– Istorija su Nožai Jurto rajono policijos viršininko Nažudo Gučigovo ir 17-metės Luizos Goilabijevos vestuvėmis iššaukė stiprią visuomenės reakciją. Kiek ji išskirtinė ar, atvirkščiai, būdinga Šiaurės Kaukazo regionui?
Šioje istorijoje yra keli svarbūs aspektai. Visų pirma, daugumai krito į akis milžiniškas amžiaus skirtumas, visų antra, tai, kad merginai dar nėra 18 metų. Galų gale, manymas, kad ją ištekino per prievartą. Paskutinė detalė yra pagrindinė, tačiau kalba yra nukreipiama į šalį – kad jai dar nėra 18-os. Jeigu kalbėtume apie amžių, tai nieko stebėtino čia nėra. Kai kuriose Dagestano mokyklose mergaites dažnai „paima“ netgi iš paskutinių mokyklos klasių – nėra ko veltui sėdėti su berniukais, tegul geriau vestuvėms ruošiasi. Jų likimas iš anksto nulemtas. Tai vyksta pagal jaunikio ir jaunosios šeimų susitarimą.
– Ar pačios merginos sutinka mesti mokyklą dėl vestuvių?
Labai sunku atskirti atvejus, kur yra sutikimas, o kur vaidmuo, primestas tėvų diktato ar visuomenės normų, kurias ji bando atitikti. Ne taip ir seniai kalbėjau su moterimi, kuri šiandien yra laisva, nepriklausoma ir labai sėkminga. Tačiau kadaise ir jai teko ištekėti dėl aplinkybių spaudimo. Pas ją atėjo pirštis, o ji pasakė: „Norėčiau dar pagalvoti“. Tai buvo suprasta, kaip sutikimas, ir piršliai pradėjo tįsti į namus dovanas, o po visą kaimą buvo išplatinta naujiena, kad štai anie išleidžia dukterį už vyro. Ėjo svečiai su sveikinimais, o ji sėdėjo apimta siaubo ir mamai sakė: „Aš nenoriu už jo tekėti“. Tėvai niekada jos nieko nevertė daryti, atvirkščiai, visada teigė, kad ji yra laisva pasirinkti, tačiau ji vis dėlto ištekėjo ir išgyveno šioje nevykusioje santuokoje 10 metų. Ir viskas tik todėl, kad jai norėjosi atitikti kažkokius kaimo standartus, norėjo būti „gera mergaitė“. Ne tik Kaukaze, tačiau ir visose patriarchalinėse bendruomenėse santuoka dažniausiai vertinama ne kaip mylinčių žmonių, o kaip dviejų giminių sąjunga. Dagestane stiprūs šeimos ryšiai – ir jeigu mergaitė „teisigai išteka“, visa jos šeima gali tikėtis gerovės, ir tos šeimos statusas pakyla. Dažni atvejai, kai artimieji apskritai pirmą sykį vienas kitą išvysta vestuvių dieną.
– Iki šiol?
Greičiausiai. Kažkuriuo metu visa tai buvo pasibaigę. O pastaraisiais metais, po SSRS griūties, žmonės neteko pagrindo po kojomis ir pradėjo ieškoti savo identiteto. Kai kurie nusivožė prie seniai pamirštų, o dažnai ir neatpažįstamai pakitusių adatų (musulmoniškų papročių, – red. past.).
– Kokio amžiaus merginos vidutiniškai išteka Šiaurės Kaukaze?
