Vladimiras Laučius, LRT.lt
Dar yra žmonių, kuriems ne tas pats, kas skamba eteryje. „Nors daugumai egzistuoja tik „patinka – nepatinka“, ir jie net nesidomi, kas groja. O tie, kurie domisi, ir yra potencialūs LRT Opus klausytojai. Mums ne tas pats, ką transliuoti, o mūsų klausytojams ne tas pats, ko klausytis“, – sako muzikologas, LRT Opus įkūrėjas ir vadovas Darius Užkuraitis.
Ką ir kodėl radijo klausytojams siūlo LRT Opus?
LRT Opus siūlė ir siūlo tam tikrą alternatyvą komercinėms radijo stotims. Komercinė radijo stotys pataikauja masiniam skoniui – tokia jų paskirtis. Kai dirbau komercinėse radijo stotyse, man sakydavo, kad neverta gilintis į tai, gera muzika ar bloga: „Jei nori geros muzikos, eik jos klausytis į filharmoniją“. O komercinės radijo stoties principas – groti tai, ką geriau perka.
Komercinė radijo stotis pataikauja klausytojui, o mes norime atskleisti kitą pop muzikos pusę. Grojame alternatyviąją muziką. Daugelis stočių groja tai, kas parašyta vakar arba net užvakar: net jeigu tai parašyta šiandien, pagal savo dvasią, skambesį tai neretai būna vakar dienos kūriniai. O mes savo klausytojams norime siūlyti šios dienos muziką – arba net tą, kuri lenkia laiką. Stengiamės dirbti tikriems muzikos gerbėjams ir mylėtojams, kurie domisi muzika ir kuriems neįkiši bet ko, kuriems ne tas pats, ko klausytis.
Taip pat stengiamės suteikti eterį tiems Lietuvos atlikėjams, kuriems dėl jų meniškos prigimties neatsiranda vietos komercinėse radijo stotyse. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti Aliną Orlovą, kurią mes pirmieji pradėjome groti ir dabar labai džiaugiamės jos tarptautine sėkme.
Bet juk ne visa tai, kas sena, yra nevertingas popsas ir ne visa tai, kas nauja, yra vertinga?
Visiškai su tuo sutinku. Tačiau tai, kas buvo vakar ir užvakar ir ką turėtų žinoti kiekvienas muzikos gerbėjas, groja tokios komercinės radijo stotys, kaip „M-1 Plius“, arba kad ir mano vedama laida „Antroji pavara“ per LRT radiją. Tai – pamatas, kurį turint yra įdomiau klausytis ir LRT Opus. Nes nežinodamas, kas buvo vakar, nelabai susiorientuosi, kas vyksta šiandien.
Vadinasi, nostalgijos kamuojamas devintojo ar aštuntojo dešimtmečio muzikos gerbėjas per LRT Opus jos neišgirs?
Be abejo, jis jos neišgirs. Tačiau šiuo metu yra labai paplitusi tendencija mėgdžioti tai, kas buvo grojama devintąjį ar septintąjį dešimtmetį. Tokio pobūdžio kūrinius LRT Opus klausytojas tikrai išgirs. Kitaip tariant, jis girdės kažką panašaus į jo mėgstamas grupes. O kartais grojame ir senų grupių kūrinius – grupių, kurios padarė didelę įtaką šios dienos muzikai. Neseniai naują albumą išleido „Depeche Mode“, ir per LRT Opus kelios dainos iš to albumo tikrai skambės. Tačiau tai bus tos dainos, kurių greičiausiai negros kitos radijo stotys. Tai bus „alternatyviausios“ albumo dainos.
Ar orientuojatės daugiau į jaunimą, ar į įvairias amžiaus grupes?
Orientuojamės į jauną žmogų, kurio nepritraukia LRT radijas. Esame viena kompanija, ir mums neapsimoka orientuotis į vyresnio amžiaus klausytoją. Tačiau orientuojamės ir ne į pačius jauniausius, o į tuos, kas jau turi tam tikrą muzikinę patirtį. Tad vaikai ir paaugliai mums nelabai tinka. Mūsų ypač norimam klausytojui yra nuo 20 iki 40 metų.
