Geriausiu 2010 metų Lietuvos boksininku paskelbtas Daugirdas Šemiotas negailėdamas savęs lieja prakaitą treniruotėse. „Pirmiausiai noriu iškovoti olimpinį kelialapį, o paskui įgyvendinti svajonę – laimėti olimpinį medalį“, – balsas.lt sakė 27 metų kaunietis.
D. Šemiotas prisipažino, kad geriausias 2010 metų Lietuvos boksininko titulas jam buvo staigmena. „Tai buvo netikėta. Sužinojau apie tai važiuodamas automobiliu – žmona paskambino. Į šį titulą galėjo bet kas pretenduoti, nes pajėgių boksininkų yra daugiau. Tačiau širdžiai malonu, kad taip įvertino“, – sakė jis.
Svorio kategorijoje iki 81 kg kovojantis kaunietis tvirtino, kad dabar nelabai įsivaizduoja savo gyvenimo be bokso, tačiau jeigu „neprisidurtų“ iš šalies, gyvendamas vien iš sporto negalėtų išlaikyti ne tik šeimos, bet ir savęs.
– Kokį tikslą esi sau iškėlęs?
– Viskas priklauso nuo finansavimo, pragyvenimo. Kai esi vienas, dar gauni tėvų paramą, gali galvoti toli, bet jei reikia rūpintis šeima (su žmona augina šešerių metų sūnų – aut.p.), tai finansai tampa labai aktualūs. Jeigu iš šono kažkur neužsidirbtum, vargu ar galima būtų išsilaikyti vien tik iš sporto. Šiuo metu artimiausias tikslas – iškovoti kelialapį į olimpiadą, o paskui – olimpinis medalis.
– Ar norisi atsigriebti už nesėkmę Pekino olimpiadoje, kai teko pasitraukti po pirmos dvikovos?
– Nenuskilo burtai. Mano priešininkas vėliau tapo olimpiniu prizininku. Pirmiausiai norisi iškovoti kelialapį, nes toli sunku planuoti.
– Ar užsienio valstybės nemėgino tavęs pervilioti siūlydami geresnes finansines ir sportavimo sąlygas?
– Teko boksuotis Lenkijos ir Vokietijos lygose, bet tai buvo derinama su boksu Lietuvoje. Sprendimą išvažiuoti į užsienį iš dalies pateisinu. Kaip minėjau, finansinis aspektas – svarbus. Kiek sportininkų baigia karjerą ir neturi ką daryti. Jie įpratę visą gyvenimą aukoti sportui, režimas toks, kad sunku suderinti su kažkuo kitu. Todėl sprendimas išvažiuoti į užsienį ir susikrauti kažkiek kapitalo – teisingas. Žinoma, norėtųsi, kad garsūs sportininkai liktų Lietuvoje ir garsintų jos vardą.
– Kaip galėtum apibūdinti bokso situaciją Lietuvoje?
– Bokso populiarumas labai smukęs, nors rezultatai nuolat demonstruojami. Galime lygiuotis į geriausius. Čia trūksta vadybos ir reikalingos lėšos. Turime gerus trenerius, tačiau to neužtenka, kad boksas taptų labiau žiūrimas. Singapūro jaunimo olimpinių žaidynių nugalėtojai Evaldas Petrauskas (iki 60 kg) ir Ričardas Kuncaitis (iki 64 kg) gavo po 1200 litų. Ir viskas. Jaučia nuoskaudą jaučia, nes dirbti turėjo daug, kad tai pasiektų.
– Kokios savybės praverčia bokso ringe?
– Boksas – individuali sporto šaka, todėl kiekvienas turi kovoti už save. Atsiskleidžia charakterio ir fizinės savybės. Komandinėse sporto šakose dar gali patinginiauti, atsipalaiduoti, o bokse to nepadarysi. Jeigu prarasi sportinę formą – gresia pralaimėjimas. Todėl reikia save stebėti, kas tinka, kas ne, reguliuoti poilsį, maistą, atstatomąsias priemones.