Anksčiau nebuvo tokio ankstyvų santuokų kiekio. Tačiau liaudis netikėtai pasidarė itin religinga, ir atsirado nauja tendencija – greičiau išleisti savo mergaitę už vyro, kad, kaip jie sako, „nesusigadintų“. Dažniausiai laukia 18 metų, tačiau kaimuose situacija daug paprastesnė, visi savi, gali atiduoti ir 16-17 metų. Tokių atveju daug. Apie šią konkrečią Luizos istoriją mes žinome itin mažai. Aš besąlygiškai tikiu Jelena Milašina („Novaja gazeta“ žurnalistė, pirmoji pranešusi apie ruošiamas vestuves, – red. past.), tačiau aš dabar, pasakysiu kažką tikriausiai labai negražaus: žurnalistinis darbas, nors ir buvo atliktas sąžiningai ir rimtai, galimai tik pakenkė situacijai. Buvo išpūstas toks burbulas, kad visa ši čečėnų klika atsidūrė prispausta prie sienos ir buvo priversta gintis. Tikriausiai, mergaitę būtų palikę ramybėje, vengiant viešumo, o policijos vadą būtų privertę atsitraukti. Tačiau situacijos viešinimas pasiekė tokį lygmenį, kai atsitraukti buvo jau nebeįmanoma: Ramzanui Kadyrovui teko arba nubausti „jaunąjį“, arba visiškai ir be jokių išlygų stoti į jo gynybą. Galų gale, spaudimas, kuris buvo daromas Luizai, itin sustiprėjo. Visa ši istorija buvo sustiprinta R. Kadyrovo žodžiu – dabar jau jų niekas nebepalies.
– Vaikų teisių ombudsmenas P. Astachovas pareiškė, kad Kaukaze merginos greičiau bręsta, o 27-ių kai kurios jau „susidėvėjusios“ ir atrodo taip, lyg joms būtų 50. Kaukazo moterys kaip nors į tai sureagavo? Ar iš tiesų visuomenėje nėra tokio požiūrio – kad 17-os į merginą jau žiūrima kaip į susiformavusią moterį?
Už tokius dalykus išvis reiktų duoti į kaktą. Sėdi, suprantate, ir vertina moteris, kaip prekę: jai 27 metai, tai jau nebetinkama. Atidėjo į šalį, pasiėmė šviežesnį pomidorą. Aš tai galiu pasakyti, kad laikau jį liurbiu ir gandonu. Tačiau aš ne ombudsmenas, man galima. O jis privalo, kaip sakoma, „filtruoti kalbą“ ir nesakyti tokių dalykų viešai. Kalbant apie stereotipą, anot kurio Kaukazo moterys bręsta greičiau, tai nelabai aišku, kuo jis paremtas. Fizinių formų neužtenka, reikia suvokti, kas pas tą 17-metę galvoje vyksta. O ir išvis, tai juk šlykštu – linguoti galva ir vertinti, gali ji jau su vyru būti ar dar ankstoka jai. Apžiūrinėdami Luizos fotografijas ir matydami begalinius internetinius ginčus, mes tame šlykščiame reikale taip pat dalyvaujam. Mes čia aikčiojame, kad gyvą žmogų vertina kaip prekę, tačiau tai juk ne čečėnų problema – tai visos Rusijos problema. Visiškai rimtai kažkokie žmonės siūlė įstatymo projektą, draudžiantį vaisingo amžiaus moterims parduoti cigaretes. Kaip tik dabar svarstoma apie abortų draudimus. Kas tai, jeigu ne bandymas nužmoginti, moters asmenybės suvedimas į vaikų gimdymo funkciją? O laidos „Pirmuoju“ kanalu, kur saldžialiežuvis Malachovas klausinėja mažametę grupinio išprievartavimo auką, ar ji buvo nekalta, ir minia žiūrovų – o ir pakviesti „ekspertai“ – apimti ekstazės visame tame begėdiškai dalyvauja?
– Pakalbėkime apie daugpatystę. Kaip stipriai ji paplitusi Šiaurės Kaukaze?
