- Dainiau, papasakokite apie savo dalyvavimą „Hankook Baltic 1000 km race“. Kokia bus jūsų komanda, automobilis?
- Estijos „Hankook Baltic 1000 km Race“ lenktynėse planuojame dalyvauti nuo pat jų paskelbimo. Sportiškumo principo vedami norime išreikšti paramą profesionaliems lenktynių organizatoriams bei gražioms idėjoms, kurios ateityje tik augtų ir stiprėtų.
Šiose varžybose tikrai dalyvausiu ir komandos „BRUM BRUM Sport“ pavadinimas jau senokai matomas dalyvių saraše, bet komandos draugus lenktynininkus bei patį automobilį kol kas laikome paslaptyje, kurią laikysime iki pat varžybų savaitės.
- Anksčiau važiavote ralyje, tačiau dabar rodotės tik žiedinėse lenktynėse. Kodėl?
- Norint būti geru šokėju, negali būti ir baleto primarijum, ir ledo čiuožėju. Turi rinktis vieną discipliną ir joje tobulėti.
Ralis turi daug privalumų, kaip smagumas vairuoti bei didelis netikėtumo faktorius, tačiau iš kitos pusės, tai tampa ir tam tikrais trūkumais. Dažnos avarijos, kurių neįmanoma išvengti net ir patiems geriausiems, padidintas šio sporto pavojingumas bei reikalingo paaukoti laiko kiekis yra turbūt trys pagrindinės priežastys, kodėl susikoncentravau į žiedines lenktynes.
- Jeigu grįžtumėte atgal 10 metų, ar darytumėte tokius pat lenktynininko karjeros žingsnius?
- Šituo klausimu, manau, kitaip elgtųsi labai didelė dalis sportininkų. Esu savamokslis lenktynininkas, pradėjęs tik būdamas 22-ejų, tad ir klaidų per tą daugiametį kelią pridariau beprotiškai daug. Darau jas ir šiandien. Dabar atrodo, daug jų buvo ganėtinai kvailų, tačiau svarbu iš jų pasimokyti.
Jei būtų žmogus, vedęs mane teisingu keliu nuo pirmų dienų, viskas būtų daug paprasčiau. Deja, realybė tokia, kad turėjau per tuos metus užlipti ant labai daug apgaulės grėblių, o ir pats neišmanydamas daug klydau, tad mano „Autosporto mokslo kelias“ buvo pakankamai sunkus ir skausmingas. Mintis pasiduoti ir viską mesti mane aplankydavo labai dažnai.
- Turite planų, ką veiksite po 10 metų? Dakaras, Le Manas?
- Iš esmės Dakaras buvo mano svajonė dar labai seniai, kai nebuvo pas mus populiarus ir Benediktas Vanagas. Kadaise sportuodavau keturračiais motociklais ir jaunatviško maksimalizmo vedamas svajojau ten dalyvauti keturračiu. Tik dabar sukaupęs daug žinių ir patirties suprantu, kad tam nebuvau pasiruošęs nei per kur.
Jokios paslapties - Dakaras išlikęs mano siekiamybe ir dabar, be abejo, tik vairuojant automobilį, ne motociklą, tačiau vertinant visą situaciją realistiškai, aš tokiam iššūkiui dar nesu pasiruošęs.
Artimesniu prioritetu išlieka 24 valandų Le Mano lenktynės, tačiau per pastaruosius keletą metų sukauptos patirties ir žinių dėka suprantu, kad papulti čia nebus taip lengva, kaip gali pasirodyti iš šono...
- Ar automobilių sporte svarbus psichologinis pasiruošimas? Pats daug laiko tam skiriate?
- Manau, psichologinis pasiruošimas labai svarbus bet kokiame sporte. Visur mūsų kūnus valdo smegenys, o jas perprasti ir valdyti ne visada mums sekasi.
Automobilių sporte labai svarbus faktorius yra streso valdymas ir numalšinimas, kurį sukelia įvairios priežastys. Jeigu dėl kažkokios situacijos mes sugebame stresą akimirksniu numalšinti, tai dažnai išgelbėja mus nuo tolimesnių ir didesnių klaidų.
Nepasakyčiau, kad psichologiniam pasiruošimui skiriu daug laiko. Manau, geriausiai mane užgrūdino patirtis automobilių sporte bei jame darytos klaidos ir kasdienis mano darbas, kuriame klaidos dažnai būna finansiškai gerokai brangesnės nei sporte.
