Šiame dokumentikos cikle žiūrovui atskleidžiami net septynerius metus brandintos olimpinės svajonės užkulisiai, vidinė kelionės iš gatvės į olimpines žaidynes drama bei džiugiausios akimirkos, patirtos atsidūrus svarbiausiame 2024-ųjų sporto renginyje.
Rugpjūčio 5-osios vakarą trijulių krepšinio rinktinė Lietuvai padovanojo olimpinį bronzos medalį.
Dėmesys krypo ne tik į keturis krepšininkus, atidavusius jėgas olimpinėse žaidynėse, bet ir į charizmatiškąjį rinktinės trenerį Dainių Novicką (45 m.).
Dokumentinio ciklo „Kelias į Paryžių“ pirmojoje dalyje, kurią galite žiūrėti vaizdo įraše šio straipsnio pradžioje, kėdainiškis prisiminė sunkią vaikystę, užvertas duris į profesionalų krepšinį ir karjeros pradžią megėjų lygoje.
Nuoširdusis treneris prisiminė, kad jo šeimoje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris bent kažkiek būtų susijęs su sportu.
Pirmieji D. Novicko atsiminimai, susiję su krepšiniu, mintimis jį sugrąžina į vaikystės kiemą.
Viskas pasikeitė, kai Dainiaus močiutė paauglį išsivežė iš namų, kuriuose jis augo su mama ir patėviu.
„Šeštoje klasėje mamai tėvystės teises norėjo atimti. Močiutė tada pasiėmė į Kėdainius – atvažiavo, supakavo lagaminus ir išsivežė mane“, – prisiminė lietuvių širdis pavergęs D. Novickas.
Rinktinės treneris pasakojo, kad atvykusi močiutė anūką rado neblaivių suaugusiųjų aplinkoje.
„Kiek atsimenu, atvažiavo ir rado mamą girtą su patėviu savaitę laiko geriančius ir mane, apaugusį purvais, nes pas mus vonios nebuvo – tragedija. Mažas vaikas, kam ten praustis, jeigu viskas nudžiūna? Kai pamatė – nevalgęs... Duona su cukrum pabarstytą pusryčiams, jeigu gaudavai, tai... Kai pamatė baba, atsimenu, nė pusės žodžio – susirinko daiktus į tašelę, į autobusą ir grįžom į kaimą“, – prisiminė D. Novickas.
45-erių vyras neprisimena tėvo veido – tik žino, kad šis buvo jį, dar visai mažą, aplankęs.
„Mama pastojo „tais laikais“ dar vienuoliktoje klasėje. Man buvo metai, paliko jis (tėvas. Red. past.), pradėjo gerti – Aukštuosiuose Šančiuose gyveno. Buvau nuvažiavęs kapą aplankyti, nemačiau jo gyvo. Atvažiuoju – močiutė sako, kad jis mane mylėjo, paliko pinigų. Nereikia man nei tų pinigų, nei tos meilės – būtų mylėjęs, būtų susiradęs“, – filme „Kelias į Paryžių“ sako D. Novickas.
D. Novicko kelias į krepšinio olimpą nusitiesė per mėgėjų bei 3x3 krepšinį, ir ją sulipdė ne pergalės, o gyvenimo vingiai, kuriuos D. Novickui teko įveikti.
Negavęs šanso profesionaliame krepšinyje, jis vis tiek nuėjo unikalų krepšinio kelią, priartindamas save prie olimpinės svajonės.
D. Novickas gimė 1978 metais Kėdainiuose. Vargana vaikystė neleido praverti krepšinio mokyklos durų, tačiau meilė antrajai Lietuvos religijai saugojo jį nuo gyvenimo klystkelių.
Savamokslis krepšinio talentas profesionalių klubų dėmesio netraukė, tačiau jis siautė mėgėjų lygose ir gatvės krepšinio turnyruose.
Tapo Lietuvos 1x1 čempionu, o vieneriose mėgėjų lygos rungtynėse pelnė net 152 taškus.
Rezultatyvumo rekordai ir nuožmus charakteris daugiau nei dešimtmečiui jį pavertė mėgėjų krepšinio simboliu. O galiausiai jis save realizavo 3x3 krepšinyje.
Dokumentinio ciklo „Kelias į Paryžių“ pirmąją dalį žiūrėkite vaizdo įraše šio straipsnio pradžioje:
.jpg)