Dagestane labai plačiai paplitusi. O ir Čečėnijoje taip pat. R. Kadyrovas vienu metu pasisakė už tai, kad kiekvienas iš jo artimiausiųjų rato turėtų kelias žmonas. Atvejis su Luiza paprasčiausiai parodė tai, kas egzistuoja seniai ir yra visiškai priimtina visuomenei. Dažnai pinigų turintis žmogus ima antrą žmoną – ji, aišku, jaunutė. Aš esu dalyvavusi tokios antros žmonos gimtadienyje. Mergaitė buvo stulbinančiai jauna ir puiki, kartu su ja sėdėjo pagyvenęs, paniuręs ir absoliučiai neįdomus, tačiau pasiturintis vyras. Labiausiai mane liūdino tai, kad mergina atrodė patenkinta ir laiminga. Ši santuoka buvo pagal šariatą, nes ant stalo stovėjo alkoholis, visi šoko, tačiau pas mus pradėjo maišytis patogūs islamo ir pasaulietinio gyvenimo dalykai. Ir tuo naudojasi tiek vyrai, tiek moterys. Vyrai tokiu būdu legalizuoja meilužę, mergina turi galimybę drąsiai žiūrėti žmonėms į akis: nors ir antroji, bet vis tiek žmona. Ir svarbiausia, niekas juk ir nežino, ar buvo sudaryta šariato santuoka, ėjo tie du į mečetę ar ne, – ten juk spaudo pase niekas nededa. Yra ir kitas, kiek netikėtas aspektas. Pavyzdžiui, mergina, kuri laiku neištekėjo, nori turėti vaikų. Atsinešti į namus vaiką, neturint vyro, ji negali – pernelyg daug pasekmių ir pasmerkimo. Ir čia moteriai į pagalbą ateina daugpatystės institucija – ji teigia, kad ištekėjo už vyro pagal šariatą ir vaikas yra iš šios santuokos. Daugiau jokių klausimų jai neužduoda. Šio vyro gali niekas ir nematyti, jo gali ir išvis nebūti, tačiau visuomenės požiūris į ją iškart minkštėja.
– Jeigu vyras turi dvi žmonas, jie dažniausiai gyvena vienuose namuose ar atskirai?
Aš žinau tik vieną atvejį, kai abi žmonos gyveno vienuose namuose, tačiau ir tai – pati jų nemačiau. Ten visiškai išskirtinė istorija: yra dvi žmonos, kurios draugauja, abi prekiauja automobilių tepalais ir yra išlaikomos vyro pajamomis. Man atrodo, kad žmonės turi gyventi taip, kaip jiems patogu. Tačiau su sąlyga, kad tai yra jų pačių priimtas apgalvotas sprendimas, o ne primesto modelio sekimas. Su daugpatyste ne viskas taip gerai, aišku. Dažnai pirmoji žmona apsimeta, kad nežino apie antrosios egzistavimą. O būna ir klaikių skandalų, kai ji eina pas varžovę, ir ne viena, o visu tuhumu (kraujo ryšiais siejama bendruomenė – red. past.), su mama, seserimis ir kitais artimaisiais, kuriems norisi pasikasyti kumščius.
– Tai yra, kai Čečėnijos administracijos vadovas Mahometas Daudovas siūlo įteisinti daugpatystę, faktiškai kalbama apie tai, kad būtų pripažintą defacto egzistuojanti tvarka?
