geriau nekalbėti. Esą kuo daugiau kalbame, tuo labiau stipriname palankią depresijai terpę. Be to, kalbėjimas apie depresiją dažnai būna neatsakingas ir turintis mažai ką bendra su mokslo žiniomis. Galų gale kartais nebeaišku, kas yra ta depresija. Kuo ji skiriasi nuo dvasinės krizės ar tinginystės, ar šiaip prastos nuotaikos? Pravirkusi mergina, aiškinanti, kad jai depresija, nebūtinai bus teisi – dažniausiai tai tik trumpam subjurusi nuotaika, kuri, žiūrėk, tuoj pat vėl pasitaiso draugui paskambinus ar saulutei išlindus.
Tikroji depresija – tai labai slogi liguista dvasinė būsena, ilgam sutrikdanti darbingumą ir gyvenimo kokybę, o neretai dar ir sukelianti minčių apie tai, kad gyventi nėra jokios prasmės. Esant sunkiai depresijai žmogus neigiamai vertina savo praeitį, dabartį ir ateitį, save laiko visišku nevykėliu ir našta kitiems. Kai depresija sunki, pasitraukti iš gyvenimo dažnai atrodo vienintelis sprendimas, ypač jei aplink nėra veiksmingos pagalbos.
Vien Lietuvoje, nors savižudybių sumažėjo, iki šiol kasmet nusižudo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Europos Sąjungoje kasmet nusižudo 58 tūkst. piliečių. Pasaulyje jau praėjusio amžiaus pabaigoje depresija nurungė visas kitas kūno bei psichikos ligas ir tapo labiausiai paplitusiu ir didžiausią naštą visuomenei sukeliančiu sveikatos sutrikimu. Apie 120 mln. žmonių kasdien serga depresija. Tai tikras iššūkis žmonijai. Reikėjo pasiekti tokį aukštą evoliucijos lygį, kad kiltų ši problema, – juk gyvūnijos pasauliui nėra būdinga nei depresija, nei savižudybė.
Vargu ar rasime sunkesnį galvosūkį medicinai už depresiją, o filosofijai – už savižudybę. Šie reiškiniai kupini paradoksų, požiūriai į juos dažnai skiriasi kaip diena ir naktis. Nors šiandien ir aišku, kad sprendžiant tiek depresijos, tiek savižudybės problemas reikia plataus požiūrio į žmogų ir jį supantį pasaulį, praktiniame gyvenime dažnai nukrypstama į vieną ar kitą kraštutinumą. Tuos kraštutinumus skatina amžinas sveiko proto noras siekti paprastų sprendimų. Būtent jie ir lemia brangiai kainuojančias mokslininkų ar politikų klaidas.
Depresija yra sudėtingas reiškinys, kurį pažįstant ir įveikiant būtina suderinti medicinos, psichologijos, sociologijos, visuomenės sveikatos ir filosofijos principus. Individo lygiu depresija – tai liguista būklė, trukdanti kokybiškai gyventi. Tokią depresiją reikia gydyti – psichoterapija, vaistais ar net atgimusia elektros impulsų terapija. Šiais laikas įveikti depresiją dar sunkiau, nes ji gerokai pakeitė savo išorę ir apsirengė madingais laikmečio drabužiais.
Depresija vis rečiau pasireiškia klasikine melancholija ir vis dažniau – liguistais kūno pojūčiais, taip dar labiau apsunkindama medikų sprendimus ir provokuodama klaidas.
Kartu depresija tarsi nori priminti mums, vis dar prisirišusiems prie pasenusio žmogaus skirstymo į jo kūną ir psichiką, kad jokios ribos nėra, kad kūnas ir dvasia vieningi. Ištiktas sunkios depresijos žmogus norėtų išsiverkti – juk klaikiai liūdna, bet negali. Mat depresija užslopina ir vidaus organų bei liaukų veiklą, todėl ašaros nebedrėkina akių – jos tiesiog nebegaminamos.
