Sausio 28-osios rytą Lietuva neteko filologo, fotografijos, televizijos ir kino kritiko, menotyrininko Skirmanto Valiulio. Šio žmogaus mirtis – didelė netektis Lietuvos akademinei, kino, žurnalistų, kultūros ir meno bendruomenei.
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, kalbėdamas apie S. Valiulį, sakė: „Šią naujieną sužinojau ką tik. S. Valiulį pažinojau nuo 1994 m., kai įstojau į Žurnalistikos institutą, pirmą žurnalistikos kursą, tuomet jis buvo mūsų kurso kuratorius. S. Valiulį nuo pirmųjų mūsų pažinties dienų atsimenu kaip vieną laisviausių visomis prasmėmis dėstytojų, kuris savo natūra buvo dėstytojas ne tik pagal pareigas, bet galėjo kalbėti apie viską, kas rūpi studentams. Šis žmogus dėstydamas visuomet duodavau daug daugiau nei reikalavo programos ar moduliai.
Pasak D. Radzevičiaus, S. Valiulis daugeliui studentų ir žurnalistų buvo pavyzdys: „Šis žmogus turėjo daugybę veiklų ir sunkiai suvokiamu būdu viską suspėdavo, bet nuo to nesijausdavo pavargęs ir nesakydavo, kad sunku. S. Valiulis neskaičiuodavo savo darbo valandų, nes dalyvavimas ten, kur būti jam buvo įdomu – šio žmogaus gyvenimo būdas. Manau, kad bet bet kuris studentas, kolega ar bendradarbis, prisiminęs S. Valiulį, pagalvoja, kad jis buvo „Skirmantas visur ir apie viską“.
LŽS pirmininko teigimu, S. Valiulis turėjo unikalių sugebėjimų: „Jis mokėjo provokuoti ir pasakyti taip, kaip nesako kiti, šis žmogus nebijojo provokacijų. Daugelis žmonių, praėję tam tikrą gyvenimo etapą, tampa truputį santūresni ir mažiau gyvenime nori eksperimentuoti, bet S. Valiulis niekada toks nebuvo. Puikiai pamenu, kaip jis pasakodavo apie mūsų profesiją, drąsino jaunus žmones savo entuziazmu ir skatino juos būti žurnalistais. Jis mokėjo uždegti žmonės, būtent tokį jį pamenu,“ – kalbėjo D. Radzevičius.
Žurnalistas prisipažino, kad ši žinia jam buvo labai netikėta ir skaudi: „Sudėtinga bus kolegoms užpildyti tą gyvenimo nišą, kurią jis buvo užėmęs mūsų žurnalistikos pasaulyje. Ji kurį laiką bus tuščia, nes ir kolegos žurnalistai daugeliu klausimų į S. Valiulį kreipėsi, kaip į ekspertą.“
Ž. Pečiulis: S. Valiulį labai mėgo studentai
Ž. Pečiulis
Žurnalistikos instituto dėstytojas, profesorius Žygintas Pečiulis, kalbėdamas apie šią skaudžią netektį, sakė: „S. Valiulį vadinu savo kolega ir mokytoju, nes studijuodamas žurnalistikos institute pasirinkau televizijos specializaciją ir šis žmogus man, kaip ir daugeliui instituto absolventų, buvo įsimintiniausiu, įdomiausiu dėstytoju. Vis prisimenu, kad S. Valiulis visuomet studentams pranešdavo apie naują knygyne pasirodžiusią knygą. Mes tik dabar prabilome apie tokias sąvokas, kaip multimedialumas, o jau prieš daugelį metų šio žmogaus interesai siekė pačias įvairiausias kryptis. Jis domėjosi ne tik fotografija, kinu ar televizija, bet ir pačios naujausios filosofinės idėjos pasiekdavo mus per jį“.
Pasak pašnekovo, su S. Valiuliu jis susipažino tik pradėjęs žurnalistikos studijas, kuomet vos po kelių dienų nuo mokslo metų pradžios teko važiuoti į kolūkį rauti linų, vienas iš studentus lydėjusių dėstytojų ir buvo S. Valiulis. „Mes jį vadinome „žmogumi enciklopedija“, nes jo interesų ratas buvo labai platus, jį mėgo studentai. S. Valiulis vadovaudavo rekordiškai daug baigiamųjų, kursinių darbų, nes studentams galėjo pasiūlyti pačias įvairiapusiškiausias temas. Su studentais jis bendraudavo labai paprastai ir niekada neatsisakydavo padėti.“
Ž. Pečiulis prisiminė, kad dar prieš porą savaičių S. Valiulis recenzavo baigiamuosius studentų darbus. „Niekada nesu išgirdęs atsisakymo padėti, net keista, kaip buvo galima tiek visko suspėti, tai buvo išskirtinio aktyvumo ir jaunatviško nenuoramiškumo žmogus.“
G. Lukšas: Lietuvos kinui S. Valiulis davė labai daug
G. Lukšas
Lietuvos kinematografininkų sąjungos vadovas G. Lukšas, kalbėdamas apie S. Valiulį, sakė: „Šį žmogų kino kūrėjai prisimins kaip žmogų, kuris žinojo viską ne tik apie lietuvišką kiną. Tai buvo žmogus, suspėjantis visur, niekuomet neatsisakydavęs padėti. Ar tai būtų garbaus amžiaus kinematografininko jubiliejinis vakaras, ar reiktų parašyti straipsnį apie jo kūrybą – šis žmogus visuomet pagelbėdavo. Dėkingi jam esame už tai, kad jis savo apžvalgose spaudoje į kontekstą sumaniai įpindavo ir kino įvykius, taip priartindamas kiną prie mūsų kultūros konteksto.“
Pasak pašnekovo, svarbu nepamiršti ir S. Valiulio žinių apie lietuviško kino istoriją: „Vienintelę Vytauto Mikalausko parašytą knygą apie lietuvišką kiną, jo istoriją kantriai ir su dideliu atsidavimu redagavo būtent S. Valiulis. Jis buvo labai ryški asmenybė, dažnai apie kino kritikus sakoma, kad jie nuobodūs, uždari, tai S. Valiulis buvo visai nepanašus į kitus savo originaliais vertinimais ir pomėgiais,“ – kalbėjo G. Lukšas.
Prisimindamas kolegą, G. Lukšas sakė: „Tai žmogus, kuris Lietuvos kinui, ir jo vertinimui yra labai brangus ir jam daug davęs.“
