Atėjusi į valdžią koalicija tik jai vienai suprantamomis priemonėmis gelbsti valstybę. Dirba taip intensyviai, kad net skiedros lekia į šalis. Na, sakykim, po metų, kitų jie „išgelbės“ valstybę. Tačiau šiandien vis dažniau užduodi sau klausimą: o kam ta valstybė, jeigu iš jos piliečiai išsivaikščios? Tai gal vyriausybė ne ten padėjo akcentą ir gal, pirmiausiai, reikėjo gelbėti tautą – dabar gelbėjamos valstybės pamatą?
Net ir skęsti reikia mokėti
Kai laivas skęsta, keleivių gelbėjimui panaudotos visos priemonės bus geros, jeigu išvengiama aukų. Kartais paskaitome apie avarijas, įvykusias, pavyzdžiui, su Skandinavijos šalių laivais: gelbėjamas vyksta be panikos - visiems viską žinant, ramiai, oriai ir, kaip pasekmė – išgelbėjami visi. Tačiau mūsų vadai pranoksta visus žinomus istorinius pavyzdžius: visos gelbėjimo priemonės sutelktos ties dešiniuoju valstybės laivo bortu. Besigelbėjantys pensininkai, bedarbiai ir kiti keleiviai staiga informuojami: visos gelbėjimo valtys iš „solidarumo“ paskatų jau seniai paduotos oligarchams. Tai ką turėtų suprasti likę be vietų: kad jie yra mažesnė vertybė valstybei nei verslininkai ar oligarchai? Gal mūsų valdantiesiems reikėtų pasimokyti iš gyvūnų, kurie potvynio metu ant vienos šakos sugeba išsigelbėti ir smauglys ir triušis. Smauglys intuityviai jaučia: po potvynio ir jis neišgyvens, jeigu dabar praris ar nuvarys nuo šakos triušį.
Permainų simboliai: šluota, vėzdas ir dalgis?
Valdančiosios koalicijos sukurtos gelbėjimosi priemonės negailestingai šluoja žmones iš įmonių ir įstaigų... Nei darbdaviai, nei valdžia nespėja atleidžiamiesiems bent padėkoti už darbą. Mokesčių mokėtojų tragiškai mažėja, o viešieji finansai tirpsta greičiau nei sniegas dykumoje. Vos spėjama pranešinėti apie vieną kitam prieštaraujančius sprendimus, kuriuose kaip pagrindinė nuskausminimo priemonė naudojamas vėzdas. „Operacija be anestezijos“ – taip civilizuota Europa suprato premjero kalbą BBC laidoje apie priemones, kurių imtasi ekonominei krizei Lietuvoje įveikti, o pasiūlymas Europai pasimokyti iš Lietuvos, palaikytas nelabai vykusiu pokštu (tas pat, kaip operacijos metu skalpelį pakeisti dalgiu). Ir kaip viso to pasekmė: žmonės ėmėsi gelbėtis nuo gelbėtojų, pasirinkdami skalsią emigranto dalią. Kai žmogus netenka rankos, kojos ar kokios nors kitos kūno dalies, įrodinėti niekam nieko nereikia – tai invalidas. Emigracija iš tautos atima ne tik dalį jos kūno, bet ir dvasios. Kurią tautos kūno dalį gelbėtojai pasiryžę padėti ant pergalės prieš krizę aukuro ir kas po to prižiūrės ir puoselės paliegusį invalidą?
Iš rūsio matyti geriau?
Sakote, politikai – valstybės laivo kapitonai? Nieko panašaus: šiandieną laivą vairuoja tie, kas nupirko politikui kapitono licenciją. Todėl vairininkas veda laivą pagal šeimininko nubraižytą maršrutą: ten kur jam, o ne Lietuvai reikia. Gyvename ne pagal Lietuvos Konstitucijos nuostatas, o pagal Partijų finansavimo įstatymo suteikiamas galimybes, patvirtinančias liaudies išmintį: „kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi“. Štai Lietuva ir turi Lubio, Mockaus, VP Market, Lukoil, Uspaskicho vardų bei kitų oligarchų partijas. O tam, kad nepamirštumėm, kam turim būti amžinai dėkingi, oligarchai su savo mintimis laikraščių ir televizijos laidų pagalba kasdien aplanko mus dar ir namuose. Dėl to ir turime patį brangiausią nepavykusį projektą Lietuvoje – „nemokamas arba pigias“ partijas. Paradoksas, bet šiandien pati Valstybė partijos, atstovaujančios jos interesui Seime, deja, neturi... Ir tai nenuostabu: juk partijas „prichvatizavę“ oligarchai.
