Atlikėja pasakojo ir apie gėrio vaisius Lietuvoje ir atskleidė savus būdus, kaip „neišeiti į šiaurę“.
Koncerte – plika, basa
Ne praeities dinozaurų rinkinys, bet šiandienos veidrodis – taip I. Narkutė pristato savo naująjį albumą „Vienas“. Šiauliuose muzikų šeimoje augusi dainininkė žodžius ir muziką kuria pati, todėl prisipažįsta: „Tai, ką dainuoju, ir esu aš“. Atsakymas, kodėl ji pasirinko ne muzikos, o psichologijos studijas, glūdi lyrikoje.
– Kalbamės po koncerto Šiauliuose. Kaip jautiesi būdama scenoje?
– Scenoje patiri tokius dalykus, kurių kitur nepatirsi: adrenaliną, susijaudinimą, savotišką baimę. Tai susikoncentravimas į akimirką – būdamas ant scenos, akimirką jauti geriausiai, nes žinai – nebus antro dublio. Arba žmonės pajus, tai, ką nori jiems pasakyti, arba ne.
Kiekvieną kartą einu vis iš naujo. Stengiuosi atrasti save naują – einu plika, basa. Iš ryto atsikėlusi iš lovos visą energiją, kurią turiu, stengiuosi laikyti tam koncertui.
– Gal turi asmeninių ritualų?
– Nieko ypatingo nedarau, stengiuosi neprisivalgyti, išgeriu arbatos. Jeigu važiuojame su grupe ir jie visokių „bajerių“ pasakoja, svarbu laiku nustoti juoktis.
– Ar Šiaulių publika ir koncertai namuose kitokie?
– Čia labai daug pažįstamų po koncerto ateina pasilabinti. Čia yra tų žmonių, kuriuos matau ne taip dažnai, kurie mane mokė, matė mane mažą...
– Ką nori pasakyti klausytojams?
– Vadovaujuosi prielaida, kad žmonės yra skirtingi, bet savo šerdimi yra labai panašūs. Savo dainomis siekiu paliesti kažką tokio, kas yra universalu. Stengiuosi parodyti, kad visi jausmai, patyrimai, atradimai, praradimai, santykiai nutiko ne tau vienam, bet ir man, kitiems.
Lietuvoje galima rasti nišą
– Jau antrą kartą tavo koncertai Šiauliuose pasitaiko Kovo 11-ąją. Politikas, profesorius Vytautas Landsbergis pasakė, kad Lietuvoje yra kirminėlių, kurie graužia nepriklausomybės vaisius, bet jų nesugrauš. Kas tau yra tie geri dalykai Lietuvoje, kurių jokie kirminėliai nesugraužia?
– Yra daug gražių žmonių, kurie dirba, nemeta, nebėga. Gražu tai, kad galima kurti, ieškoti. Šalyje, kurioje viskas netobulai veikia, galima rasti savo nišą ir pradėti daryti nuo nulio. Čia gerai tiems, kurie nebijo iššūkių, turi viziją, ką norėtų veikti gyvenime.
Mano švedų kalbos dėstytoja labai gerai pasakė: jeigu norit važiuoti į šalį, kur viskas labai gerai veikia, ir būti vienu iš sraigtelių, važiuokit, pavyzdžiui, į Skandinavijos šalis. Ten jums pasakys jūsų vietą, funkcijas ir galėsite būti sraigteliu. Bet, jei norite kūrybinės energijos, Lietuva – geresnė šalis. Čia yra tuštuma, kur kažkas nepadaryta ir gali būti tuo, pirmuoju.
– Ar nekilo noras kurti angliškai ir išvažiuoti į užsienį?
– Aš nemoku anglų kalbos taip, kad galėčiau rašyti! Reikia turėti pajautimą. Aišku, žmonės prirašo visokių tekstų, bet aš sau keliu aukštesnius reikalavimus. Turi būti aukštesnė kokybė.
Svarbu žinoti, kas yra stuburas
– Tau patriotinė tematika nesvetima. Pernai nusifilmavai ir įrašei garso takelį rašytojo Vytauto V. Landsbergio režisuotame „Trispalviame filme“. Kaip manai, kokias vertybes iš anų laikų būtų galima perkelti į šias dienas?
– Filmas apie partizanus turėtų išeiti šiemet. Garso takelį įrašėme kartu su akordeonistu, taip pat šiauliečiu Martynu Levickiu. Žinojimas, kas tau yra svarbiausia, – universali vertybė, kurią, pasitaikius progai, aš ir kiti nustumiame į šoną. Tarsi darbas iš idėjos – brangu, bet jei kas pasiūlys daugiau arba geriau – numosiu ranka...
Partizanai ėjo, kankinosi ir žuvo už tai, kuo tikėjo. To kiekvieną dieną irgi reikia – žinoti, kas yra tavo stuburas, kodėl tu gyveni, kodėl gyveni toje šalyje. Ar tik dėl to, kad gimei? Ar save identifikuoji su tais žmonėmis, šalimi, žeme, gamta, gerumais ir blogumais, kuriuos turime? Tai yra tavo.