– Ar žmonės atpažįsta tave kaip boksininką?
– Veido formos jau panašėja į boksininko (juokiasi). Prieš kelis metus dar ne taip keičiausi, o dabar jau pastebėjau, kad „virstu“ boksininku. Kaip Šemiotą neatpažįsta, bet malonu, kai pašaukia: „O, Daugirdai“.
– Kaip atėjai į boksą?
– Boksuotis pradėjau nuo 13 metų. Į boksą atvedė tėtis ir krikšto tėtis. Kaip ir visiem vaikams man tai buvo vieta pakvailioti ir padūkti. Teko įvairių sporto šakų išmėginti, sportuoti pradėjau nuo 6 metų. Bokse taip pat neplanavau ilgai pasilikti, bet užkabino. Kai pradėjau bręsti, vertinti pergales ir pralaimėjimus, pradėjau į viską žiūrėti rimčiau.
– Ar bokse reikia agresijos? Kokia tavo bokso filosofija?
– Galbūt tai turi būti sportinis pyktis, kad būtų pasiektas rezultatas. Reikia vykdyti savo planą, atlikti atitinkamą kombinaciją, pastebėti varžovo klaidą ir ją išnaudoti. Viskas trunka vos kelias sekundes. Daug maloniau būtų, kad boksas nebūtų darbas. Nes eiti į treniruotę kaip į darbą nesinori. Tai turi atsirasti iš vidaus, kaip pomėgis. Viena aišku – mano gyvenime boksas jau neištrinamas dalykas.
– Kokios mintys, kai ringe išgirsti gongą ir ima artėti varžovas?
– Jau einant į ringą galvoju, kaip pradėsiu kovą, o pirmame raunde stengiuosi perprasti priešininką, jo techniką, įvertinu situaciją.
– Kokios dažniausios boksininkų traumos? Ar tau jų pavyko išvengti?
– Pagrindinės traumos bokse – vadinamas rankų „išmušimas“. Tai vyksta dėl nuovargio arba tinkamai nesuspaudus kumščio. Taip pat dėl ydingos stovėsenos nukenčia stuburas. Dažnas boksininkas skundžiasi stuburo skausmais. Aš tai pat daug vargau dėl to, bet darau atitinkamus pratimus ir skausmo pavyksta išvengti.
– Apie boksininkus sklando daug stereotipų. Vienas iš jų – dėl smūgių į galvą jie tampa kvaili...
– Ši nuomonė susidarius anksčiau, kai dar nebuvo apsauginių šalmų arba jie saugojo tik minimaliai. Kaip ir bokso pirštinės – galima sakyti sportininkai boksavosi plikais kumščiais. Galbūt atsirado dar tokių žmonių, kurie užpylė deguto ant šios sporto šakos. Kad boksininkai kvaili – mitas. Galiu tai paneigti. Aš turiu magistro laipsnį, Vitalijus Subačius studijuoja doktorantūroje. Nemažai boksininkų dirba ir savivaldybėje, ir Seime. Teigti, kad ši sporto šaka gadina sveikatą – klaida. Statistika rodo, kad boksas pagal traumas kaip sporto šaka nepatenka į pavojingiausių dešimtuką...
– Ar esi legendinių „Rocky“ filmų su Silvesteriu Stallone gerbėjas?
– Visi nuo vaikystės žiūrėjo. Kaip vaikas vertindavau vienaip. Dabar kartais juokinga žiūrėti, kai pamatai, kaip plyšta veidai, kaip herojai keliasi po tokių nokdaunų. Fantazijos netrūksta, ypač tuose senesniuose filmuose. Iš dalies ir tie filmai prisidėjo prie to prasto įvaizdžio, kad boksas žaloja žmones.
– Seki sunkaus svorio pasaulio čempionų ukrainiečių brolių Kličko kovas?