Daugelis faktiškai jau ir yra įteisinta. Už tai juk niekas neteisia? O kas nėra draudžiama, tai yra leidžiama. Aš nežinau, ar teisingai būtų už tai bausti ir ar reikia tai legalizuoti. Aš matau, kad žmonės kurias savo gyvenimus taip, kaip jiems patogu. Tie, kas prieš, sako, kad tokioje sistemoje antrosios žmonos nėra apsaugotos. O apsaugotos pirmosios, oficialiai įteisintos? Jas taip pat muša ir žemina. Ir išvaro, ir meta, atimant vaikus ar atsisakant mokėti alimentus. Oficiali registracija, kuri tariamai žada kažkokią valstybės apsaugą, iš tiesų nieko negarantuoja. Ir, grįžtant prie čečėnų istorijos, baisiausia joje ne jaunikio amžius, ne pirmosios žmonos egzistavimas, o tai, kad tu suvoki: kažkas štai spragteli pirštu, ir jam lėkštutėje atneš tai, ko jis užsimanė, – būtų tai auksinis pistoletas ar mergina. Ir visa tai vyksta visiškai šalia tavęs. Jelena Milašina, remdamasi kaimo gyventojų kalbomis, rašė, kad santuoka tarp Luizos ir policijos vado vykdoma priverstinai. Peržiūrėjus vestuvių vaizdo įrašą, daugelis nusprendė, kad, švelniai tariant, liūdnas jaunosios vaizdas tai patvirtina. Manyje kirba tik intuityvi nuojauta, kad ši santuoka yra priverstinė. Vaizdo įrašo neužtenka, siekiant daryti kokias nors išvadas. Aš apskritai nė vienose vestuvėse Dagestane nesu mačiusi, kad jaunoji šypsotųsi. Jos sėdi prie stalo, nevalgo, nesijuokia: visa tai tam tikrame rate yra laikoma prasto elgesio tonu. Nors Luiza, mano manymu, iš tiesų atrodė negyva. Tačiau, galų gale, į merginą buvo nukreiptos kameros – tai galėjo turėti reikšmės. Jeigu galvotume, kad ji mirtinai bijo savo sutuoktinio, tai būtų labai keista, jeigu ji leistų sau atrodyti ne tokia laiminga, žinodama, kad už kiekvieną filmavimo metu netinkamą elgesį teks atsakyti ir jai, ir jos šeimai. Tuo labiau, kad net ne nuo jos jaunikio, o nuo Kadyrovo, kurio, mano manymu, Čečėnijoje mirtinai bijoma.
– Jaunąsias vis dar vagia?
Su tuo yra kovojama, tačiau tokie dalykai vyksta. Tačiau ir čia ne viskas taip paprasta, nėra kažkokių normų ne tik visam Kaukazui ar Dagestanui, tačiau netgi ir atskiruose rajonuose. Žinau istoriją, kai tame pačiame kaime vienos merginos vos ne užmušė, įtardami, kad ji nėra skaisti, o praktiškai už kelių namų nuo šios šeimos veikė praktiškai legalus viešnamis, apie kurį kaimo gyventojai žinojo ir kuriame lankėsi. Kartais, jeigu tėvai neduoda sutikimo tuoktis, mergina pati dalyvauja pagrobimo procese. Tačiau būna, kad ją išties grobia prieš jos valią. Ir baisiausia čia, kad dažnai tėvai atgal priima merginų, kurios buvo išvogtos, jos laikomos paniekintomis. Būna ir visiškai laukiniai atvejai, kai po grupinio išprievartavimo merginą ištekina už vieno iš prievartautojų. Aš negaliu suvokti, kas turi darytis tėvų galvose, kurie tam pasmerkia savo pačių vaiką. Matyti tą niekšą kiekvieną dieną, būti jo žmona, dalintis su juo guoliu, gimdyti nuo jo vaikus ir nė sekundei neužmiršti to, ką jis su ją padarė. Aišku, iškart iškyla klausimas, kodėl nepabėgus nuo viso to toliau. Tačiau žmogui, auklėtam tradicine dagestaniečių dvasia, itin sunkus atsiskyrimas nuo šeimos, nuo artimųjų, to paties kaimo gyventojų. Ypač jeigu kalbame apie jauną moterį. Todėl tam ryžtasi tos, kurios turi valios ir jėgų protestuoti. Tačiau tokios taip pat gali ir nesutikti su tėvų valia. Žinau istoriją, kai mergaitė iš Dagestano pradėjo badauti, norėdama ištekėti už savo mylimojo armėno. Šeima buvo prieš, ir uždarė ją kambaryje, o už merginą užsistojo tik senelis, kuris slapta atnešdavo ir po pagalve paslėpdavo „Bounty“ šokoladukų.