Kiek bekeliaučiau, visada grįžtu į Lietuvą ir suprantu, kodėl čia žmonės elgiasi vienaip, arba kitaip. Kitur aš to giluminio supratimo neturiu.
Jaučiasi tarpininke
– Kaip manai, kodėl būtent „Raudoni vakarai“ – daina apie praeitį, partizanus labiausiai žinoma ir mėgiama klausytojų?
– Man sunku pasakyti, kad čia – 100 procentų mano daina. Kartais jaučiuosi kaip tarpininkė. Turiu geismą ir troškulį – rašau, bet atrodo, kad čia kalba pasaulis. Kalba kažkas, kas yra už mane didesnio, svarbesnio, esmingesnio, senesnio ir tikresnio. Jeigu žinočiau formulę, manau, būčiau jau pakartojusi tos dainos sėkmę.
– Nesinori nuo jos pabėgti? Visi jos tikisi, nuolat klausia...
– Dabar, kai yra kitų mano dainų, į kurias žmonės reaguoja, man jau nebesinori bėgti.
– Dainas kuri 10 metų. Kodėl albumo prireikė būtent dabar?
– Man ilgą laiką nereikėjo albumo. Jo labiau reikėjo mano šeimai, draugams. Atrodė, kad jei labai norit paklausyti, ką darau, ateikite į koncertus ir išgirsite.
Dabar – labai teisingas laikas. Manau, kad albumą leisdama įsiklausau į aplinkybes, kurios susidėliojo: yra koncertų, klausytojų, žmonės, kurie su manimi dirba. Tai yra be galo svarbu. Viena aš ne karys.
– Bet albumas vadinasi „Vienas“, nors jau groji su grupe. Suskaičiavai, kad albume žodis „vienas“ pasikartoja 13 kartų. Ką tau pačiai reiškia vienatvė – baugina ar įkvepia?
– Žodį „vienas“ rinkausi, nes jis daugiabriaunis. Tai nėra vienui vienas, vienišas, apleistas. Tai tik viena iš prasmių.
O dėl vienatvės... Kankinuosi, kai ji būna. Man įkvėpimo šaltinis – žmonės, santykiai. Aš stebiu, kaip kas gyvena.
Blogą nuotaiką nuveja ir dviratis
– Kaip atrodo aplinka, kurioje kuri?
– Rūsys. Nueinu, atsirakinu, užsidarau, atsisėdu prie klavišų, įsijungiu kolonėlę ir kuriu. Nieko romantiško: jokio vaizdo į jūrą, palaidų plaukų, suknelės vėjyje... Kai atsibosta, atsinešu kavos.
– Meniškos sielos žmones dažnai kamuoja depresinės nuotaikos. Ar tau pažįstamos tokios būsenos? Ką darai, kad, anot tavo dainos, „neišeitum į šiaurę“?
– Dainų rašymas – vienas iš būdų. Kai man sunku, aš dažniausiai sėdu ir rašau. Man tada paaiškėja.
Depresinės nuotaikos daugiau ar mažiau visus užklumpa. Kaip kovoti? Sėsti ant dviračio ir važiuoti, važiuoti, važiuoti. Kai nebegali važiuoti, reikia grįžti namo ir eiti miegoti. Taip šiek tiek išsivalo galva.
– Po koncerto nugirdau, kaip eilėje prie autografų vienas klausytojas pastebėjo, jog tavo dainose labai daug širdį draskančios meilės. Ar be savo patirties įmanoma tokias dainas sukurti?
– Negaliu sakyti, kad be to, ką esu patyrusi, laisvai galėčiau parašyti tą patį. Viskas siejasi. Tai, ką aš dainuoju, ir esu aš.
Pavyzdžiui, nemoku rašyti apie gamtą, nors mėgstu joje būti, ten atsipalaiduoju.
– Kokias tipiškas savo nuotaikas, būsenas užfiksuotum nuotraukoje, jei turėtum galimybę?
– Nenoriu būti vien svajinga, romantiška, nekalta... Aš su tuo savo įvaizdžiu bandau kovoti. Žmonės, kurie žino porą mano dainų, atėję į koncertus nustemba, kad nesu vien tik romantizuotas angelas.
– Albumas, koncertinis turas... Kas toliau?
– Pasibaigus koncertams važiuosiu su Vytautu V. Landsbergiu į Ameriką koncertuoti, pabendrauti su išeiviais, padėti pristatyti filmą. Tik toks mano planas.
Turiu slaptų svajonių ir patinka, kai mano slaptos svajonės išsipildo. Tada galiu tyliai šypsotis ir sakyti: „Mhmmm... Aš taip ilgai to norėjau“.
– Koks tavo linkėjimas Šiauliams? Dainą juk paskyrei pietiniam miesto rajonui...
– Šiauliečiams linkiu rasti ypatingumą ir grožį tame, kur esi, kaip gyveni, ieškoti savo veido, neturėti pretenzijų ir noro tapti kitkuo. Manau, Šiauliai turi išskirtinių dalykų: atmosferą, nuotaiką. Tą reikėtų išnaudoti.
Simona PUŽAITĖ