Šalmo manęs metančio tikrai niekas nėra matęs – su savo klaidomis moku susigyventi.
- Jeigu ateitų dvylikametis, rodantis gerus rezultatus kartingo varžybose, ir paprašytų patarimo, ką jam daryti: laisvalaikiu sukti ratus kartodrome ar studijuoti ekonomiką, kad uždirbtų daugiau pinigų? Ką patartumėte?
- Vienareikšmiškai – studijuoti ekonomiką. Galbūt nebūtinai, kad jis taptų verslininku, kuris save galėtų finansuoti, tačiau mokslas ir ekonomikos bei marketingo dėsnių suvokimas leis tinkamai dirbti tikru sportininku, suvokiančiu savo pareigas ir atsakomybes.
Naivuolius nuliūdinsiu – lenktynininko darbe vairavimas yra tik smagioji ir mažoji darbo dalis. Liūdna, kad daug lenktynininkų ir norinčių tokiais tapti vis dar to nesuvokia.
- Lietuvis, latvis ar estas kada nors dalyvaus F-1 varžybose?
- Vienareikšmiškai Ne. Nenoriu būti tas tironas, kuris gąsdina perspektyvų jaunimą su mintimis „nieko Jūs nepasieksite“, bet tiesiog reikia būti realistais. Bet koks automobilių sporte ir ekonomikos dėsniuose besigaudantis žmogus jums atsakys tą patį. Vis dar nesigaudantiems, labai glaustai paaiškinsiu.
Lietuva yra per maža rinka bet kokiai globaliai kompanijai tapti prioritetu. „Formulės-1“ varžybose, pačiose „pigiausiose“ ir natūraliai prasčiausius rezultatus rodančiose komandose, vairuotojo vieta iš jūsų pareikalaus ne tik pasaulinio lygio vairavimo sugebėjimų, tačiau ir grubiai „kuklių“ 10-15 milijonų eurų vienam sezonui. Tokius pinigus skirti galinčių bei „Formulės-1“ varžybose reklamuotis prasmę matančių įmonių Lietuvoje tiesiog nėra.
Visi rėmėjai ir partneriai, kurių logotipus matote ant F-1 bolidų, yra didelės tarptautinės įmonės, kurios turi prioritetines rinkas. Tai dažniausiai būna n kartų didesnės rinkos nei Lietuva bei turi n kartų didesnį potencialių F-1 lenktynininkų pasirinkimą.
- Kaip manote, kodėl Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje taip skiriasi automobilių sporto populiarumas? Estijoje žinomas ralis, dėl WRC, Lietuvoje – Dakaras, Latvijoje – ralis-krosas.
- Klausimas, kuris besidominčiam automobilių sportu skaitytojui gali būti iškart ir atsakymas: Estija turi Markko Martiną, dabar jau pasitraukusį į užkulisius, tačiau pasiruošė jam ir pamainą – Ottą Tanaką, kuris rodo vis geresnius rezultatus WRC čempionate ir vienareikšmiškai gali vadintis vienu geriausių pasaulyje ralistų.
Latvijoje ralis-krosas populiarus taip pat dėl keleto pasaulio čempionate važiuojančių jaunuolių: tai Reinis Nitišas ir Janis Baumanis. Ralis-krosas ir šiaip pripažintas greičiausiai augančia automobilių sporto šaka, tad turbūt braliukams latviams viskas susidėjo į krūvą ir todėl šiemet rudenį jie bus šeimininkais vieno iš pasaulio ralio-kroso čempionato etapų, kuris surinks visus aukščiausio kalibro vairuotojus.
Na, o Dakaro populiarumui Lietuvoje, manau, niekas nesiginčys, stipriausią indėlį padare Benediktas Vanagas. Visi kiti tik bėga paskui jo penktus metus iš eilės keliamos bangos. Šis žmogus ne tik greitas pilotas, bet ir apdovanotas reklaminiais bei pardavimo sugebėjimais ir jo galimybes pasauliniu lygiu riboja tik tas pats Lietuvos, kaip rinkos, mažumas.
- Dainiau, o kas lemia automoblių sporto renginio populiarumą: jo organizacija, dalyvaujantys populiarūs lenktynininkai ar išskirtiniai automobiliai?
- Visos trys išvardintos priežastys. Tiek organizacija, tiek organizatoriaus požiūris į dalyvius (bendravimą su jais, jų pritraukimą dalyvauti), tiek organizatoriaus požiūris ir pagarba žiūrovui, kuris ir lemia jo renginio populiarumą.
