Iš Wall Streeto į visas kitas gatves pajudėjusi finansų krizė tarytum ekonominis šokas sukrėtė kiekvieną pasaulio ekonomikos dalį. Išsikamavę ir krizės išvarginti Floridos gyventojai vartosi kūliais, kad tik pagaliau išspręstų stipriai krentančias nekilnojamo turto kainas.
Ne vieną Rusijos sostinės gyventoją neramina Maskvoje net 16 procentų padidėję žmogžudysčių mastai. „Tetsuya“ – išskirtiniame ir pačiame prabangiausiame Sidnėjaus restorane vietų rezervavimo sąrašas sutrumpėjo nuo trijų mėnesių iki 24 valandų.
Per paskutinius keletą mėnesių buvo pranešta, kad mums tenka laimė gyventi pačios blogiausios per 20 metų ekonominės krizės metais. Po to buvo pasakyta, kad tokia krizė neregėta per paskutinius 30, vėliau - 80 metų. O dar vėliau buvo pareikšta, kad tai yra precedento neturinti krizė per ištisą šimtmetį. Ekonomikos analitikai mėgsta pajuokauti sakydami, kad tarp tokios faktų painiavos tiesa yra ta, kad Juodoji Mirtis buvo palyginus maloni su tuo, ką turime dabar.
Tačiau net ir už visos šitos painiavos aiškus yra vienas dalykas: kad tai, kas prasidėjo kaip finansinė problema tam tikrose skolomis persisunkusiose valstybėse, stipriai parklupdė ir tuzinus kitų šalių ekonomikų, ir milijonus beveik kiekviename prekybos sektoriuje dirbančių žmonių gyvenimų. Lygiai taip pat aišku ir tai, kad krizė pakeis žmonių ir valstybių elgesį, ir perkurs nusistovėjusią pasaulio ekonomikos tvarką.
Britų dienraščio „The Telegraph“ vienas ekonomikos apžvalgininkų sako, kad dėl krizės bus ir socialinio nepasitenkinimo, ir rėžimų pokyčių. O visuotinė išmintis apie laisvos prekybos, globalizacijos ir Europos integracijos teikiamus privalumus ir naudą gali staiga susilaukti prieštaringų kaltinimų lavinos. Tačiau viskas priklauso nuo to, kiek ilgai skausmas tęsis: metus ar dešimtmetį.
Tarp labiausiai pažengusių šalių būta įsivaizdavimo, kad labiausiai apdairios ir sumanios valstybės – Vokietija, Japonija ir Kinija – kentės nuo krizės lygiai taip pat, kaip ir mėgstančios išlaidauti šalys. O gal net ir labiau. Nepaisant Berlyno puikybės, kuri kilo Didžiosios Britanijos ir Amerikos bankams patyrus krachą, „The Telegraph“ rašo, kad Vokietijos ekonomika sumažėjo dviem procentiniais punktais per paskutinį 2008 metų ketvirtį, palyginus su D. Britanijos 1,5 procento. To paties šaltinio teigimu, problema buvo ta, kad kinai ir vokiečiai buvo pernelyg taupūs: tų šalių augimas priklausė nuo prekių pardavimo kitoms šalims.
Krizės padariniai yra tokie, kad dabar amerikiečiai nebeišgali įsigyti savo pačių produkcijos, o Kinijos eksportas tiesiog žlugo, nusiritęs žemyn 17,5 procento per sausį, palyginus su ankstesnių metų tuo pačiu laikotarpiu. Amerika nebegali išlaidauti dėl smukusių būsto kainų ir staigiai kritusių akcijų. Be to, jų bankai nebeskolins pinigų – nes tiesiog nebegali skolinti. Šalyje augantis nesaugumas pranoksta sumažėjusias būsto kainas. Per sausį buvo užfiksuotas 34 metus neregėtas bedarbystės šuolis per vieną mėnesį. Atrodo, kad ne ką mažiau sunerimę kinai yra pasiryžę sutaupyti dar daugiau: importas į Kiniją per pirmąjį šių metų mėnesį krito net 43 procentais palyginus su praeitų metų tuo pačiu laikotarpiu. Kinijai pranašaujama masinė bedarbystė, jei šalies viduje ar svetur neatsiras norinčių pirkti kinų pagamintos produkcijos: jau dabar apie 20 milijonų Kinijos gyventojų tvirtina, jog yra praradę savo darbus.
Krizė sudavė per pakinklius tiems, kurie kažkada atrodė esantys labiausiai jai atsparūs. Iškaba su užrašu „Išnuomojama“ bado pirštu į tuščius parduotuvių fasadus kažkada turėjusiame didelę paklausą Niujorko Madison Avenue ruože, kur išnuomojamų vietų skaičius per 2008 metus padidėjo kone perpus, o nuomos kaina atpigo beveik trečdaliu. Net ten besilankančios didžiausios damos jau gerai pagalvoja, ar verta pirkti kavą „Barneys“, o suknelę iš „Versace“. Šis krentantis apetitas prabangos prekėms leidžia paaiškinti, kodėl pusė iš 400,000 Indijos deimantų darbininkų prarado savo darbus, o daugiau nei 40 - tiesiog nusižudė.