Tokią depresiją reikia gydyti vaistais. Įdomu, kad vienu metu Vakarų pasaulyje depresiją gydė vien psichoanalitikai. Depresija nuo psichoanalizės nebūtinai praeidavo, be to, vis dažniau kildavo klausimas, kas apmokės ilgo ir brangaus gydymo sąskaitas. O depresija, žinia, ištinka ne tik turtuolius.
Persisotinę psichoanalize amerikiečiai prisiminė, kad žmogus turi ne tik sielą, bet ir smegenis, ir... dabar jau pamiršę dvasinį pasaulį, nukrypo į kitą kraštutinumą. Amerika, buvusi psichoanalizės tvirtovė, dabar tapo psichofarmakoterapijos klestėjimo centru, ir po visą pasaulį pasklido žinia, kad polinkis į depresija – tai iš esmės tas pats, kas polinkis į cukraligę ar opaligę. Kaip kepenys gamina tulžį, taip smegenys – sveikai ar nesveikai – esą gamina jausmus.
Vienu metu atrodė, kad psichiatrija pamiršo svarbiausias savo esmės dalis – žmogaus santykį su savimi, kitais žmonėm ir visuomene. Nauja vaistų karta, kurią tuomet simbolizavo prozakas, pasiuntė į gilų nokdauną giluminę psichoterapiją. Daug kas patikėjo naivia idėja, kad vaistai gali padaryti žmoniją laimingą ir išvaduoti iš dvasinių krizių ar egzistencinių problemų.
Laimei, ir šita paprastų sprendimų liga Vakarų psichiatrija baigia sirgti, nes jau atsikvošėta ir susivokta, kad, be smegenų, žmogus dar turi dvasinį pasaulį su savo unikalia istorija ir kad jį nuolat supa socialinė aplinka, kuri gali tiek sukelti depresiją, tiek padėti pasveikti.
Taigi vilčių teikia tai, kad kiekvieną kartą švytuoklei įsismaginus ir peržengus tam tikrą saiko ribą mokslas ir praktika grįžta į protą. Vien smegenų veiklos remontas, net ir pats moderniausias, neišspręs problemos, kuri savo esme yra ne tik individo, bet ir žmonijos raidos problema.
Otavos chartija, pradėjusi naują erą visuomenės sveikatos srityje, 1986 metais išvardijo kelis svarbiausius principus, kaip bendromis pastangomis turi būti stiprinama žmonių sveikata. Šie principai kaip niekam kitam tinka mūsų kraštui ir mūsų regionui, apimtam dvasinio bejėgiškumo.
Reikia kelių dalykų: iš viršaus turi būti vykdoma sveika viešoji politika, sustiprinanti ir pakylėjanti bendruomenes, šios savo ruožtu stiprėdamos, savaime gydomai veiks supančią dvasinę ir fizinę aplinką. Taip iš viršaus nusileidus subrendusiai politinei valiai, iš apačių pakilus susivokusių piliečių atsakomybei, vieniems kitus paskatinant visuomenė ima sveikti. Netgi nuo depresijos.
Taigi – ar reikia kalbėtis apie depresiją?
Būtinai reikia, bet su dviem sąlygom.
Pirma, pripažinkime, kad paprasti sprendimai sprendžiant visuomenės problemas nėra geriausi sprendimai, ir nustokimės jais žavėtis.
Antra, patikėkime pagaliau, kad viskas iš tikrųjų mūsų rankose.
Depresija yra rimtas išbandymas mums visiems, ir nei geriausi vaistai, nei talentingiausi psichoterapeutai nepadės mums įveikti depresiškumo epidemijos, jei pasyviai lauksime stebuklingo pasveikimo. Savigyda yra slidus dalykas medicinoje, bet visuomenei siekiant įveikti savąją depresiją – tai yra vienintelis kelias.
