Makedonijos karalius Pyras po laimėto mūšio su romėnais prie Auskulo (279 pr.m.e.) yra pasakęs: „Dar viena tokia pergalė mane visiškai sunaikins“. Taigi, nuo to laiko pasaulis Pyro pergale vadina su didžiuliais nuostoliais pasiektą pergalę, tolygią pralaimėjimui.
Šiandieniniame pasaulyje karas vyksta kasdien ir nebūtinai tiesiogine prasme – per karinius konfliktus. Ekonominė konkurencija tarp valstybių, jų kova už politinės įtakos sferas, ideologijų kova, kova už gamtos išteklių ar energetinius resursus, informacines technologijas, kosmoso įsisavinimą ir pan. pasaulyje vyksta kiekvieną dieną. Ne tik valstybėms, bet ir žmonėms reikia mokėti prisitaikyti gyventi tokiomis visuotinės priešpriešos sąlygomis. Ir ne tik prisitaikyti, bet išlikti ir nugalėti. Taigi, galima sakyti, esame nuolatiniame karo stovyje taikos sąlygomis.
Todėl bet kurios pasaulio šalies vyriausybę galime prilyginti ginkluotųjų pajėgų Generaliniam štabui. Kariuomenės vadui padeda pagalbininkai – generolai, vadovaujantys atskiriems frontų barams, o vyriausybės vadovui – atskirų ūkio sričių vadovai – ministrai. Tiek vieni, tiek ir kiti siekia vieno tikslo – pergalės savo vadovaujamoje srityje. Pergalė pasiekiama lengviau, jeigu aiškiai suformuluoti tikslai, o štabe parengtas karo planas ir pasirinkta geriausia karo veiksmų vedimo taktika.
Kodėl pradėjau lyginti vadovavimą kariuomenei ir vyriausybei? Situacija Lietuvoje labai panaši į karą pergyvenančią valstybę: jos gyventojai žino, kad vyksta karas, bet vardan ko liejamas kraujas – neaišku. Pamatę sugriovimus ir aukas, jie natūraliai formuluoja klausimą: kiek ir kokių aukų, siekiamo tikslo vardan, vyriausybė yra pasirengusi sudėti ant karo pergalės aukuro?
Šiandieną galime suskaičiuoti savo kariuomenės „gyvosios jėgos“ nuostolius: per 20 taikaus gyvenimo metų mūsų valstybė dėl emigracijos neteko 17 procentų savo piliečių (virš 574 000 žmonių). Atrodo, mūsų vadams šie nuostoliai nedaro įspūdžio: jie į „mūšį“ atkakliai siunčia naujus savanorių dalinius. Ar tokios taktikos bus laikomasi iki galutinės pergalės? Jeigu perkeltume dabartinę netekties proporciją, pavyzdžiui, į Kiniją, „aukų“ skaičius pasiektų įspūdingus 170 000 000. Gal toks palyginimas padės susivokti tikrąjį mūsų netekties mastą. Manau, kad net ir kinai tokiam „aukų“ skaičiui neliktų abejingi. Juolab, kad šios „aukos“ yra ne vien mokesčių mokėtojai, bet ir Lietuvos nacionalinio bendro vidaus produkto gamintojai ir jo pridėtinės vertės kūrėjai, nueinančios kartos maitintojai bei savo vaikų tėvai, t.y. didelė ir labai svarbi dalis mūsų tautos, jos dabarties ir ateities...
Profesionalesnis strategas taip įvertintų pasirinktą mūsų vadovybės taktiką: priešą bandome paskandinti mūsų karių kraujyje.
Ta proga užduodu sau klausimą: kokia dvasia egzistuoja ir cementuoja visus mus – piliečius į tautą ir Lietuvos valstybę, ir kur yra mūsų valstybės gyvybės šaltinis? Bandžiau spėti: istorija? Na, gal kažkiek, bet šiandieninis pasaulis žino, kad jo žemėlapyje nėra daug valstybių su žymiai spalvingesne istorija... Tai gal LDK – nuo jūros iki jūros? Gal Didieji Kunigaikščiai, krikščionybė, baudžiava, Smetona, buvusios okupacijos? Vienareikšmiškai – ne. Visa tai žinoti reikia, bet to akstino, kibirkštėlės mums būti lietuviais jau nepakanka.
