Rinkodaros ataka buvo gerai parengta. Nuėjau į atnaujintą "Ugnies medžioklę su varovais" vejamas ne "nostalgijos" - ačiū Dievui, tokia nesergu - bet smalsumo ir noro tarsi naujomis akimis pažvelgti į šį muzikinį reginį (bandykime pavadinti jį miuziklu). Buvau dar piemuo, kai pamačiau tuometinį Jaunimo teatro spektaklį. Ne kažką ir prisimenu, galų gale tai ne taip svarbu.
Skaidrus G. Jautakaitės balso krištolas giliai įsirėžė atmintyje, o "Kregždutės" ir taip lydėjo daugelį mūsų visus tuos 30 metų. Ėjau tarsi patikrinti, ar galima šiame kūrinyje rasti ką nors aktualaus, paslėpto tarp eilučių, metaforiško tąja mums visiems tuomet rūpėta prasme. Juk šis ideologinės priespaudos paženklintas kūrinys privalo turėti ir potekstę, užuominų į tuometines realijas, nors nedrąsaus protesto. Kažkokio plonyčio virptelėjimo, nuo kurio išties rasoja akys, atgyja atmintis, užplūsta šiluma. Tokia pati kaip žiūrint filmą "Niekas nenorėjo mirti" - kai Laimonas Noreika-Aitvaras pašautas ištaria "Tu nežinai, kaip skauda..."
Nieko. Nieko "tokio" nėra. Kūrinio siužetinis karkasas plokščias kaip trys kapeikos. Vyriški personažai - tikri socrealistiniai balvonai: blogasis - patrauklus, stiprus, karjeristas, cinikas, savimyla, nepakeldamas vienatvės prasigeria ir t. t. Gerasis - idealistas, kiek trinktelėtas, doras, nuoširdus, darbštus, iš vaikų namų, proletaras. Veikėjai ir choras melodeklamuoja - jokiais laikais taip nekalbėjo joks jaunas žmogus, tebūnie jis komjaunuolis ar "bitlas". Poetinių metaforų srautas užgožia net dialogus - rečitatyvus tarp muzikinių "gabalų". O nuo vienos frazės net atsilošiau. "Tinkuotojai dabar gerai uždirba", - sako Julius, tiesdamas rublių saują Monikai. Dar galėjo pasigirti, kad laimėjo soclenktynes ir gavo premiją.
Kūrinio herojai, tiesa, nusimeta pionieriškas uniformas ir apsitempia platėjančias kelnes. Tuo užuominos į kontrkultūrą ir baigiasi. Girdime, kad Rolandas paliekamas dirbti sostinės moksliniame institute, o Monika priversta pagal paskyrimą išvykti į tolimą kaimą. Julius tarnauja sovietinėje kariuomenėje, jautriai myli savo tanką ir įgulos vadą. Tarybinio žmogaus gyvenimas nėra lengvas, tai ištisinė kova už gėrį ir taiką, nuolatinis pasiaukojimas dėl šviesesnio rytojaus - todėl visur tampomas virdulys ir pro visur kyšo skurdi kaimo mokytojos buitis. Ir po skylėta valtimi herojai sugula ne dėl to, kad yra "gėlių vaikai", o todėl, kad dirba studentiškame būryje kolūkyje, kur, žinia, buitinės sąlygos "dar reikalauja pagerinimo".
Dar keletas scenų ir galutinai tampa aišku - dalyvauju brandaus socrealistinio kūrinio reanimacijoje. Čia nereikia nieko ieškoti, nes nėra ko ieškoti. Nes nieko ir neturėjo būti. Kūrinio herojai nėra hipiai, nėra ramuviečiai, Monika - ne adorantė, o Julius - ne patarnautojas bažnyčioje. Jo neauklėjo išsikvietęs mokyklos direktorius, jo nemušė ir negrūdo į "voronoką" 1972 metų gegužės 18 dieną, nenukirpo ilgų plaukų, nenuplėšė kelnių "kliošų", neišmetė iš proftechninės, nenugrūdo į psichiatrinę, neleido psichotropinių vaistų, galų gale nenuteisė ir neįkišo į lagerį Mordovijoje. Ką ten - jis net neskambina gitara, o jo džinsai apačioje neišpešioti indėniškais kutais.
"Ugnies medžioklė" - tiesioginis Romo Kalantos susideginimo sukelto jaunimo maišto Kaune rezultatas. Reakcijos vaisius. Įbaugintam jaunimui reikėjo numesti kokį nors kaulą, parodyti, kad Sovietija stipri ir pajėgi kontroliuoti jaunosios kartos sąmonę ir lūkesčius. Egzaltuotas, net isteriškas meilės trikampio siužetas įvilktas į ambicingą ir sudėtingą muzikinę formą.
