Krikščionių demokratų partijos jau nėra, liko tik pavadinimas. Sandorio kaina panaikinti Lietuvos krikščionių demokratų partiją – minimali: tik kelios vietos buvusios partijos vadovams dabartinio Seimo Tėvynės Sąjungos frakcijoje. Lietuvos rinkėjai prarado klasikinę partiją, turėjusią šimtametes tradicijas. Paskutinė informacija apie šią partiją, pasiekusi visuomenės ausis, buvo apie Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) ir Lietuvos Krikščionių demokratų partijos susijungimą ir bendrą rinkimų sąrašo sudarymą. Po daugiau nei metų darbo Seime galime konstatuoti: neliko ne tik klasikinės partijos, bet ir jos vertybių atstovavimo (krikščioniškas požiūris į žmogų, progresiniai bei nekilnojamo turto mokesčiai ir pan.), t.y. būtent to, ko labiausiai trūksta tautai šiandieninės krizės sąlygomis.
Kodėl iš politinės veiklos lauko dingsta ne vienasmeninės klaninės, o klasikinių partijų tradicijas sukūrę: socialdemokratai, krikščionys demokratai, tautininkai? Koks drakonas ar vampyras naikina Lietuvos politines jėgas? Lietuvoje esantys politologai kažkodėl nenori gilintis į šią, deja, jau taisykle tampančia ir akivaizdžiai politikams neskanią bei tam tikra prasme politologų profesijai pavojingą temą. Vis dėlto tai reikėtų paaiškinti.
Krikščionys demokratai, deja, užlipo ant to paties grėblio kaip ir LSDP 2000 metais. Kaip žinia, LSDP su LDDP tuomet sudarė bendrą sąrašą Seimo rinkimuose. Tiesa, tada visos Socialdemokratų partijos buvusiai nomenklatūrai „praryti“ nepavyko: dalis LSDP narių, protestuodami prieš jungimąsi, pasitraukė sukurdami partiją „Socialdemokratiją 2000“, dabartinę Socialdemokratų sąjungą (LSDS). 2001 metų pradžioje sekęs LSDP ir LDDP susijungimas ištirpdė socialdemokratus, kaip cukrų arbatoje, nes senoji nomenklatūra savo paskirtį ir ateitį matė aptarnauti naujai atsirandančius kapitalistus bei oligarchus. O tokiam „darbui“ atlikti itin tiko visoje Europoje žinomas ir gerbiamas socialdemokratų vardas. Todėl naujai susijungusioje partijoje programinius dokumentus buvo pavesta rengti teisingiems, bet naiviems buvusios LSDP atstovams, o realų „programos“ įgyvendinimą vykdė patyrę, valdžios ragavę LDDP nariai save jau įvardijantys „socialdemokratais“. Štai iš kur atsirado ir posakis: „nesvarbu ką žadi, svarbu tai ką darai“.
Tikraisiais savo dievais, atspindinčiais jų esmę ir dvasią, šie „socialdemokratai“ pasirinko valdžią ir pinigus. Jų dvasiniais vadovais, propaguojančiais laukinį kapitalizmą ir jo ideologiją, tapo Lietuvos laisvosios rinkos institutas, kuris mūsų šalį pavertė bandymų laboratorija ir daugiau nei 15 metų visų pakraipų politikams bruka valstybės naikinimo planus, siekdamas realiai įgyvendinti neribotos asmens laisvės dogmas.
Ką gi, galime apžvelgti rezultatus. Dvi kadencijas iš eilės Lietuvai vadovavo socialdemokratinės ideologijos neišpažįstantys „socialdemokratai“, stambiojo ir oligarchinio kapitalo atstovai. Kuo tai baigėsi kiekvienam iš mūsų, matom ir jaučiam kiekvienas. Dabar, netekę valdžios, ieško būdų atgauti prarastą valstybės vairą. Šiam reikalui labai tiktų Lietuvos socialdemokratų sąjungos, kurioje pastaruosius 10 metų ruseno Lietuvos socialdemokratijos ugnis, prijungimas prie LSDP. Tuo tarpu konservatoriai eina LSDP pramintu keliu. O krikščionys demokratai net ir tokio šanso, kaip LSDS neturi.
Taigi, galima konstatuoti tokias išvadas:
• Stambiojo ir oligarchinio kapitalo atstovus – netikrus socialdemokratus valdžioje pakeitė kiti stambiojo ir oligarchinio kapitalo atstovai – netikri krikščionys konservatoriai.
• Ir vienų ir kitų ideologais ir dvasinais vadovais yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas.
• Ir vieni ir kiti sunaikino ir „prarijo“ pagrindines Lietuvos klasikines politines jėgas – Lietuvos socialdemokratų partiją ir Lietuvos krikščionių demokratų partiją.
• Seimas yra rinktas pagal oligarchų ir stambiojo kapitalo nustatytas taisykles, t.y. į Seimą papuola tik tos politinės jėgos, kurias finansuoja oligarchai. Todėl Seime nėra nei pozicijos, nei opozicijos. Čia yra tik valdžios partijos, kurios paeiliui stoja prie valstybės vairo.
• Seime rinkėjams atstovaujančių partijų nėra ir, deja, joms atsirasti ten, nepakeitus partijų finansavimo tvarkos, galimybių taip pat nėra. Rinkimai į Seimą ir savivaldybes turi tapti rimta pamoka kiekvienam, norinčiam turėti politinę jėgą, atstovaujančią jo įsitikinimus. Tą galima padaryti tik uždraudus politikams rinkti lėšas politinei veiklai iš fizinių ir juridinių asmenų.
• Balsavimas kojomis (emigracija) nepadės, nes to ir tikisi dabartinis režimas – tai padėtų išlaikyti valdžią savo rankose. Turi būti išmokta balsuoti rankomis, prieš tai gerai pagalvojus galva.
Danielius Pempė, LSDS narys
