Visuomenė, politologai ar politikos veikėjai beveik vienu balsu tvirtino, kad tokia įvykių versija jų tikrai neįtikino ir jie laiko ją, mažų mažiausiai, išgalvota ir nepagrįsta. Prisipažinsiu, manęs ši įvykių versija taip pat neįtikino. Tačiau ši versija ir nėra skirta mums, t.y. visuomenei, kaip ir ne mes ją vertinsime. Manau, daugelis jau supranta, kad ponas Masiulis, kaip politikas, mirė ir greičiausiai daugiau nebeprisikels. Šią aplinkybę, greičiausiai, supranta ir pats p. Eligijus. Nors mes nežinome, kokius parodymus E. Masiulis davė prokuratūroje, tačiau tai, kad buvęs politikas į minėtą laidą atėjo iš karto po savo apklausos ikiteisminiame tyrime, leidžia daryti tam tikrą prielaidą, kad laidoje pono Masiulio papasakota versija iš esmės atitinka jo gynybinę versiją pagal jam pareikštus įtarimus. Taigi, manau, kad šią išgirstą versiją taip ir reikėtų vertinti – kaip gynybinę versiją, kurią jau vertinsime nebe mes, visuomenė, o teismas.
Baudžiamajame procese galioja pakankamai daug įtariamąjį / kaltinamąjį saugančių nuostatų, tarp kurių, kaip svarbiausios, paminėtinos nekaltumo prezumpcija ir kaltinimo pusės pareiga įrodyti kaltinamojo kaltumą teisme, iš esmės, už pagrįstos abejonės ribų. Dėl to kaltinamajam, kuris rengiasi gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, užtenka pateikti alternatyvią savo įvykių versiją, kuri būtų nors ir gerokai mažiau tikėtina už kaltinimo pusės teismui pateiktą versiją, tačiau vis dar tikėtina ir kaltinimo pusės, t.y. prokurorų, nepaneigta. Nors bylą nagrinėjantis teisėjas žmogiškai ir pats gali laikyti šią kaltinamojo pateiktą versiją nelabai įtikinančia, tačiau, jei ši versija byloje esančiais duomenimis nebus paneigta, teisėjas neturėtų ryžtis pripažinti kaltinamojo kaltu ir jį nuteisti.
Kodėl paskola?
Pono Masiulio iškeltos gynybinės versijos pagrįstumą ir realumą palikime vertinti teismui, kadangi tai išimtinė jo prerogatyvą. Tačiau mums, visuomenei, kadangi įtariamasis yra buvęs Seimo narys, vienos iš parlamentinių partijų buvęs pirmininkas, buvęs susisiekimo ministras ir buvęs realus kandidatas į ministrus pirmininkus, natūralu, kad rūpi, iš kur pas šį politiką namuose atsirado ketvirtis milijono eurų grynais pinigais, ir manau, kad visuomenė turi teisę domėtis šiuo klausimu.
Tai kodėl, kaip gynybinė taktika, buvo pasirinkta paskola? Nors aš nežinau, ar šiuo klausimu tikrai nebuvo paskolos, tą įvertins tik teismas, tačiau, jei šie pinigai nebuvo paskola, įsivaizduokime gynybos advokatų gautą fabulą: pas tavo klientą, kuris deklaravęs turto už kiek daugiau nei 100 tūkst. eurų, per kratą namuose STT randą 250 tūkst. eurų grynais pinigais, iš kurių 106 tūkst. eurų yra žymėti ir, kaip suprantu iš viešos informacijos, STT dar užfiksavo šių pinigų perdavimą. Klientas pageidauja visiško išteisinimo be jokių alternatyvių variantų. Dėl to jokio kito alternatyvaus teisėsaugos pareigūnų pateiktai versijai varianto, paaiškinančio, iš kur pas klientą atsirado šie pinigai, išskyrus paskolą, nelieka, nes dar kitos alternatyvos būtų nebent „STT pakišo“ arba „radau parke ant suoliuko, skambinau 112, bet niekas nekėlė“. Todėl, net jei šie pinigai ir nebuvo p. Eligijaus gauta paskola, o šią aplinkybę išsiaiškins teismas, kito varianto gynybos pusei, kaip paaiškinti pinigų iš p. Kurlianckio paėmimą, paprasčiausiai neliko.
Kodėl varžytinės?
Žiūrėjusiems minėtą laidą galėjo užkliūti dar viena aplinkybė – ponas Masiulis ne kartą pakartojo, kad jis pinigus skolinosi, nes norėjo pirkti butą Neringoje ir jį pirkti būtent iš viešųjų varžytinių. Geriau įsigilinus, galime suprasti, kad būtent ketinimas pirkti butą iš varžytinių gynybos pusės taktikoje užima itin reikšmingą vietą ir turėtų paaiškinti tiek pačių grynųjų pinigų buvimą, tiek ir poreikį skolintis būtent iš p. Kurlianckio, o ne banko.
Esmė tokia, kad dėl turto pirkimo iš viešųjų varžytinių procedūrų šį turtą pirkti su banko paskola yra itin komplikuota ir įmanoma tik tuo atveju, jei potencialus pirkėjas turi lygiaverčio nekilnojamojo turto, kurį galėtų įkeisti bankui už paimamą paskolą. Priešingu atveju pirkimas galimas tik savais pinigais. Kai turtas yra perkamas iš viešųjų varžytinių, pirkėjas nuosavybės teisę į jį gauna tik tuomet, kai į antstolio depozitinę sąskaitą yra sumokama visa pirkimo kaina. Iki tol pirkėjas nuosavybės teisės į nusipirktą turtą negauna, o kol neturi nuosavybės teisės, tol negali ir įgyto turto įkeisti bankui, o kol turtas nėra įkeičiamas bankui, bankas neišduos paskolos. Būtent šioje vietoje ir turėjo atsirasti p. Masiulio poreikis skolintis pinigų iš p. Kurlianckio.