Charakteringas gitaristo, legendinio "gėlių vaiko" S. Daugirdo liudijimas: "Kalantos susideginimas pridirbo. Visi tada labai nustebo, nes manė, kad aš apsidžiaugsiu, jog Kalanta didvyris, nes visi į jį taip žiūrėjo. O aš pasakiau, kad jis durnas, dabar viskas, nuo rytdienos prasideda mūsų juodos dienos. Taip ir buvo".
Juodos dienos atėjo daugeliui. Bet ne visiems. Kiti Kauno maištą stebėjo pro užuolaidos plyšį, gal net tyliai džiaugėsi, kad ištremiami Jurašai ar kiti drąsios laikysenos intelektualai. Tiesos ir laisvės žodis bei viešas veiksmas iki 1988 metų birželio tapo visuomenės autsaiderių - adorančių, zakristijonų ir scenos techninių darbininkų - privilegija. Tačiau didžioji visuomenės dauguma šiuos dalykus užspaudė giliai savyje. Geriausiu atveju - perkėlė į privačią erdvę. Reikėjo mokytis, uždirbti duoną, kurti, laviruoti tarp įvairialypių kompromisų. Laisvės nišos buvo folkloro, kraštotyros, senamiesčio ar archeologijos paminklų gynimo veikla, privati erdvė, bažnyčių šventoriai, galų gale alkoholis.
Maestro G. Kuprevičius, kurdamas populiariųjų žanrų kūrinius, taip ir neapsisprendė, kas jis yra - "lengvosios" ar "rimtosios" konceptualios muzikos kūrėjas. Pakanka prisiminti neseną operetę "Kipras, Fiodoras ir kiti". Ten, kur H. Kunčius negali susilaikyti neironizavęs, vis viena netikėdamas, kad įmanoma sukurti veikalą, įeisiantį į Lietuvos kultūros istorijos analus, maestro kuria rimtu veidu (pompastiška Antano Smetonos arija, kurioje Prezidentas raito įmantrius pasažus iš "pasakyta-parašyta" raštų citatų). Įtariu, kad tik visiškas miuziklo žanro taisyklių neišmanymas gali pagimdyti tokias situacijas. Štai Salomėja N., išgirdusi jai mestą frazę "Jūs - komunistė?", trenkia skambų antausį. Salė apmiršta ir tikisi iš poetės kokios dramatiškos arijos, na, ne mažiau efektingos kaip Evitos P. "Don’t Cry for Me Argentina". Bet nieko neįvyksta, tyla... Dar juokingesnis dalykas - operetės finalinė scena. Kaip ir priklauso, finalinį "gabalą" atlieka visi herojai. Tai paprastai būna kažkas tokio, ką žiūrovas išėjęs iš teatro nesiliauja niūniavęs, vėliau ši tema tampa chrestomatinė, ją perdirba mamontovai, atlantos ir džordanos. Ir kaip Jūs manote, ką išgirstame? Visi artistai egzaltuotai kylančia ostinato banga skanduoja tarpukario Lietuvos veikėjų vardus: jakš-tas, mai-ro-nis, kal-po-kas, vie-no-žins-kis ir t.t. Išties, išėjęs į kalėdiniu sniegu nuklotą teatro sodelį, nejučiomis pradedi strykčioti nuo kojos ant kojos ir kartoti murmelę, rūpindamasis, kaip čia kurio nors herojaus neužmiršus ir nepraleidus. Priėjęs Vytauto prospekto ir Laisvės alėjos kampą, šią mantrą nejučia papildai naujais personažais: gi-ra, de-ka-no-zo-vas, zi-ma-nas, ras-la-nas... Kažkokia fantasmagorija. Keisčiausia, kad, regis, ir patys kūrėjai neatsirenka, kurios čia operetės vietos yra "rimtos", o kurios - "prie bajerio".
Ir "Ugnies medžioklėje" tas eklektiškas pretenzingumas stačiai glumina. Vadinamoji "stambioji forma" susideda iš dviejų visiškai priešingų dalių: vienoje duoklė tarsi atiduodama LTSR kompozitorių sąjungai, CK kuratoriams, "aukštajai muzikai", kitoje - lyg ir to laikotarpio popmuzikos tendencijoms, kur inspiracijų ieškoma tiek Brodvėjaus miuzikluose, tiek aštuntojo dešimtmečio roko operose. Brežnevizmo laikų komjaunuoliai nė iš šio, nė iš to pradeda šokti menuetą. Dabartinė lounge ir hauso karta turėtų manyti, kad šis šokis buvo ypač populiarus tarp tuometinio jaunimo. Juokinga... "Kregždutės" - neabejotinas šedevras, tačiau miuziklą, atrodo, jis pavertė "vienos arijos opera".
