Projekto „Lietuvos balsas“ dalyvių esate vadinama mama. Sakykite, kaip pati priimate šį titulą?
Iš tikrųjų manau, kad šios pareigos labai svarbios ir patikėtos jos man ne veltui, pati esu mama, turiu vaikelį, o čia jų turėjau virš šimto! Aišku, dabar jų likę jau daug mažiau.
Iš tiesų, mes padarėme labai didelį darbą ir tie mūsų tokie „šeimyniniai“ santykiai artėjant projektui į pabaigą darosi sunkūs, nes be galo gaila visų, kurie iškrito ir dar kris, todėl stengiamės palaikyti ryšį, bendraujam.
Kiekvienam dalyviui čia buvo patirtis – bendravimo, komunikacijos, žmonių pažinimo. Visi yra labai skirtingi ir tuo pat metu visi kartu siekia vieno tikslo, todėl labai įdomu stebėti, kaip tai vyksta.
Pramogos su „Lietuvos balso“ komanda (nuotr. Balsas.lt)
Kodėl būtent Jus išrinko globoti dalyvius?
Tiesiog reikėjo kažkam prisiimti šią atsakomybę, surasti talentingų žmonių, „ištraukti“ juos į dienos šviesą, prikalbinti dalyvauti, sudaryti sutartis, surengti atrankas ir visa tai darant aš buvau arčiausiai, juos pažinau ir visi man labai savi ir artimi tapo.
Ar pasidalinate su jais savo scenine patirtimi?
Būtinai, visi dalinamės patirtimi. Pati vakar pridaviau savo magistrinį darbą muzikos ir teatro akademijoj, nemiegojau kokias dvi savaites, buvau kaip tikra studentė, tai jie mane palaikė, sakė viskas bus gerai ir sveikino.
Mano darbo tema apie muzikos atlikėjų ir vadybininkų bendradarbiavimą, tai tiesiog tai mano gyvenime dabar ir vyksta realiai, todėl įdomu pažiūrėti kaip tai vyksta, kokios patirtys ir apskritai, koks dabar pas mus Lietuvoje tas muzikinis gyvenimas.
O būna taip, kad dalyviai klausia konkretaus patarimo apie sceną, jaudulį ar panašius dalykus?
Žinoma, kad būna. Prieina ir sako – man reikia eiti dainuoti, o džiūsta burna, ką dabar daryti? Tai pasidalinu savo išbandytais būdais (juokiasi). Labai smagu, kai kažką gali patarti, pasikalbėti, pabendrauti, tariamės ir apie dainas, drabužius, iš tiesų dėl visko kalbamės.
Ką apskritai manote apie tokius muzikinius projektus? Ar juose gali atsirasti tikrų nevienadienių žvaigždžių, ar išlieka tik tie, kurie lėtai savo jėgomis siekia tikslo?
Lietuvoje yra be galo daug talentingų žmonių, kurie neturi galimybių savęs parodyti, kažkaip paviešinti. O kiti yra pakankamai vieši, tačiau neturi tokių gebėjimų tai daryti (dainuoti – red. past.), tačiau vis tiek daro.
Mūsų projekte yra tik gyva muzika, atlikimai vyksta tik gyvai, net mažiausio instrumento neturim įrašyto, todėl manau, kad mes jaunus žmones ugdome tik į gerąją pusę.
Tačiau dažnai būna taip, kad tokius projektus laimi ne geriausią balsą turintis žmogus, o tiesiog savo asmeninėmis savybėmis papirkęs publiką, kuri balsuoja ne už balsą, o už charizmą. Ar tai teisinga?
Televizija – tai šou, todėl to neišvengsi, bet mes tikimės, kad laimėtoju bus išrinktas pats talentingiausias, kuris tikrai turės balsą.
Mes patys matom, kokių keistų situacijų nutinka – žmonės labai įdomiai balsuoja, dažniausiai palaiko tuos, kur mažiausiai tikimasi. Nors iš kitos pusės, jei balsuojama, tai turbūt juos ir norima matyti. Bet kokiu atveju tai yra labai subjektyvus dalykas, tačiau mes jau čia įsikišti kažkaip negalime, nebedaug laiko beliko – matysime kaip bus.
