Iš tiesų nepavykusio karo užsienyje ir trapios, įtemptos vidinės sistemos derinys su kiekviena diena tik didina sprogimo tikimybę. Nepriklausomai nuo to, ar tai Vakarams būtų palanku, ar ne, politikos formuotojai turėtų tam ruoštis.
Rusijos pralaimėjimui Ukrainoje atrodant vis labiau tikėtinam, randasi įvairių scenarijų, numatančių, kas gali nutikti Rusijoje. Labiausiai tikėtinas yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasitraukimas iš pareigų, po kurio prasidėtų žiauri kova dėl valdžios tarp radikalių dešiniųjų nacionalistų, kurie nori tęsti karą ir sugriauti esamą politinę hierarchiją, autoritarinių konservatorių, turinčių įtakos šiandieninėje sistemoje, ir atgimstančio pusiau demokratinio judėjimo, pasiryžusio užbaigti karą ir reformuoti Rusiją.
Sunku pasakyti, kas laimėtų, tačiau galima drąsiai nuspėti, kad kova dėl valdžios susilpnintų režimą ir atitrauktų Rusijos dėmesį nuo karo. Susilpnėjęs režimas kartu su blogai veikiančia ekonomika skatins nepatenkintus rusus išeiti į gatves, galbūt net su ginklais, ir pastūmės kai kuriuos ne rusiškus politinius vienetus, sudarančius Rusijos Federaciją, siekti stipresnės savivaldos.
Tai tokios teritorijos kaip Tatarstanas, Baškirija, Čečėnija, Dagestanas ir Jakutija. Jei Rusija išgyvens šią sumaištį, ji greičiausiai taps silpna Kinijos pavaldine. O jeigu ne, gali smarkiai pasikeisti Eurazijos žemėlapis.
Atsižvelgiant į Rusijos dydį, ilgą neramumų įvairiuose regionuose istoriją ir dideles ne rusų etnines grupes (visa tai yra šimtmečius trukusio imperinio užkariavimo rezultatas), tampa akivaizdu, kad scenarijus, į kurį vertėtų atkreipti daugiau dėmesio, yra centralizuotos kontrolės irimas ir federacijos žlugimas.
Istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kai karai, revoliucijos, sisteminės problemos, ekonominės krizės ir kiti dideli sukrėtimai nulemia valstybės žlugimą. Napoleono imperija žlugo po jo pragaištingo žygio į Maskvą ir vėlesnio pralaimėjimo Leipcigo mūšyje. 1918 m., po nesėkmingo karo, žlugo Osmanų, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Rusijos imperijos. Žinoma, tam įtakos turėjo ir visuomenė, priimti sprendimai bei vykdyta politika, bet, galiausiai, šias valstybes į politinį chaosą ir, dažnai, smurto protrūkį pastūmėjo karas ir su juo susijusios ekonominės bei socialinės krizės.
Čia vertėtų prisiminti ir Sovietų Sąjungos iširimą, kurio norėjo ir kurį galėjo įsivaizduoti tik nedidelė dalis rusų, kai 1985 m. Sovietų Sąjungos komunistų partijos lyderiu tapo Michailas Gorbačiovas. Dar net 1991 m. vykusiame referendume dauguma sovietų piliečių balsavo už savo šalies išsaugojimą. Tiesa, visos respublikos, įskaitant ir Rusiją, 1990 m. paskelbė savo suverenitetą. Visos jos, tik šįkart išskyrus Rusiją, visišką savo nepriklausomybę paskelbė po nepavykusio 1991 m. perversmo.
Tačiau sistema žlugo pirmiausia dėl to, kad M. Gorbačiovas nusprendė atgaivinti Sovietų Sąjungą, išardydamas jos esminius bruožus: totalitarizmą ir centrinį planavimą. Taip jis sukėlė politines, socialines ir ekonomines problemas, kurios privertė daugumą respublikų siekti autonomijos ir nepriklausomybės. Būtent perestroika – M. Gorbačiovo ekonominio ir politinio pertvarkymo politika – netyčia sunaikino Sovietų Sąjungą.
Jei šiandieninė Rusija seks šių šalių pėdomis į žlugimą, tai neturės nieko bendro su Rusijos elito valia ar Vakarų politika. Čia veikia didesnės struktūrinės jėgos. Rusija kenčia nuo daugybės viena kitą sustiprinančių įtampų, o valstybė yra daug trapesnė nei leidžia matyti Vladimiro Putino puikybė.