Į kairę ir dešinę dalijamuose interviu G. Kuprevičius ir G. Padegimas su pasididžiavimu aiškina, kad beveik niekas "Ugnies medžioklėje" nepakeista. Nebuvo reikalo. Tiesa, miuziklas papildytas viena arija - balade pagal J. Aisčio eilėraštį "Karaliaus šuo". Kam jos reikėjo, taip ir nedrįsta prisipažinti: lyg "Gytis prašė", lyg herojui Rolandui trūko vieno solinio "gabalo". Na, pasirausė stalčiuose ir ištraukė - jei gali sušokti menuetą, gali komsomolcas ir J. Aistį sudainuot... Įsivaizduokit įmitusį jaunuolį E. Presley povyza ir plastika skeliantį 1928 metais parašytą trapų it krištolas J. Aisčio eilėraštį.
Anais laikais visi labai norėjo dainuoti. Kurti, šaukti, protestuoti, išsirėkti, siautėti. Bet nebuvo ką dainuoti... Vadinamieji "autoriai ir atlikėjai" buvo gabūs muzikai, bet menki poetai. O tų dienų poetai, žinia, rašė velniai žino ką. (Kaip dabar paaiškėjo, ir "į stalčių" nieko neparašė.) Buvo tokia superdeficitinė knyga - galima sakyti, dainuojančių lietuvių biblija - 1967 metais "Vagos" išleista antologija "Lietuvių poezija". Ypač pirmasis tomas. Ko reikia gerai trijų gitaros akordų dainai sukurti? Eilėraštis turi būti parašytas anais gerais laikais, neilgas, klasikinio rimavimo ir ketureilis, negali būti jokių sudėtingų ir pernelyg gudrių žodžių ar filosofijų, jokių tiek sovietinių, tiek antisovietinių užuominų, geriausia apie meilę arba gamtą. Vienažindys, net A. Strazdas, Maironis, J. Aistis, A. Miškinis, V. Mykolaitis-Putinas - buvo galima prisirankioti tinkamų jų eilėraščių. Na, dar M. Martinaitis, S. Geda. B. Brazdžionis viešojoje erdvėje buvo "persona non grata", įrašytas į cenzūros indeksą. "Aš čia gyva" galėjo šaukti tik broliai Polikaičiai Čikagoje. Kai pritrūkdavo savų melodijų, tikdavo ir "The Animals" "The House of Rising Sun" pagal Maironio "Trakų pilies" žodžius. Ano meto populiarios melodijos greitai būdavo pritaikomos to laiko aktualijoms. Kraujas stingdavo, kai kažkur susimetus nuskambėdavo pagal vengrų grupės "Omega" 1969 metų "Mergaitę perlų spalvos plaukais":
Ne, ne, laisvės nėra, - sakė Romas Kalanta!Apsipylęs benzinu, virtęs krūva pelenų...
Tai va, minėtame pirmajame tome buvo ir "Karaliaus šuo". Ši baladė ten pateko gal dėl to, kad Glavlitui joje pasivaideno smetoninės visuomenės kritika - ar koks velnias? Bet ką baladė reiškia šiame komsomoliškame spektaklyje? Kad ji patinka maestro? Tačiau kodėl reikia versti elegiškąjį lietuvių poezijos klasiką vartytis grabe?
Galų gale vis vien - ta pati miuziklo dvilypumo problema. Mediniai dialogai ir muzikinių fragmentų poetinė abrakadabra, absoliutus atotrūkis nuo realybės, tarsi personažai gyventų šešioliktoje sovietinėje respublikoje - Mėnulyje. Pridėjus visą buvusio kino teatro "Pergalė" anturažą, pionierius, bufetavas, lozungą "menas liaudžiai", repeticijų dienomis apačioje vykusius šokius "tem, komu za tridcat’", geriausiai šio reanimuoto bazilisko atmosferą apibūdins tos pačios baladės posmelis:
Markizai, freilinos, baronai,grafai,Ir daug kareivių, daug tarnųKaraliui meilinos pas šunio kapą,Geriausio iš šunų...
Padvėsusio šuns atminimas vis dar gyvas. Jo smarvė žadina sentimentus ir nostalgiją. Šuns alsavimas jaučiasi iš Kėdainių, Minsko ir Donecko. "Atėjau su senais batais", - didžiuodamasis pareiškia Gytis P. Gal per tiek metų ir nusiavęs nebuvo? Senjorams Giedriui ir Gyčiui - atgaiva, "ostalgija", Grūto parko pamėklių sueiga. O kažin, kaip jaučiasi vaidinantis jaunimas, talentingai ir darbščiai atlikęs sudėtingą muzikinį kūrinį?
Kiekvienam atlikėjui maestro atminimui padovanojo sovietinį metalinį rublį. Gerai, kad ne trisdešimt... Būtų... stipendija.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt)