Tiesa, kaip tik šios amžiaus grupės klausytoją yra sunkiausia „pagauti“ – tai užsiėmęs žmogus, kuriam radijo klausymas nėra prioritetas. Vis dėlto taikomės būtent į jauną, neblogai uždirbantį, protingą žmogų. Ir daugelio mūsų klausytojų amžius – nuo 20 iki 29 metų. Gaila, kad tokių žmonių Lietuvoje nėra labai daug. Tad ir mūsų reitingai nėra tokie geri, kaip mes norėtume. Tačiau, nepaisant nedidelių reitingų, turime gerą vardą, ir muzika, menais besidomintys žmonės pagarbiai atsiliepia apie LRT Opus.
Ar LRT Opus muzikos daugiausiai klausosi vairuojantieji? Ar ne menkesnę dalį klausytojų sudaro tie, kurie randa laiko klausytis jūsų transliuojamos muzikos namuose, ramybėje?
Stengiamės pataikyti į visus segmentus: ir į tuos, kurie sėdi namuose, ir tuos, kurie važiuoja į darbą ar iš darbo, ir tuos, kurie mėgsta klausytis darbe, ir tuos, kurie klausosi muzikos prieš miegą. Ryte ir po pietų, kai važiuojama į darbą ar grįžtama iš jo, mes stengiamės būti aktyvesni. Dienos, t. y. darbo metu mes – ramesni. Nenorime rimtam, užsiėmusiam žmogui daryti paaugliškos diskotekos. Vakare mes romantiški. Tad kiekvienas gali atrasti mūsų eteryje muzikos pagal savo poreikį.
Žmonės muziką neretai įsijungia kaip foną, sukuriantį nuotaiką namuose ar automobilio salone, bet tuo metu jos beveik negirdi, nes specialiai nesiklauso. Ar galima teigti, kad pastaruosius porą dešimtmečių, palyginti su ankstesniais laikais, muzika žmonėms vis dažniau tarnauja tik kaip fonas?
Ko gero, tektų su tuo sutikti. Kadaise į muziką buvo žiūrima kitaip nei dabar. Populiarioji muzika tarsi nebėra kultūros dalis. Sovietmečiu gauti naują plokštelę buvo tikras įvykis. Žmonės domėjosi iš Vakarų atkeliaujančiomis žiniomis, stokodavo informacijos ir stengdavosi visais būdais jos gauti. Dabar, kai yra internetas ir mp3 formatas, mažai kas nori pirkti kompaktinius diskus, plokšteles. Muzika tampa nebe tokiu kultiniu dalyku, kokiu ji buvo kadaise. Daugumai žmonių ji tėra fonas.
Vis dėlto dar yra žmonių, kuriems ne tas pats, kas skamba eteryje. Nors daugumai egzistuoja tik „patinka – nepatinka“, ir jie net nesidomi, kas groja. O tie, kurie domisi, ir yra potencialūs LRT Opus klausytojai. Mums ne tas pats, ką transliuoti, o mūsų klausytojams ne tas pats, ko klausytis.
Anksčiau mėgstama muzika suartindavo žmones. Ar dabar, kai populiarioji muzika daug kam jau nebėra, kaip sakote, kultūros dalis, nyksta ir tas muzikinis bendruomeniškumas? Ar vyksta muzikinis susvetimėjimas?
Nemanau, kad padėtis – visai bloga. Tiesiog, palyginti su ankstesniais laikais, galbūt šiek tiek sumažėjo muzika rimčiau besidominčių žmonių skaičius. Vis dėlto muzikinis bendruomeniškumas išlieka ir mūsų dienomis. Ko gero, labiausiai žmones vienija vadinamoji alternatyvioji muzika. Jos klausančių žmonių nėra daug, bet jie – labai vieningi. Mažesnėse salėse, klubuose, kur atliekama tokia muzika, būna sausakimša. Alternatyvioji muzika nepritrauktų visos „Siemens“ arenos, bet 300–400 žmonių talpinančios salės būna pilnos. Ten renkasi žmonės, kuriems reikia muzikos, kuriems ji svarbi bendraujant.
