Rusija susiduria su ilgalaikių procesų poveikio problema
Pagrindinis faktorius, kuris šiandien charakterizuoja rusų politinę realiją – tai aiškiai stiprėjantis vykstančių procesų valdymo netekimas. Visų pirma tai matyti ekonomikos sferoje, kur vis sunkiau pavyksta išlaikyti gerbūvio iliuziją.
Ne tik to, kas vyksta makroekonominiame lygmenyje, tačiau ir visų, nors kiek stambesnių ūkio subjektų veiklos, faktinė valstybės monopolizacija, priklausomybė nuo technologijų, kokybiškos įrangos, pramoninių ir maisto produktų importo, energijos nešėjų eksporto apimčių susitraukimo, mokestinės naštos didėjimas ir korupcijos spaudimas smulkiajam verslui, šalies gyventojų perkamosios galios kritimas – visi šie faktoriai yra ilgalaikio poveikio, kuris ilgainiui tik stiprės.
Įveikti negatyvių tendencijų ekonomikoje augimą ar netgi pakreipti įvykius į teigiamą pusę esant dabartinei politinei sistemai, viso ekonominio ir politinio gyvenimo integracijos orientavimas į griežtą vertikalę ir centralizaciją, neįmanoma.
Užsienio politika – vienintelis būdas pasireikšti
Vienintelė sfera, kurioje Kremliui vis dar lieka galimybė įgyvendinti savo valdžios ambicijas, yra tarptautinė ir, tam tikra prasme, informacinė politika. Tačiau ir čia Rusijos valdžios ratai susiduria su vis stiprėjančiu pasipriešinimu. Visų pirma, Maskva „išsidūrė“ savo skaičiavimuose dėl „Rusijos pasaulio ir rusų pavasario“ palaikymo Rytų ir Pietų Ukrainoje, vėliau jau susidūrė su „netikėtu“ sau patiems Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasipriešinimu, kurių aukų dėka nebuvo leista LLR/DLR išsiplėsti visose Donecko ir Luhansko srityse, nors iš pradžių buvo buvo tikimasi visiškai kitų rezultatų. Galų gale Rusijos Federacija, nepaisant gana nuolaidžios Berlyno ir Paryžiaus politikos, susidūrė su sankcijų režimu, ryškiai atsispindėjusiu jos ekonomikoje. Tačiau ir tai nėra svarbiausia. Įsijautusi į jėgos demonstravimą, nesutikdama adekvataus jėgos pasipriešinimo (tekstas rašytas dar prieš įvykius Turkijos-Sirijos pasienyje, red. past.), Rusija lengvai pasidavė visiškam tarptautinio pasitikėjimo praradimui. Daugybė pritemptų teisinių ir istorinių precedentų „kodėl JAV galima, o mums – ne“ stiliumi, kartu su visuotinai priimtų bazinių pokarinių pasaulio santvarkos normų neigimu, niekuo neparemta ir dar iš Šaltojo karo laikų paveldėta NATO baimė, galų gale, visiškas nusispjovimas į Budapešto garantijas Ukrainai mainais į branduolinį nusiginklavimą, Malaizijos lėktuvo katastrofos tyrimo sabotažas – visa tai Rusiją pastatė už tarptautinių santykių ir, daugeliu atveju, tarptautinės teisės sistemų ribų. Šio prarasto tarptautinės bendruomenės pasitikėjimo Rusija jau niekada nesugebės atstatyti, bent jau tol, kol ji egzistuoja dabartinės sistemos politinėse koordinatėse, įskaitant ir liūdnai pagarsėjusią valdžios vertikalę.
Gavo tai, ko mažiausiai norėjo – Rytų ir Šiaurės šalių aktyvumą
Rusijos veiksmai ne tik pažadino nacionalines Ukrainos liaudies jėgas. Jie padarė būtent tai, ko Maskva visuomet stengėsi išvengti: išaugino Rytų ir Šiaurės Europos šalių rolę ir skiriamą vaidmenį tarptautiniuose santykiuose. Žvanginimas ginklais šalia Baltijos šalių šių metų pavasarį – vasarą privertė Suomiją ir Švediją peržiūrėti savo planus dėl prisijungimo į NATO, o grasinimai Danijai (ir ne tik) – kurti regioninio saugumo planus Baltijos jūros šalims. Pagrindinis Rusijos išorinės politikos „pasiekimas“ per pastaruosius pusantrų metų tapo praktiškai vienbalsis jos pripažinimas agresore - aiškiai išsakytas tiek ekspertų, tiek politikų ir kitų atstovų Šiaurės Atlanto Aljanso susitikime „Transatlantic Latvia“ Rygoje 2015-ųjų metų lapkritį. Nepaisant lėtai ir nenuosekliai vykdomų reformų, Ukraina tapo pagrindine (kartu su Gruzija) auka ir kovos su Rusijos agresija avangardu. Rytų Europos šalys, įskaitant ir Lietuvą, ilgus metus Rytų partnerystės rėmuose bandžiusios surasti politinę atsvarą jai, įgavo naują politinį svorį ir autoritetą tarptautinėje arenoje. NATO atgimė veiklai, įgavo antrą kvėpavimą po politinio ir karinio „atsipalaidavimo“ periodo nuo pat pergalės Šaltojo karo metu. Akivaizdu, kad Vakarai, jeigu dar ne visiškai, tai labai netoli to, bent jau savo šalių elito tarpe, suvokė grėsmę, kurią savyje neša neišgyvendintas Rusijoje imperijos sindromas. Ir visa tai įvyko per pusantrų metų! Teisūs tapo tie istorikai ir politologai, įskaitant šių eilučių autorių, kurie kalbėjo apie daug spartesnį istorinių ir visuomeninių procesų vyksmą šiuolaikinėje epochoje.