Dainininko dalia Lietuvoje – kokia ji?
Skirti turbūt būtų galima į tokius trumpalaikių projektų atlikėjus, kurie scenoje išsilaiko neilgai – iki kelių metų. Tokių pas mus nemažai yra buvę ir jų vis atsiranda, tačiau ilgesniam laikui įsitvirtinti jiems yra sunku, nes jie neturi savyje tokio kabliuko, kuris leistų užsikabinti ir atrasti savo klausytoją. O mes tai skaičiuojame taip – jei esi scenoje daugiau kaip penkerius metus, tai vadinasi tu savo jau esi atbuvęs ir palikęs tam tikrą pėdsaką, o jei po penkerių metų sugebi dar kažkaip pasirodyti ir būti scenoje – vadinasi projektas pavyko – „ilgo poveikio“ (juokiasi).
Yra dar kitokių atlikėjų tipažų – labai svarbu, ar tu esi pop atlikėjas, kitaip tariant – „fonograminis“, ar tu investuoji į rimtą grupę, jos sudėtį, pats kuri dainas. Būtent pastarasis atvejis kelia didesnį susidomėjimą vadybininkams ir klausytojams ir mes visi norime dirbti būtent su tokiais žmonėmis.
Kadangi mūsų rinka nėra tokia didelė, todėl tie „nišiniai“ atlikėjai negali įsitvirtinti, atrasti čia savo vietos, nes tiesiog klausytojų ratas yra per mažas, todėl reikia kažkaip stengtis laviruoti ir įtikti tam žiūrovui, būti tokiu, kokiu nori būti, bet tuo pačiu pasiekti tai, kad tave atpažintų – tai nepaprastai sunkus uždavinys.
Ką Jums pačiai davė dainavimas ir patirtis scenoje? Ar turėdama galimybę kažką pakeisti – keistumėte?
Jei galėčiau atsukti laiką atgal, aš padaryčiau kažkokių pakeitimų, būčiau išplėtojusi savo gyvos muzikos grupės ratą, nes daug metų šokau su vienais šokėjais, vėliau – su kitais, todėl daug kas keitėsi, nebuvo iki galo atrasta ir dabar tai analizuodama aš matau, kur pritrūkau drąsos ar ryžto.
Nesigailite apskritai ėjusi į viešumą, į sceną?
Aš manau, kad žmogus, koks jis yra, kokią vietą užima gyvenime ir ką jis veikia – tai jo pasirinkimas ir todėl negalima nieko gailėtis, nes viskas yra taip, kaip turėjo būti. Iš to galima tik pasimokyti, pasidžiaugti, ir dar pagalvoti, ką tu gali padaryti dar daugiau.
O aš šiandien jaučiuosi esanti savo rogėse, nesu pasitraukusi iš scenos, dainuoju, bet kartu ir jaučiuosi turinti pakankamai kompetencijos padėti kitiems.
Kaip vertinate šiuo metu Lietuvoje sparčiai besikuriančias naujas merginų grupes, kurios pirmiausiai prisistato ne savo muzika, o kūno nuogumu?
Dabar jau tai ne tas arkliukas ir neparodys jau nieko naujo. Pop muzikos kultūra yra labai greitas vartojimas, skirtas didesniam klausytojų ratui, todėl seniau nelabai kas kreipė dėmesį ar graži mergaitė moka dainuoti, todėl buvo labai populiaru išsirengti.
Dabar jau to neužtenka, nes visi to jau „pertekę“, todėl tos „šabloninės“ dainos, kompozitorių dalinamos į kairę ir į dešinę, jau pradeda atsisijoti. Manau, kad šiuo metu Lietuvoje gerai dainuojančių naujų merginų nėra, kurios turėtų pakankamai gerus duomenis ir būtų išskirtinės. Gera vadyba, geras užnugaris nepadarys sėkmės – turi būti šiek tiek daugiau iš paties savęs.
Kokius tris bruožus turi turėti žmogus, norintis eiti į sceną?
Kūrybiškumą, charizmą ir vidinę kultūrą su noru tobulėti.