Tai susiję su kariniu, moraliniu ir ekonominiu pralaimėjimu Ukrainos kare, bet Rusijos trapumą lemia ir hipercentralizuotos politinės sistemos trapumas ir neveiksmingumas, taip pat smūgiai V. Putino mačo asmenybės kultui jam susiduriant su pralaimėjimu, ligomis ir senėjimu. Dar prisideda prastas naftos išlaikomos Rusijos ekonomikos valdymas, nevaržoma korupcija, kuri skverbiasi į visus visuomenės sluoksnius, ir didžiulis etninis bei regioninis susiskaldymas šioje paskutinėje nerekonstruotoje pasaulio imperijoje.
Nors Rusijos iširimo trokšta nedaugelis, nesunku įsivaizduoti scenarijų, kai didėjantis politinis, ekonominis ir socialinis nestabilumas tam tikru momentu privers Rusijos struktūrinius vienetus siekti saugumo ir nepriklausomybės.
Iš to šią savaitę pasišaipė Ukrainos žvalgybos vadovas Kyrylas Budanovas, kuris savo gimtadienį šventė su tortu, ant kurio pavaizduota į dalis „supjaustyta“ Rusija. Tačiau tokia idėja nėra neįmanoma.
Šiandieninėmis sąlygomis gali pakakti tik pastūmėjimo, kad sistema palinktų žlugimo link. Nepasisekęs karas su Ukraina, atskleidęs V. Putino ir jo valstybės silpnumą, gali tapti ta kibirkštimi, kuri uždegs išsausėjusias Rusijos institucijų šaknis. Žinoma, kibirkštys yra nenuspėjamos, o ir Rusija gali susitvarkyti su dabartine krize ir toliau gyvuoti dabartine forma, nesvarbu, ar valdoma V. Putino, ar jo įpėdinio. Bet net jeigu taip atsitiktų, tai tik dar labiau susilpnintų Rusiją kaip valstybę ir tikrai neišspręstų susidariusių struktūrinių įtampų. Tai, galimai, nujaučia ir pats V. Putinas. Savo Naujųjų metų kalboje jis užsiminė apie galimą karo grėsmę Rusijos nepriklausomybei – tai jis mini pirmą kartą.
Tačiau jeigu sulauksime šios kibirkšties, ar Rusijos žlugimas būtų destabilizuojantis ir smurtinis, galbūt netgi sukelsiantis pilietinį karą? Taip mano istorikė Marlene Laruelle, Džordžo Vašingtono universiteto Europos, Rusijos ir Eurazijos studijų instituto direktorė.
„Žlugimas paskatintų kelis pilietinius karus, – sakė ji. – Kadangi naujosios valstybės kovotų dėl sienų ir ekonominio turto.“ Tuo metu Maskvos elitas: „Į bet kokį atsiskyrimą atsakytų smurtu.“
Panašią nuomonę turi ir buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris: „Rusijos iširimas arba jos strateginės politikos gebėjimų sunykimas gali paversti jos teritoriją, apimančią 11 laiko juostų, ginčų pilnu vakuumu.“ Įvairios Rusijos grupės gali atsigręžti viena prieš kitą ir panaudoti smurtą. Galimai įsikištų ir išorės jėgos, siekiančios savo interesų. „Visas šias problemas tik dar labiau apsunkintų tūkstančiai branduolinių ginklų“, – rašė H. Kissingeris. Jo manymu, vertėtų vengti, kad „Rusija dėl karo taptų bejėge“. Verčiau reikia įtraukti Rusiją į taikos procesą, kurio detalės ir įgyvendinamumas tebėra migloti.
Tačiau šios M. Laruelle ir H. Kissingerio pranašystės yra blogiausi scenarijai, į kuriuos reikia žiūrėti gana kritiškai. Istorija mus moko, kad nors imperijos žlugimas paprastai sukelia daug chaoso šalies viduje, tai, paprastai, nesukelia daug sunkumų kaimyninėms valstybėms ar likusiam pasauliui. Nuvertus Napoleoną Europoje prasidėjo santykinės taikos era. Austrijos ir Vengrijos atskilimas iš pradžių sukėlė konfliktų, įskaitant tarp lenkų ir ukrainiečių, tačiau po kelerių metų situacija stabilizavosi. Netgi Sovietų Sąjungos žlugimas buvo nepaprastai taikus (greičiausiai todėl, kad nepriklausomybę iškovojusios buvusios sovietinės respublikos ir naujai suverenios palydovinės šalys Europoje turėjo pripažintas sienas, veikiančias administracijas ir savo elitą, pasiruošusį kurti valstybę).