Tada galvon ateina vienas žodis – KREPŠINIS! Ir ypač po skambių mūsų vyrų pergalių, netrukus skaitai interneto erdvėje komentarus: „DIDŽIUOJUOSI, KAD ESU LIETUVIS“. Reiškia, visiems mums, kaip oras ir vanduo gyvybei, kaip cementas namui, reikalingos pergalės, įtvirtinančios kiekvieną iš mūsų ir mūsų tautą pasaulyje – čia ir dabar. Taigi, tauta ir valstybė bus gyva tik tuomet, kai kiekviena jos karta turės savo Griunvaldą. Nuolat to siekdami būsime ir stiprūs, ir nenugalimi. Tačiau su aiškiai pasirinkta taktika: vienas kito atžvilgiu turime elgtis kaip krepšininkai aikštelėje – sukandę dantis ir padėdami vienas kitam.
Esu idealistas, todėl norėčiau, kad Lietuvos valstybę ir tautą į vieną kumštį klijuotų ir cementuotų šiuolaikinėse kariuomenėse egzistuojanti taisyklė, tapusi aksioma: „pats mirk, bet vadą išgelbėk“. Bet tam, kad kariai būtų pasirengę tokiai aukai, iš pradžių turi būti įgyvendinta dar viena labai svarbi taisyklė, įpareigojanti visus: „niekada nepalik draugo priešui“. Geriausiai tai matyti per jaunų karių parengimą: du naujokų būriai varžosi, siekdami greičiau įveikti kliūčių ruožą. Daug kas nustemba, kad nugali ne tas, kuris atbėgo pirmas, o nugalėtoju skelbiamas būrys, kurio finišo liniją kirto paskutinis to būrio karys, t.y. silpniausias. Moralas paprastas: jei būrys nori laimėti – jis ant rankų neš atsiliekantį draugą iki pat finišo. Nors bendras greitis ir sumažėja, tačiau būrio narių pasiaukojimas ir pasitikėjimas vienas kitu paverčia jį neįveikiamu ir užtikrina pergalę.
Nereikia akinių, kad pamatytum, jog mūsų vadams neteko ragauti kariuomenės košės. Todėl netenka stebėtis, kodėl Lietuvoje įsakyta atsiliekančių ant rankų nenešti (mažinamos ir naikinamos valstybės teikiamos garantijos). Matyt, dar reikia padėkoti, kad atsiliekantys nešaudomi. Bet, kad jie vadinami balastu, deja – tiesa. Todėl, geriausiu atveju, mūsų vadai atsiliekančių tiesiog nepastebi, palikdami juos likimo valiai. O jiems pasirinkimas vienas – emigracija. Gi vadams – nedarbas mažėja... Deja, tokia kariuomenė (beje, kaip ir valstybė), kur egzistuoja toks nepagarbus požiūris į savo karius (piliečius), yra pasmerkta pralaimėjimui.
Ar galime dabar rimtai kalbėti apie Sodros ir pensijų sistemos reformas, po to kai Lietuva neteko vos ne trečdalio darbingo amžiaus žmonių ir mokesčių mokėtojų? Iš pradžių arklį (Sodrą) priverčiam traukti nepakeliamą naštą (motinystės ir kitos nepamatuotai įteisintos išmokos), po to kai arklys patrūksta (prasidėjus nedarbui, ima nepakakti lėšų ne tik motinystės, bet ir svarbiausiems Sodros įsipareigojimams) ir arklys netenka kojos (sprendimai paskatinę emigraciją ir greitą įnašų mokėtojų skaičiaus bei surenkamų lėšų mažėjimą), dabar skelbiama arklio (Sodros) reforma?!
Ar tai reiškia, kad sumažinus naštą (perdavus dalį įsipareigojimų valstybės biudžetui), arklys toliau trauks vežimą dar likusiomis kojomis? O gal nutraukta koja stebuklingai ataugs? Bet tai jau bus ne Sodra. Esminiai reformos klausimai turi būti: kas vietoj emigravusiųjų mokės mokesčius, kas kurs naujas darbo vietas (nesugeba privatus sektorius – jas kuria valstybė), kas užtikrins gyvenimą Lietuvoje, kad nesinorėtų emigruoti? Kažkas gal tikisi, kad atvykę trečiųjų šalių piliečiai mokės mokesčius? Manau, tai iliuzija: praktika rodo, kad vienas Lietuvos pilietis sumokėdavo valstybei mokesčių tiek, kiek trys – keturi trečiųjų šalių piliečiai, dirbantys mūsų šalyje. Kodėl? Neabejoju, jog atsakymą žinote patys.
Ką gi, Pyro pergalė tikrai ne už kalnų. Ji Lietuvai geriausiu atveju garantuos aukštų mūrinių apsaugos tvorų statymo bumo perspektyvą. Panašiai kaip šiandieną tą daro baltaodžiai Pietų Afrikos Respublikos gyventojai ar žydai, besistengiantys atsitverti nuo kaimynų Artimuose Rytuose.
