„Dailės terapijos proceso tikslas – padėti žmogui geriau suvokti save. Tai nėra siekis priversti žmogų pasikeisti, o atvirkščiai, padėti pamatyti pasikeitimo galimybes bei padėti valdyti keitimosi procesą. Negalime garantuoti nei amžinos psichinės sveikatos, nei amžinos harmonijos, kaip ir neturime galimybės apsaugoti nuo gyvenimo sunkumų ir iššūkių, tačiau galime atskleisti daugiau būdų, kaip su jais kovoti, atverti naujas žmogaus galimybes“, – sako D. Jankauskienė.
Dailė ir dailės terapija – du skirtingi užsiėmimai
Dailė egzistuoja kiekvienoje kultūroje. Tapymas, piešimas, lipdymas – menas, kuris yra toks pat senas, kaip pats žmogus, tai simboliškai atspindi tiek asmenybės, tiek kultūros raidos ypatumus. Pati meninė, kūrybinė veikla turi tam tikrų gydomųjų savybių, tačiau jos pagrindinis tikslas yra sukurti kūrinį, kuriam keliami estetiniai, koncepcijos reikalavimai. Tokiu atveju, sukurtas produktas rodomas, kaip meno kūrinys, todėl svarbu pats rezultatas, o procesas tampa antraeiliu. Psichoterapijos kontekste viskas yra atvirkščiai.
„Dailės terapijos kūrybinis procesas dažnai vadinamas trinariu, kadangi jame dalyvauja klientas, dailės terapeutas ir kūrinys. Dėl šios priežasties terapijos procesas yra sudėtingas ir kompleksiškas. Jis priklauso tiek nuo kliento sutrikimo (problemos), tiek nuo terapeuto asmenybės ir kompetencijos, tiek nuo santykių, kurie formuojasi šiame procese.
Žiūrint iš šalies, tai gali atrodyti kaip įprasta piešimo veikla, tačiau nieko panašaus. Kvalifikuotas dailės terapeutas šioje veikloje privalo stebėti viską: reakcijas, kliento priemonių pasirinkimą, jų specifinį naudojimą, kliento kūno judesius, verbalinę kalbą ir, žinoma, kūrybinio proceso rezultatą – kūrinį“, – pasakoja A. Brazauskaitė.
Pyktis, smurtas, egoizmas – apsauga nuo kančių
Žinoma, visi esame skirtingos asmenybės, kamuojamos skirtingų problemų, todėl įdomu, kaip klientams pavyksta atsipalaiduoti ir atsiskleisti terapijoje.
Pasak menų terapijos centro specialisčių, atsipalaiduoti ir atsiskleisti kiekvienam pavyksta individualiai. Taip pat verta paminėti, kad šiame procese nėra tikslo atlikti viską greitai. Įtampos, užsisklendimo problemos gilumas priklauso nuo to, kiek stipriai yra pažeistas kliento vidinis pasaulis bei kokias traumas gyvenimas privertė jį išgyventi. Tokiais atvejai reikalingi skirtingi laikotarpiai, per kuriuos klientas pradeda atsiskleisti ir vaizduoti, įvardinti slegiančius sunkumus.
„Pyktis, įtūžis, priklausomybės, smurtas, agresyvumas, egoizmas ir daugelis kitų elgesio normų, emocinių reakcijų yra apsaugos mechanizmai, kuriuos žmonės naudoja, kaip apsisaugojimo priemonę nuo jam kylančios fizinės, emocinės ar socialinės grėsmes. Toks elgesys tampa įpročiu, jei žmogus bent kartą pajuto jo galią apsisaugoti nuo kančios. Smegenyse lieka įspaudas: „ taip elgdamasis išvengiu kančios“ ir jei elgesys veiksmingas daugelį kartų, programa įsitvirtina ir tampa refleksu“, – pasakoja viena iš menų terapijos specialisčių.
Dailės terapija ar medikamentai?
Dailės terapijos būdai grindžiami prielaida, kad kiekvienas asmuo, turintis negalią ar laikiną sutrikimą, mokęsis ar nesimokęs dailės, turi slaptą gebėjimą savo vidinius konfliktus perkelti į vaizdus. Taip pat moksliniai tyrimai įrodo teigiamą terapijos įtaką gydant stresą, nerimą, depresiją ir kitus su emocijomis susijusius sutrikimus. Be to, pabrėžiama, jog dailės terapija yra pigesnis gydymas, nei medikamentinis, tačiau reikalaujantis laiko ir nuoseklumo.
Specialistės atskleidžia, kad dailės terapijos klientai dažniausiai yra vaikai su emociniais ar elgesio sutrikimais, kalbos vystymosi sulėtėjimu, psichologinėmis problemomis, autistinio spektro sutrikimais. Visgi, šią terapiją renkasi ir suaugę, siekiantys pažinti savo jausmus, vidinį pasaulį, tapti labiau emociškai sąmoningomis asmenybėmis.