Kadangi pats p. Masiulis tokių pinigų, iš kurių galėtų iš karto sumokėti visą iš varžytinių ketinto pirkti buto kainą, neturi, jis šiuos pinigus pasiskolina būtent iš p. Kurlianckio. Tuomet, laimėjęs varžytines, E. Masiulis iš p. Kurlianckio pasiskolintų pinigų sumoka pirkimo kainą į antstolio depozitinę sąskaitą ir tokiu būdu tampa šio įsigyto turto savininku. Iki šios vietos buvusio liberalų lyderio aiškinimas buvo labai sklandus ir pakankamai tikėtinas, kadangi taip realiai būna daroma praktikoje ir pakankamai dažnai. Man jo pasakojimas užkliuvo kiek toliau, kai jis nurodė, kad paskolą iš p. Kurlianckio pasiėmė tik vienerių metų terminui. Į laidos vedėjo klausimą apie tai, kaip jis iš Seimo nario atlyginimo ketino per metus atiduoti 90 tūkst. eurų, p. Masiulis sklandžiai atsakyti jau nebesugebėjo, nors šis klausimas buvo užduotas net kelis kartus. Iš pradžių nurodė, kad būtų paskolą atidavęs iš buto nuomos, tačiau visi supranta, kad tokių butų, kurie iš nuomos atpirktų visą už butą sumokėtą kainą per metus, paprasčiausiai nėra. Kaip nurodo nekilnojamojo turto brokeriai, labai geras atsiperkamumas iš nekilnojamojo turto nuomos būna tuomet, kai nuomojamas butas atsiperka per 10 metų, o neįtikėtinai geras atsiperkamumas iš nekilnojamojo turto nuomos būna tuomet, kai butas atsiperka per 7 metus. Tiesa, jau vėliau p. Masiulis nurodė, kad tą paskolą būtų svarstęs atiduoti pardavęs kitą savo turtą, kas jau yra labiau tikėtina, bet vis tiek ne ypač.
O atsakymas į klausimą, kaip buvęs Seimo narys ketino atiduoti šią paskolą per metus, yra pakankamai paprastas ir manau, kad gynybos pusė buvo jį sugalvojusi, tačiau p. Eligijus ar iš susijaudinimo, ar iš užmaršumo pamiršo jį pasakyti. Tuo metu, jei tuometinis liberalų vadovas būtų laimėjęs varžytines ir iš p. Kurlianckio pinigų sumokėjes nusipirkto buto kainą, jis jau būtų tapęs šio turto savininku ir būtų galėjęs įkeisti jį bankui ir gauti banko paskolą, o iš šios paskolos ir būtų atidavęs pasiskolintus pinigus p. Kurlianckiui, nepraleidęs vienerių metų paskolos termino, o pačiam politikui būtų likęs nusipirktas butas ir banko paskola už jį. Būtent taip pakankamai dažnai praktikoje ir yra daroma.
Kas man dar užkliuvo šiame pasakojime, tai kodėl E. Masiuliui reikėjo skolintis 90 tūkst. eurų iš MG Baltic viceprezidento buto iš varžytinių pirkimui, jei ir be šių pinigų E. Masiulis namie turėjo 150 tūkst. eurų grynais pinigais, kurie, pasak politiko, buvo akumuliuoti jo artimųjų giminaičių ir yra oficialiai pagrindžiami. Galėjo pirkimui panaudoti šiuos pinigus.
Kodėl 3 procentai?
Įdėmiai klausę buvusio politiko paaiškinimų, turėtų prisiminti ir tai, kad E. Masiulis nurodė, jog pinigus iš MG Baltic viceprezidento skolinosi vienerių metų terminui už 3 proc. dydžio metines palūkanas. Šis palūkanų dydis taip pat, mano nuomone, nėra atsitiktinis ir vaidina pakankamai svarbų vaidmenį gynybos taktikoje.
Reikalas toks, kad tuo metu, kai E. Masiulis, neva, skolinosi pinigus iš R. Kurlianckio, pagal Lietuvos banko skelbiamas vidutines palūkanų normas, 2016 m. balandį vidutinė naujai sudaromų paskolos sutarčių metinė palūkanų norma buvo 2,70 proc. Taigi, šios 3 proc. dydžio metinės palūkanos už suteiktą paskolą turėtų reikšti, kad paskola E. Masiuliui buvo suteikta iš esmės rinkos kaina, už palūkanas, kiek didesnes nei vidutinė tuo metu buvusi palūkanų norma. Jei paskola būtų buvusi žymiam politikui suteikta už nepagrįstai mažas palūkanas ar iš vis be palūkanų (t.y. neatlygintinai), tokios paskolos „lengvatinėmis“ sąlygomis Seimo nariui suteikimas taip pat galėtų būti traktuotas kaip kyšis, t.y. bet kokios turtinės ar kitokios asmeninės naudos forma išreikštas neteisėtas ar nepagrįstas atlygis, pageidaujant tokio paskolos gavėjo konkretaus veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus.
Apibendrinant, nepaisant to, ar ponas Eligijus Masiulis tikrai skolinosi pinigų iš žymaus verslininko, ar tai yra tik gynybos pusės sugalvota taktika, reikia palaukti teismo proceso ir pažiūrėti, kaip gynybos pusei seksis šią gynybinę taktiką realizuoti teisme. Turėtų būti tikrai įdomu.