Vienintelis stabilus Kremliaus politikos bruožas – greita nauda ir imperiniai užmojai
Vakarų tyla dėl Gruzijos teritorijų okupacijos, jų pasimetimas aneksavus Krymą ir paskelbus prorusiškas banditų „valstybes“ Donbase, Kremliuje pagimdė pasitikėjimą savo pačių jėga ir paskatino juos dar kitoms išorės politikos avantiūroms. Tik susidūrusi su sankcijų ir tarptautinės izoliacijos režimu, Maskva pradėjo ieškoti priimtinų jai būdų išsisukti iš šios situacijos. Tokią išeitį ji pamatė Sirijos avantiūroje. Įsitraukdama į taip vadinamą „vieningąjį frontą“ prieš „Islamo valstybę“, kuri kelia teroristinį pavojų visai žmonijai, Rusija tikėjosi „savo pačios jėgų spindesy“ grįžti į tarptautinę bendriją. Pirmoji reakcija, kaip ir Krymo atveju, buvo pasimetimas. Tačiau Kremliuje nenori suvokti ir pripažinti pagrindinio politinio skirtumo tarp jų ir likusio civilizuoto pasaulio. Kremliaus politika yra visada priklausoma nuo situacijos: jos vienintelė konstanta – greita ekonominė nauda ir imperinės plėtros siekiai. Šis fenomenas reikalauja atskiros apžvalgos. Tuo metu ES, NATO ir JAV politika yra paremta aiškiais principais.
Šie principai, skirtingai nuo „rusų pasaulio“, „dvasinių ramsčių“ ir pan., aiškiai suformuluoti ir išdėstyti tarptautinės teisės dokumentuose. Kokie nors nuokrypiai nuo jų net iš pirmo žvilgsnio naudingam sandoriui su Kremliumi Vakarams yra neįmanomi. Būtent todėl Rusijos kova prieš islamo radikalus Sirijoje nieko nekeičia Europos požiūryje į pačią Rusiją, jos visur, kur tik ji pasiekia, kuriamą agresiją, karinės įtampos ir politinio nestabilumo židinius.
Negalima izoliuoti – teks reformuoti
Rusija vis labiau atsiduria tarptautinės izoliacijos būsenoje. Jokia jėgos demonstracija ir atnaujinta ginkluotė, joks itin sparčiai nykstančio biudžeto perorientavimas į „gynybinio plano“ modelio stiprinimą ar bandymai sukurti naujus aljansus BRICS, ŠBO pavidalu, sąjungos su Kinija ar Iranu nesugrąžins jos į tą tarptautinių santykių sistemos vietą, kurią ji buvo įgijusi po Šaltojo karo pabaigos. Ta vieta jai buvo duota praktiškai be jokių sąlygų, iš esmės kaip kreditas už komunistinės imperinės politikos atsisakymą. „Pozityviu“ jai galima vadinti tik viena: pasaulis suprato, kad jos neįmanoma izoliuoti, kaip kokios Šiaurės Korėjos, o tai reiškia, kad pilnavertis grįžimas į tarptautinę politiką įmanomas tik įgyvendinus rimtas vidaus politikos reformas, kaip iš esmės, ir turėjo nutikti 80-ųjų antroje pusėje – 90-ųjų pradžioje. Kol kas mįslė, ar pilnai suvokia tai Kremliuje. Greičiausiai toje elito dalyje, kurią yra priimta vadinti „antruoju valdžios ratu“, toks suvokimas egzistuoja. „Pirmasis ratas“, matyt, nusprendė žaisti va-bank. Tik laimėti šiame žaidime neįmanoma. Sirijos avantiūra pastatė Rusiją į didžiosios islamiškojo pasaulio dalies nedraugo padėtį. Galima kiek tik nori derėtis dėl B. al Assado likimo derybose Vienoje su europiečių ar amerikiečių diplomatais, tačiau daugeliui musulmonų sunitų Rusija pasirodė kaip jų priešo ir tarptautinio nusikaltėlio gynėja. Koks bebūtų grynai taktine prasme bombardavimų rezultatas, kurių aukomis vis dažniau tampa taikūs gyventojai arba su B. al Assadu kovojančios demokratinės opozicijos pajėgos, tarptautinį-politinį pralaimėjimą Maskva jau patyrė.
Netekus situacijos valdymo, patekus į tarptautinę izoliaciją, susidūrus su kylančia ekonomikos krize, Kremlius bus priverstas vis labiau kartoti vėlyvosios SSRS patirtį su jo stiprėjančiu ideologiniu, propagandiniu ir politiniu spaudimu šalies viduje. Tačiau šis kelias, privedęs prie SSRS griūties, kuris iš tiesų buvo vienas iš jėgos centrų ir polių, neišvengiamai prives prie dabartinio politinio režimo griūties. Kol kas anksti kalbėti apie šio bankroto terminus ir formą. Būtina tiesiog suvokti, kad atsidūręs ant bedugnės krašto, Kremlius gali pasirinkti bet kurias, pačias pavojingiausias karines avantiūras, o tai reiškia, kad, kol Rusija egzistuoja savo dabartiniu pavidalu, Europa, o ir visas pasaulis, negali ramiai gyventi ir vystytis.
