Kur dingo legendinė vokalistė Julija Jačėnaitė (25)? “Tie, kurie mane prisimena iš vaikystės, tikriausiai ir dabar mane įsivaizduoja kaip tą mažą mergaitę su akiniais. Tiems, kam įdomu, žino, kad esu gyva ir dirbu", - atsako ji. Dar ir kaip gyva: šiemet Julija švenčia scenos dvidešimtmetį, gerbėjams ruošiasi pristatyti singlą, o spindinčios akys išduoda ir asmeninio gyvenimo džiaugsmus...
Amžina kova su vėjo malūnais
Scenos dvidešimtmetį sutinkanti J.Jačėnaitė juokauja, kad kaip tikra primadona, solidžią sukaktį galėtų paminėti ir scenoje su būriu žinomų atlikėjų. Vis dėlto nuo minties rengti grandiozinį koncertą, per kurį prisimintų seniai praskriejusius metus, dainininkė susilaiko. „Tikriausiai labiau norėčiau parodyti tai, kas yra dabar. O tam dar ruošiuosi", - šypsodamasi paaiškina.
O parodyti tikrai ką būtų - šiuo metu Julija koncertuoja su trimis muzikos grupėmis: „Jul acoustic" drauge su kolegomis gitaristais Karoliu Jančenkovu ir Sauliumi Križinausku pristato akustinę programą, „Julia Jazz Quartet" duoklę atiduoda džiazui, o trečiojoje daugiau atlieka roką. Pastarajai „No Comment" grupei, kurią sudaro penki nariai, jau metai, tačiau per tą laiką muzikantai teturėjo du koncertus, nors turi parengę įdomią autorinių dainų programą, o ir ją girdėjusių atsiliepimai - puikūs.
„Aišku, norėtųsi daugiau koncertuoti, norėtųsi, kad mano kuriama muzika prisibelstų į žmonių širdis. Vis dėlto yra sunkus ir didelis darbas prasimušti per lietuviškus muzikos standartus, kurie man tokie nepriimtini. Galbūt todėl tiek laiko aš ir dainavau džiazą. Tai nėra populiarioji muzika, todėl kartais pamanydavau - velnias, metu aš tą muziką. Kam man to reikia? Tai amžina kova su vėjo malūnais. Yra daug norų, daug planų ir svajonių, bet kaip ką pavyks įgyvendinti, parodys laikas", - neabejoja vokalistė.
O koncertuojant vaikystėje viskas buvo daug paprasčiau: tada buvo viena televizija, viena laida vaikams ir keli dainuojantys vaikai. „Galbūt tada buvo ir visai kitoks žmonių požiūris bei jų vertybės. Beje, dabar, kai yra nepalankios aplinkybės (kurios tam tikra prasme buvo ir anuomet), pradedama ir vėl atsirinkti, kas yra gerai, kas yra gražu, kas yra tikra", - įsitikinusi J.Jačėnaitė.
Su grupe „No Comment" Julija ketina pristatyti singlą, o rudenį gerbėjai turėtų išgirsti ir jos duetą su Marijumi Mikutavičiumi. “Lietuvoje turbūt išskirčiau dviejų žmonių, į kurių koncertus galiu eiti ir eiti, muziką. Tai - Marijus ir Giedrė Kilčiauskienė iš “Empti", kuri dar yra ir mano geriausia draugė. Jeigu jų ir nepažinočiau, drąsiai sakyčiau, kad tai yra žmonės, kurie į savo muziką įdeda širdį", - šiais atlikėjais žavėtis nenustoja Julija.
Apie meilę kalba santūriai
Įdomiausia, kad muzika Julijai padovanojo ir meilę. Tas laimingasis - bosistas Paulius Jaskūnas, grojantis su M.Mikutavičiumi, Jurga Šeduikyte, „Žalvariniu" ir savo įkurtoje grupėje „My favourite gun". „Taip, esame susižadėję. (Šypsosi.) Manau, tai yra labai subtilūs dalykai. Niekada negali žinoti, kas bus tavo gyvenime, bet gali įprasminti vieną ar kitą savo buvimo etapą. Vieną savo etapą mes jau įprasminome - kartu jau esame ketvirti metai. Šitą mūsų susižadėjimą pavadinčiau pasvajojimu apie vestuves ir norų formavimą ta kryptimi. O kaip bus, parodys laikas", - atvirai kalba vokalistė.
Pažinties su mylimuoju istorija merginą pamokė, kad niekada nereikia sakyti „niekada". Su vaikinu Julija susipažino besimokydama tuometėje Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. „Paulius man iš pradžių pasirodė labai rūstus - vis išlįsdavo iš muzikuoti skirto rūsio, iš kurio sklisdavo sunkiojo metalo muzikos garsai. O aš, kaip jis sakė, pasirodžiau labai pareigingai dainuojanti moksleivė. Jeigu tuo metu mums kas nors būtų pasakęs, kad kartu grosime, turbūt būtume smagiai pasijuokę", - dėl netikėto likimo vingio stebisi mergina. O paskui taip sutapo, kad būsimąją porelę supažindino bendri draugai, tačiau į santykius jie nepuolė stačia galva - viskas rutuliojosi iš lėto, palengva.