Paimkime kad ir mašinų pardavimus. Vienas „Renault-Nissan“ vadovų Carlosas Ghosnas apytiksliai apskaičiavo, kad automobilių pardavimai per šiuos metus visame pasaulyje gali kristi net penktadaliu (21 proc.). Nors automobilių kompanijos maldauja vyriausybių, kad šios jas sušelptų, vis dėl to mažai yra tikimybės, kad toks žingsnis pastūmės jų produkciją iš parodų salių ir salonų. Tarp begalės kitų dalykų, sumažėję automobilių pardavimai reiškia mažesnes jų gamybos apimtis, sumažėjusi gamyba - pareikalaus mažiau katalizatorių, o mažesnis jų gaminimas reikš, kad nereikės taip intensyviai kasti platinos. Platinos kaina krito kone perpus, ir pasaulio didžiausias tiekėjas „Anglo Platinum“, kuris dirba daugiausiai Pietų Afrikoje, sumažino darbo vietų skaičių visu 10,000.
Dėl didelio statybų bumo Ispanija 2006 ir 2007 metais sukūrė trečdalį naujų darbo vietų visoje eurozonoje, tačiau dabar darbus ten praranda 40,000 kas savaitę. Ispanija netgi ėmė siūlyti subsidijas, kad imigrantai išsikeltų, o kai kurie jų tiesiog pardavinėja namuose gamintą maistą nelegaliuose turguose aplink Madridą. Tailando fabrikai ir ūkiai buvo priklausomi nuo birmiečių emigrantų, tačiau tūkstančiai jų buvo surinkti ir išsiųsti namo. Malaizija, kovodama su besiplečiančiomis bedarbių gretomis, uždraudė tam tikruose sektoriuose samdyti užsieniečius. Krizė sudavė stiprų smūgį ir pasaulio skurdžiausiesiems. Pavyzdžiui, afrikiečiai, dirbantys pirmojo pasaulio šalyse, paprastai namo parsiųsdavo kasmet 40 milijardų JAV dolerių kartu sudėjus, tačiau Pasaulio bankas prognozuoja, kad šiais metais šis skaičius kris, ir netgi labai ženkliai.
Net jeigu krizė ir nesukuria atviro skurdo ir vargo, ji pakeičia žmonių elgesį. Pasak „The Telegraph“, D. Britanijoje darbininkai yra labiau linkę iš darbo atleisti moterį negu vyrą, tačiau JAV daugiau nei 80 procentų tų, kurie prarado darbą, yra būtent vyrai. To rezultatas tas, kad moterys ima sudaryti didėjantį procentą darbo jėgos, tačiau, aišku, ne kiekvienas statistinis skaičius, ar neįprasta tendencija turėtų būti kildinama iš ekonominės krizės.
Nepaisant to, tikra tiesa yra tai, kad pigūs namų pomėgiai vėl tampa populiarūs. Pavyzdžiui, per paskutinį 2008 metų ketvirtį australai išleido 13 procentų mažiau pinigų maistui kavinėse ir restoranuose, o Manheteno dantistas už dantų balinimo procedūrą prašo klientų siūlyti kainą.
Analitikai sako, kad gebėjimas krizei pritaikyti tinkamą politinį atsaką, kuris nepablogintų esamos situacijos, prilygsta iššūkiui. Vakarietiškos valstybės, kurios linkusios propaguoti atvirumą, laisvą žmonių judėjimą, laužyti barjerus ir t.t., dabar yra apimtos instinkto užsidaryti langines ir apginti savo rinkėjų gerovę. Socialinis nepasitenkinimas plinta. Pasak „The Telegraph“, ypač rizikinga situacija yra centrinės ir rytų Europos valstybėse, kurios kadaise sugriuvus Berlyno sienai, karštai ir iš širdies pasitiko laisvąją rinką. Tų šalių žmonės lygiavosi į vakarus, o iš paskolų sukurtas verslas plėtėsi nutrūktgalviškais tempais, nepagalvodamas, kad bankams prireikus pinigų (kurių dauguma buvo parduoti italams ir austrams), skolas reikės kažkaip gražinti. Vienas Europos banko strategų Hansas Redekeras tvirtina, kad panika centrinėje ir rytų Europoje yra aiškus globalizacijos rezultatas, ir sako, jog nereikėtų stebėtis tada, kai vakarų bankai imsis labiau lokalinių veiksmų, kad pirmiausiai įtiktų savo šalies vyriausybėms.
Panašu, kad krizė privers ir vartotojus pakeisti savo įpročius ir elgesį. Amerikos gyventojai iš tiesų elgėsi protingai ir apgalvotai per staigią krizę, tačiau jiems reikia išlaikyti labiau priešišką požiūrį į skolą, kai ji siekia perviršį. Tą padaryti bus lygiai taip pat sunku, kaip ir įtikinti Kinijos, Japonijos ir Vokietijos gyventojus pradėti išlaidauti. Kaip sako Pekino universiteto finansų profesorius Michaelis Pettisas, „pasauliui jau nebereikia pardavimų personalo; pasauliui reikia pirkėjų“.
Kas liečia juos, azijinės ekonomikos savu laiku turės geresnes pašalpų ir sveikatos apsaugos sistemas, todėl vakarų šalių ekonomistai teigia, kad jų vadovybės turėtų įtikinti žmones, kad sunkiais laikais jie bus saugūs, šitaip padėdamos iškrapštyti iš po čiužinių jų sukauptas santaupas. „Perteklinės valstybės turi leisti savo pajamas ir savimi mėgautis“, - tvirtina Lombard Street Research analitikas Charlesas Dumas, ir priduria, kad „ekonomikos tikslas yra vartoti; tačiau dabar pagrindinis jos tikslas – išlikti“.
Pagal „The Telegraph“ parengė Raminta Petrusevičienė
