“Prarastų svajonių sala” (“Spy Kids 2: The Island of Lost Dreams”, 2002 m.) - tai Quentino Tarantino mokinio Roberto Rodriguezo filmas vaikiškai auditorijai. Lyg ir to dar būtų maža - tai jau antroji filmo dalis (filmo pavadinimas turi paantraštę “Šnipų vaikučiai 2”).
Tai, kad Rodriguezas filmuoja vaikišką filmą, mažų mažiausiai stebina, tai, kad jis tai daro jau antrąkart - glumina. Po filmo peržiūros galima pridėti, kad “Prarastų svajonių sala” - tai filmas, kuris iš esmės atitinka visus Rodriguezo filmų bruožus: nepriklausomo amerikiečių kino žvaigždės, ironiški pokštai ir toks pat nevaržomas šėlsmas, kurį matėme, pavyzdžiui, “Nuo sutemų iki aušros” (1996 m.). Ir kad žiūrovas visiškai susipainiotų, galime pridurti, jog šis filmas iš tikrųjų yra skirtas vaikams.
Amerikiečių kino spaudoje ir pirmoji, ir antroji “Šnipų vaikučių” dalys klasifikuojamos kaip visai šeimai skirtos komedijos. Su tokia nuomone reikia sutikti, nes filme nėra jokių nešvankybių, veikėjai būna ir pikti, ir geri (antrųjų absoliuti dauguma), bet visi linksmi, istorija baigiasi laimingai, o siužetą galima apibūdinti kaip šiuolaikinę pasaką.
Šiaip jau galima būtų neskirti tokio didelio dėmesio Rodriguezo vardui, neprisiminti jo ankstesnių filmų ir tada “Prarastų svajonių sala” gali atrodyti kaip tiesiog vaikams skirtas filmas. Dauguma žiūrovų taip filmą ir žiūrės, bet net ir juos gali nustebinti kai kurie neįprasti šio filmo bruožai.
Jau pirmoje “Šnipų vaikučių” dalyje susitikome su ypatingais vaikais, kurių tėvai dirba Amerikos žvalgyboje. Tėvai yra kieti šnipai, o vaikai priklauso “Šnipų vaikučių” organizacijai, kurios nariai, kaip ir suaugusieji, atlieka įvairiausias užduotis ir naudojasi šimtais keistų ir labai sudėtingų prietaisų savo veiklos efektyvumui padidinti.
Greta bloga rezgančių šnipų yra ir jų priešininkų - apie gera galvojančių šnipų. Blogieji kėsinasi užvaldyti pasaulį ir pražudyti žmoniją, o gerieji - atvirkščiai. Kova vyksta ir apačioje, ir viršuje - t.y. ir tarp tikrų šnipų, ir tarp jų vaikų. Visų vaikų džiaugsmui, būtent vaikai nulemia kovos baigtį, kuri, žinoma, yra laiminga.
Filmas pilnas įvairiausių specialiųjų efektų, kurie tikrai filmą papuošia, bet nėra jo pagrindinis akcentas. Filmas išsiskiria iš kitų vaikams skirtų reginių tuo, kad gana ironiškai žiūri į išorinį blizgesį - vaikų kovos baigtį nulemia ne prietaisų sudėtingumas, pasilinksminimų parko direktorius nesukuria “prarastoje saloje” naujo Disneilendo, o po jūrą plaukiojančios pabaisos atrodo lyg labai išdidinti vaikiški žaisliukai.
“Prarastų svajonių saloje” vaidina Rodriguezo mėgstami aktoriai - Steve’as Buscemi, Antonio Banderas, Danny Trejo, Cheech Marin. Keista, bet šie daugiausiai “rūstaus veido” aktoriai puikiai prisitaiko naujoje aplinkoje. Kita vertus, Rodriguezo kūrybai apskritai gana būdinga ironija ir pokštas, tad ir ne toks didelis skirtumas yra tarp to, kur ir kaip pokštaujama - rūsčiai kaip “Desperado” (1995 m.) ir “Nuo sutemų iki aušros”, ar žaismingai vaikiškai kaip “Prarastų svajonių saloje”.
Atkreipkite dėmesį į Danny Trejo. “Prarastų svajonių saloje” jis vaidina dėdę Mačetę - iš išorės siaubūną, o viduje gerą dėdulę. Šis aktorius didžiąją savo jaunystės dalį praleido Los Andželo kalėjimuose už apiplėšimus ir nusikaltimus, susijusius su narkotikais. Ir štai, dabar aktorius pats ironizuoja savo išvaizdą ir vaidina vaikiškuose filmuose.
Taigi “Prarastų svajonių sala” - puikus reginys tiek vaikams, tiek suaugusiems. Jame yra ir nuoširdaus pokšto, ir suktos ironijos, ir vaikiško žaismingumo, ir specialiųjų efektų. Turint omenyje, kokie skurdūs yra dauguma vaikams skirtų filmų, “Prarastų svajonių sala” yra ypač gera proga pamatyti gerą vaikišką filmą ir įsitikinti, kad talentingas režisierius Robertas Rodriguezas gali kurti tiek kraupius veiksmo, tiek ir linksmus vaikiškus filmus.
Komentarams - [email protected]