Kalbant apie neigiamus pavyzdžius, Osmanų imperijos žlugimas sukėlė siaubingas kovas tarp turkų ir graikų, Rusijos imperijos žlugimas sukėlė konfliktą apėmusį teritoriją nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno; o Vokietijos imperijos žlugimas 1918 m. sukėlė Antrąjį pasaulinį karą.
Kas įvyktų, jei Rusija žlugtų? Niekas, įskaitant M. Laruelle ir H. Kissinger, to nežino, o imperijų istorija rodo, kad galima tikėtis ir santykinai taikių perėjimų, ir žiaurių gaisrų. Pesimistai atkreipia dėmesį į tikimybę, kad tai, kas liktų iš Rusijos, gali pradėti karus su visomis atsiskyrusiomis valstybėmis.
Optimistai prieštarauja, kad Rusijos pajėgos po pralaimėjimo Ukrainoje bus susilpnėjusios ir negalės kovoti keliais frontais. Pesimistai gali ginčytis, kad naujos ne rusų valstybės Šiaurės Kaukaze ir kitur galiausiai pradėtų kovoti viena su kita, o optimistai sakytų, kad šie regionai turi administracines ribas, esamą regioninę vyriausybę ir didelius ekonominius išteklius (dabar pasisavinamus Maskvos), kurie leistų jiems išvengti konflikto su kaimynais. Optimistai gali sakyti, kad nėra nieko blogiau už genocidinį karą, kurį Rusija vykdo dabar. Pesimistai priešintųsi, teigdami, kad situacija gali tik dar pablogėti, ir primintų apie Rusijos branduolinį arsenalą. Tačiau tiek optimistai, tiek pesimistai sutinka, kad iširus Rusijai, jai grėstų pilietinis karas, kurį tik pagilintų didelės ir gerai ginkluotos privačios pajėgos.
Bet nepaisant to, ar esate optimistas, ar pesimistas, vienintelis dalykas, kurį galite daryti, tai tik stebėti besivystančią galimo Rusijos žlugimo dramą. Nei Vakarų politika, nei pats V. Putinas negali daug ko padaryti, kad tai sustabdytų. Taip yra todėl, kad Rusiją jau varžo giliai įsišaknijusios institucinės krizės, kurias dar labiau paaštrino V. Putinas – žmogus, padaręs Rusiją trapią ir nestabilią bei įskėlęs tikėtiną jos žlugimo kibirkštį.
Tai nereiškia, kad Vakarai turėtų tiesiog sėdėti, kol Rusija degraduoja. Būtina pasiruošti galimam skilimui. M. Laruelle ir H. Kissingerio mažai tikėtini blogiausi scenarijai turėtų informuoti politikos formuotojus, kad tikėdamiesi geriausio, jie turėtų ruoštis blogiausiam.
Jiems taip pat būtų pravartu išlaikyti šaltą protą ir ruoštis nenumatytiems atvejams. Jie turėtų vengti praeities klaidų, pavyzdžiui, kai jie stengėsi išlaikyti aiškiai mirštančią Sovietų Sąjungą, ar kai jie pirmenybę teikė Rusijos, o ne jos kaimynų poreikiams. Valstybės prie Rusijos sienos – nuo Baltijos šalių iki Centrinės Azijos – jei joms pavyks išlikti stabilioms ir suformuoti tam tikrą barjerą, taps labai svarbios, siekiant suvaldyti bet kokius nestabilumus Rusijoje. Jos taip pat padėtų naujai nepriklausomoms Rusijos Federacijos valstybėms stabilizuotis ir elgtis saikingai. Atsižvelgiant į tai, nuolatinė stipri Vakarų parama Ukrainai, o, galiausiai, ir laisvai Baltarusijai bei kitoms šalims, tokioms kaip Kazachstanas, yra geriausia garantija suvaldyti ateities sukrėtimus, jei V. Putino imperija žlugs.
