Nors šį vaikiną kai kurie gerbėjai lygina su „kalašnikovo“ pravardę gavusiu Macijausku, pats žaidėjas nenori būti tapatinamas su kitais krepšininkais – jis tiesiog Pukis. Taigi, nurimus audroms po Europos jaunių čempionato, apie sportą, patirtą traumą bei gyvenimą JAV krepšininką kalbina studentų brolija ir seserija „barake.lt“.
– Lietuva– krepšinio šalis. Galbūt todėl susidomėjai šiuo sportu?
– Iš tikrųjų krepšiniu susidomėjau būdamas 6– erių metų, stebėdamas krepšininkų žaidimą per televizorių. Kadangi buvau dar mažas, negalvojau apie tai, ar Lietuva yra krepšinio šalis, ar ne. Tiesiog paėmiau kamuolį ir man patiko – šis sportas atrado svarbią vietą mano širdyje.
– Dabar gyveni JAV. Kada išvažiavai ten?
– Šiuo metu gydausi Lietuvoje. Į Ameriką išvažiavau būdamas 16– os metų, po Europos čempionato. Po gydymo vėl ten grįšiu.
– Teko girdėti, jog atvykus į JAV tave kamavo namų ilgesys. Kaip viskas yra dabar?
– Vis dar pasiilgstu namų, draugų, tėvų, mylinčių žmonių. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pasiilgstu, gal net labiau ( pabrėžia Deividas,– aut. past.).
– Ar JAV trenerių darbo specifika ir metodai stipriai skiriasi nuo Lietuvos trenerių?
– Iš tikrųjų taip, labai skiriasi. Lietuvoje ir Amerikoje žaidžiamas visiškai skirtingas krepšinis. Amerikoje svarbiau individualus žaidimas, Lietuvoje – komandinis.
– Tu toks jaunas, o jau turi nemažai gerbėjų – esi tapęs Europos jaunių (iki 16 metų ) bei Europos jaunių (iki 18 metų) čempionatų nugalėtoju. Ar nebuvo akimirkų, kuomet užplūsdavo jausmas, jog sėkmė gali ir nusisukti?
– Šis klausimas išties sunkus. Niekada man lengva nebuvo ir dabar nėra.
– Kas būtent buvo ir yra sunkiausia aikštelėje ir prieš varžybas?
– Nežinau, kas sunkiausia. Nejaučiu nieko, tiesiog einu į aikštelę kovoti, o ne galvoti, bus sunku ar lengva.
– Ar daug kritikos iš trenerių sulaukdavai po varžybų?
– Sulaukdavau ne kritikos, bet pamokymų, kaip vieną ar kitą dalyką reikėtų teisingiau atlikti išėjus į aikštelę.
– Nors gerbėjai tave lygina su Macijausku, visgi teigi, jog tavo autoritetas – Linas Kleiza. Kokie šio krepšininko bruožai žavi labiausiai?
– Taip, kiti lygina su Macijausku bei kitais krepšininkais, tačiau pats sau esu Pukis ir viskas. Kleiza man patinka dėl savo charakterio savybių.
– Tikriausiai turi ir kitų autoritetų, iš kurių gali semtis stiprybės ir įkvėpimo. Kas jie?
– Semiuosi patirties iš tėvų, draugų, trenerių bei mylinčių žmonių – visų, kurie mane palaiko ir linki man tik gero.
– Prisiminkime 2010– ais metais vykusį Europos jaunių čempionatą ir tas neužmirštamas varžybas su Slovėnija. Šių varžybų metu gavęs pražangą sulaukei didelio savo gerbėjų dėmesio, jie skandavo: „ Pukis nekaltas“. Tokios skanduotės kartojosi ir kitose rungtynėse. Kaip tokiomis akimirkomis jausdavaisi aikštelėje?
– Jausdavausi puikiai ir tiesiog atiduodavau visą save aikštelėje – šitaip norėdavau padėkoti žiūrovams.
– Kas svarbiausia pasirodžius aikštelėje– gerbėjų palaikymas, tikėjimas savo jėgomis ar psichologinis nusiteikimas?
– Manau, jog gerbėjų palaikymas yra labai svarbus, o taip pat svarbu tikėti savo jėgomis. Žinoma, svarbus ir psichologinis nusiteikimas, atsipalaidavimas prieš varžybas.
– Dar visai neseniai žaisdamas už Atlanto patyrei čiurnos traumą ir kurį laiką negalėsi sportuoti. Ar labai sunku gyventi be kasdienės krepšinio dozės?
– O kaip jums atrodo, ar nėra man sunku gyventi be sporto???
– Kokie tavo ateities planai?
– Mano pagrindinis tikslas – išsigydyti sužalotą koją.
– Galbūt dabar, kai gydaisi, daugiau laiko gali skirti mokslams, merginoms, apskritai laisvalaikiui?
– Taip. Daugiau laiko leidžiu su savo drauge, šeima, būtent jie man padeda išlikti stipriam.
– Kokioje komandoje norėtum žaisti?
– Tokioje komandoje, kurioje tvyrotų puiki atmosfera, o svarbiausia– atsirastų galimybė ir toliau tobulėti.
– Kaip tau pavyksta suderinti mokslus ir krepšinį?
– Amerikoje viskas suderinama– ir mokslas, ir krepšinis.
– Esi lietuvis, čia gimei, augai. Ar nebus kada nors taip, jog pamirši Lietuvos krepšinį, rinktinę, savo gerbėjus? Juk dabartiniame krepšinio pasaulyje svarbiau už viską tampa ne patriotizmas, noras žaisti už savo šalį, bet pinigai...
– Tikrai nemanau, kad užmiršiu Lietuvą – čia gimiau, augau, krepšinį žaisti tikrai grįšiu.
– Kada vėl planuoji grįžti į aikštelę?
– Į aikštelę jau dabar norėčiau grįžti, bet viskas priklauso nuo to, kaip gis mano koja. Kol kas, atrodo, ji gyja gerai, kiekvieną dieną jaučiuosi vis stipriau, jeigu ir toliau viskas eis gerąja linkme, tai manau, jog į aikštelę grįšiu po 3 mėnesių ir sportuoti jau galėsiu pilnu pajėgumu.