„Mano nuomone, dviejų žmonių buvimas kartu yra nuolatinis kompromisų ieškojimas. Tu turi mylėti tą žmogų net tuo atveju, jeigu jis staiga sugalvotų būti be tavęs. Ta meilė yra besąlygiškiausias dalykas, jos į jokius rėmus neįmanoma įsprausti. O juk muzikantų atveju viskas dar sudėtingiau", - mąsto Julija.
Laukia apelsinų kvapo
Jausmų įkvėpta dainininkė sukūrė ir baladę apie meilę. Gerbėjai ją turėtų išgirsti rudenį, kai bus daugiau lietaus. (Daina taip ir vadinsis – „Lyja"). „Nežinau, kaip atrodo mūza. Mano mūza yra kažkoks vidinis pojūtis, šiek tiek panašus į pilvo kutenimo jausmą. (Toks primenantis blogą nuojautą arba jaudulį prieš egzaminą.) Kaip rašytojas Stivenas Kingas (Stephen King) savo knygoje yra pasakęs - apelsinų kvapas. Tai aš ir laukiu to apelsinų kvapo... Tam tikra prasme jis visada yra, tik ne visąlaik apčiuopiamas", - dėsto mergina.
Vis dėlto Julija išmoko pasidžiaugti visais gyvenimo periodais - ir gražiais, ir ne tokiais gražiais, ir kūrybiškais, ir ne tokiais kūrybiškais. “Bandau sau įskiepyti tokią filosofiją - ištverk tą blogą periodą, nepasiduok neigiamoms emocijoms, o meskis į darbą ir ateis gerasis laikotarpis. O sunkių susimąstymo momentų einant metams, manau, tik daugės... Ir morališkai aš tam nusiteikiu".
Tais sunkiaisiais momentais jai labiausiai praverčia stipri palaikymo komanda - trečius metus Klaipėdoje gyvenantys tėvai ir Vilniuje, kaimynystėje, gyvenanti mylima senelė. Tik sostinėje įsikūrusi atlikėja su tėvais matosi rečiau, dažniausiai susisiekia tik virtualiuoju būdu.
„Keistas dalykas: mus skiria daugiau nei 300 km, bet kartais susidaro įspūdis, kad mano tėvai visąlaik yra šalia. Jeigu man yra liūdna, žiūrėk, kitą rytą mama jau ir skambina: „Kokios nuotaikos?", arba tėtis parašo linksmą eletroninį laišką. (Šypsosi.) Kartais regis, kad jie viską intuityviai jaučia. Tėvai ir mano močiutė yra vieninteliai žmonės, kurie nepagailės nei patarimų, nei kritikos. Kai visi susibėgame, greitai apsišaudome idėjomis, patarimais, darbų suvestinėmis", - pasakoja vokalistė. (Beje, koncertams Julija kartais išsitraukia reliktinį šeimos megztinį. „Jį kadaise nešiojo mano senelis, vėliau - tėtis, kartkartėmis apsivilkdavo ir mama, o dabar, ačiū Dievui, jis guli mano spintoje", - šypsosi ji. Nors megztinis yra šiek tiek ir apspuręs, “vyresnis" už pačią Juliją, vokalistei vis tiek toks mielas.)
O šį savo gyvenimo tarpsnį ji vadina pavėluotu pavasariu, kai, atšventus gimtadienį, iš visų jėgų kimba į darbus.
Pedagogika - įnašas į ateitį
Žinoma, iš muzikos duonos Lietuvoje nevalgysi, todėl Julija dar užsiima ir pedagogine veikla, o nuo rudens pradės suktis oficialioje savo dainavimo studijoje. Dainininkės mokiniai, kurių amžius yra neribotas, paprastai yra mėgėjai, daugelis jų net išvis nėra mokęsi muzikos. Bet Julija jau gali pasidžiaugti ir šios srities pasiekimais - gegužės mėnesį vykusiame „Young voices 2010" konkurse trys jos mokinės pelnė prizines vietas.
„Pedagoginis darbas man yra įdomus, nes pati jaučiuosi besimokanti. Tai verčia mane nuolat būti geros formos, ieškoti, domėtis naujovėmis. Ir save vyresnę įsivaizduoju būtent dirbančią pagal šią specialybę. Tai galbūt tam tikras įnašas į ateitį. Nes dabar laikai tokie, kad gali rengti koncertus, bet kas iš to, jeigu į juos nesusirinks žmonių. Tam, kad ateitų klausytojų, tavo dainas turi groti radijas. Tam, kad įrašytum geros kokybės dainų, reikia pinigų. Tiesiog turi išlaukti... O mano finansiniai reikalai niekada nepatyrė pakilimų. Normalus žmogus galvoja, ką pavalgyti ir kuo apsirengti, o menininkui pirma mintis - nauja daina... Ir tu gal pavalgysi mažiau, bet atsidėsi jai. Taupyti tikrai reikia. Be abejo, norėtųsi į kelionę po pasaulį išvykti kad ir rytoj, bet žinai, kad negali", - svarsto mergina, Vilniaus kolegijoje įgijusi atlikėjos specialybę, o Pedagoginiame universitete apsigynusi ir pedagogikos bakalaurą.
Deimantė ZAILSKAITĖ