Deja, daugeliui žmonių muzika nėra tokia svarbi: jie mieliau vagia įrašus nei perka kompaktus. Jiems muzika – kaip kramtoma guma: pakramčiau, dingo skonis, išspjoviau ir pamiršau. Kaip muzikantui man apmaudu, kai šitaip žiūrima į muziką. Bet tokia yra šių dienų tikrovė.
Kokios ryškiausios tendencijos pastarųjų kelių dešimtmečių muzikos pasaulyje? Kuo skiriasi tai, kas buvo puiku prieš 30–40 metų, nuo to, kas diktuoja madas šiandien? Kalbant ne apie visišką „popsą“.
Visais laikais buvo populiaru gerai groti ir turėti savo veidą. Kopija visuomet yra mažiau įdomi nei originalas. Deja, šioje srityje Lietuvos muzikantai negali pasigirti tokiais pasiekimais, kaip, tarkim, islandai. Jau vien iš skambesio galima pažinti šios mažytės šalies muziką.
Vis labiau populiaru tampa dainuoti nacionaline kalba. Daug jaunų muzikantų neįvertina, jog kalba – taip pat muzika. Nacionalinės kalbos vartojimas taip pat suteikia muzikai savitumo ir išskirtinumo. Populiaru prisiminti ir tai, kas buvo gerai kadaise. Atsiranda grupių, kurių muzika primena, tarkime, tai, kas vyko devintąjį dešimtmetį. Yra daug jaunų „gitarinių“ grupių, grojančių stiliumi, panašiu į tą, kuriuo buvo grojama septintąjį dešimtmetį. Manau, tai susiję ir su tuo, kad šiuo metu yra juntama „šviežių“ minčių krizė. Muzika kinta tiek, kiek keičiasi aparatūra, kompiuterinės programos. Senesnių laikų muziką mėgdžiojančios grupės turi daugiau šansų patikti ir daliai „senukų“, ir jauniesiems klausytojams.
Beveik nebeliko grynųjų stilių. Nuo Elviso Presley laikų tiek visko prigrota, kad dabar daugelis bando jungti įvairius stilius į vieną ir tuo būdu kurti savo originalų veidą.
Pripažįstate, kad yra minčių krizė, ir tų aukštumų, kurias pasiekė „The Beatles“, „Rolling Stones“, „Pink Floyd“ ar Davidas Bowie dabar niekas nebepasiekia?
Taip, vis rečiau atsiranda tokio kalibro atlikėjų. Yra šiuolaikinių grupių, kurios surenka, tarkime, Wembley stadioną. Jos populiarios. Tačiau žinodamas populiariosios muzikos istoriją tu jau girdi jų muzikoje kitų atlikėjų pasiekimus. Iš tikro tampa labai panašu, kad visa šiuolaikinė populiarioji muzika buvo sugrota maždaug 1955–1985 metais, o dabar tėra atgarsiai. Iš tikro labai apsidžiaugi, kai išgirsti ką nors tokio, ką būtų sunku lyginti su kitais. Tokį atlikėją ar grupę norisi kuo labiau išpopuliarinti tarp klausytojų, draugų.
LRT Opus kadaise buvo laida „Švelnūs tardymai“. Daug kas ją labai gerai vertino. Ar ji nebesugrįš į eterį?
Labai norėčiau, kad ji sugrįžtų. Tiesiog šios laidos autorius Richardas Jonaitis šiuo metu yra išvykęs. Pastaruoju metu jis gyveno Tailande ir Filipinuose, keliavo po kitas šalis. Tačiau kaip tik dabar jis, įgijęs daug kelioninės ir gyvenimiškos patirties, rengiasi grįžti į Lietuvą. Noriu tikėtis, kad mes rasime lėšų šiai laidai grąžinti į LRT Opus eterį, ir „Švelnūs tardymai“ atgis. Bendravau su Richardu ir žinau, kad jis norėtų atgaivinti šią laidą.