– Specialiai neseku, bet kai turiu laiko, peržiūriu bokso naujienas. Gerbiu tuos sportininkus, bet iš kiekvieno boksininko galima kažko pasimokyti. Idealizuoti vieno ar kito neketinu.
– Koks tavo boksininko etalonas?
– Žmoniškas. Neturėtų savęs pernelyg reklamuoti, nors profesionaliame bokse tai yra ir šou dalis. Reikia turėti charakterį, neaukštinti savęs, išlikti „ant žemės“.
– Kokių keblumų kelia boksas?
– Organizmas labai nusilpsta, kai „meti“ svorį. Tuomet lengva peršalti ar susirgti. Tai alinantis ir sunkus dalykas...
– Ar privalai laikytis dietos ir rinktis maistą?
– Tai ir psichologinis momentas, kai turi save nugalėti. Jeigu esi pripratęs užkandžiauti, turi prisiversti nevalgyti. O kai žinai, kad negali valgyti, tai atsiranda priešinga reakcija – dar labiau užsinori.
– Ko atsisakai?
– Vengiame riebaus maisto. Cepelinai jau užmiršti... Praėjusį rudenį buvo ilgas treniruočių maratonas, tai keturis mėnesius gyvenome be riebaus maisto. Dienos meniu toks: po rytinės treniruotės suvalgai varškės, pietums – sriubos su liesa mėsa arba nieko, o vakarienei – kažką lengvo, salotų... Aišku, prie to pripranti ir gyveni.
– Ar teko savo įgūdžius pritaikyti už ringo ribų?
– Retai tokie dalykai nutinka. Stengiuosi vengti perkelti tą patirtį, kurią sukaupiau ringe, už jo ribų. Be to, po tokių sunkių treniruočių nelabai norisi veltis į konfliktus. Aišku, gyvenime yra tekę gintis...
TIK FAKTAI
Geriausiu 2010 metų geriausių Lietuvos boksininkų reitinge D. Šemiotas surinko 48,38 taško ir vos 0,75 taško aplenkė kitą laikinosios sostinės atstovą 22-ejų Egidijų Kavaliauską (iki 69 kg).
Penkis kartus Lietuvos čempionas D. Šemiotas 2007 metais Čikagoje laimėjo pasaulio čempionato bronzos medalį ir iškovojo kelialapį į olimpiadą. 2008 metų Pekino olimpiadoje jis buvo priverstas pasitraukti pralaimėjęs pirmą kovą 3:11 kazachstaniečiui Jerkebulanui Šinalijevui.
LKKA magistro studijas baigęs D. Šemiotas įgijo kineziterapijos specialybę. Prieš metus Kaune atidarė savo sporto klubą „Daugirdas Gym“. Pavasarį ketina dalyvauti savivaldos rinkimuose, atstovauja Krikščionių partiją.
KOMENTARAS
Vladimiras Bajevas, olimpinės bokso rinktinės treneris:
„Su Daugirdu dirbu nuo 2001 metų. Tais metais jis kovojo Europos jaunimo čempionato finale. Boksas anksčiau ir dabar skiriasi – anksčiau buvo taškai skaičiuojami, o nuo Pekino olimpiados – taiklūs smūgiai. Toji sistema, kai skaičiavo taškus, Daugirdui labai tiko, nes jis techniškas ir labai greitas. Šie privalumai kompensavo visus jo trūkumus. Pekino olimpiadoje pasikeitė taisyklės, reikėjo greitai persiorientuoti, visiems tai buvo didelis netikėtumas. Nors iš pradžių buvo sunku, bet per dvejus pastaruosius metus Daugirdas pakeitė savo taktiką ir prisitaikė prie dabartinių taisyklių. Jis turėtų iškovoti olimpinį kelialapį. Daugirdas labai imponuoja kaip žmogus, o geriausios jo savybės – technika, greitis ir paklusnumas.“