Kaip bendrauja kurčias su aklu?
Tik jausdami vienas kitą, t.y. kalbą pakeičia lietimu. Dialogo srityje koalicija visiškai pateisina savo propaguojamą „permainų“ pavadinimą: socialinio dialogo laikotarpis valstybėje baigėsi – neliko nei verbalinio, nei tiesioginio kontakto su tauta. Dominuoja tik pranešimai apie priimtus sprendimus. Neįtikėtina, bet visas Permainų koalicijos narių sąstatas sugebėjo pasislėpti už nedidelio figos lapelio – Nacionalinio susitarimo. Dabar koalicija ir toliau galės dirbti (tiksliau, taškytis), nesiskaitydama su nesutinkančios visuomenės nuomone ir nereaguodama į neparsidavusių nevyriausybinių organizacijų protestus. Protestuotojų laukia ne socialiniai partneriai, o akistata su vandens patranka. Keista, kad su tauta nesikalbantis, jos bėdų nematantis ir negirdintis bei savo vyriausybės darbo pasekmių, išskyrus finansus, neprognozuojantis vadovas dar pareiškia, kad visi įvyksiantys vieši protestai brangiai kainuos valstybei. Ką gi, sunku su tuo teiginiu ginčytis. Demokratinė valstybė šiuo atveju turi dvi išeitis: keisti Tautą arba keisti vyriausybę. Kadangi be diktatūros įvedimo tautos nutildyti nepavyks, paprasčiau ir pigiau yra pakeisti vyriausybę, nes, įvertinant vykstančių ir numatomų protestų skaičių ir mąstą, jai suteiktas pasitikėjimo limitas jau išnaudotas.
Kad Lietuvai būtų geriau
Lietuvos socialdemokratų sąjunga turi parengusi krizės įveikimo priemonių planą, tačiau dabartinė politinė sistema neleidžia pasinaudoti nei viešomis diskusijomis, nei priėjimu prie rinkėjų, net galimybe pasinaudoti žiniasklaidos priemonėmis. Už Seimo ribų yra ir daugiau organizuotų jėgų bei pavienių žmonių, kurie profesionaliai vertina vykstančių procesų eigą ir prognozuoja jų pasekmes. Jie galėtų sėkmingai prisijungti prie krizės įveikimo darbų ir tolesnio valstybės stiprinimo, tačiau jų dalyvavimą stabdo totalinis tautos nepasitikėjimas arogantiškais Seimo politikais. Norint matyti valstybės perspektyvą, būtina atgaivinti žmonių pasitikėjimą Lietuvos politine sistema ir išvaduoti ją iš oligarchų priklausomybės. O tą geriausiai gali atlikti ne parodomoji, kaip yra dabar, o ideologijų pagrindu vykstanti klasikinė konkurencija tarp politinių jėgų. Partijos turi varžytis programomis ir idėjomis, o ne surinktų pinigų suteikiamomis galimybėmis reklamuotis. Todėl partijoms turi būti draudžiama naudoti fizinių ir juridinių asmenų aukas. Visos partinės sistemos finansavimą turi prisiimti valstybė, nes jau įsitikinome: nieko nėra brangiau už „nieko nekainuojančias“ politines jėgas. Aišku, prieš tai panaikinant visas registruotas, bet neveikiančias ir „mirusias“ partijas. Toliau turėtų būti imamasi politikų veiklos etikos kodekso nuostatų griežtinimo. Tai būtų pirmas ir pagrindinis žingsnis gydant politinę sistemą.
Iš tiesų, nėra ko pavydėt valdantiesiems: jiems teko be galo sunkus išbandymas. Neabejoju – jie taptų nugalėtojais, jeigu krizės sąlygomis savo sprendimuose ir veiksmuose remtųsi tautos daugumos interesais. Kad ir ką sakytum: bankai ir verslas – laikini: jie kuriasi, veikia ir bankrutuoja, o valstybė gyva tol, kol gyva tauta. Todėl klausimas: kam atiteks krizės nugalėtojo laurų vainikas toli gražu neaiškus ir lieka atviras.
Danielius Pempė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos narys
