Ketvirtadienį Seime pristatytas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 7, 8, 10, 12, 14, 22 straipsnių pakeitimo ir 16 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ĮSTATYMO PROJEKTAS (Nr. XIP-3531).
Rodos, pagaliau, turime progą džiaugtis, nes Prezidentė atkreipė dėmesį tai, ką Seimas jau ištisas tris kadencijas bando „ištaisyti“ ir niekaip nesugeba to darbo užbaigti – politinėje sistemoje susiformavusias negeroves. Būtina priminti: Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) griežtai kritikavo ir kritikuoja suvešėjusią korumpuotą politinę sistemą Lietuvoje. Siekdama taisyti padėtį, LSDS teikė siūlymus Prezidentui, LR Seimui ir politinėms partijoms. Bet viskas bergždžiai.
LSDS nuomone, visa blogybė „slėpėsi“ po finansavimo šaltiniais, kurių pagrindiniai buvo keturi: (1) nario mokestis, (2) fizinių bei (3) juridinių asmenų aukos (įnašai) ir (4) valstybės biudžeto dotacijos. Seiminės partijos įstatymų pagalba sutvarkė viską taip, kad vien tik jos gali naudotis visais partijų finansavimo būdais. Seiminių partijų didžiausią pajamų dalį sudaro pajamos iš dviejų šaltinių – juridinių asmenų įnašai (aukos) ir valstybės biudžeto lėšos. O štai už Seimo ribų likusios partijos „lesa“ trupinius, nes 90 proc. turimų lėšų sudaro narystės mokestis bei rinkimų išvakarėse vieno ar kito juridinio asmens (kai kurie iš jų paprastai skirdavo lėšas visoms rinkimuose dalyvaujančioms partijoms) skirtos aukos, užtikrindavusios partijai bent galimybę sumokėti užstatus už bendrą kandidatų sąrašą bei penktadalį-ketvirtadalį rinkiminių sąrašų apygardose. Pagaliau, Vyriausioji rinkimų komisija galėtų lengvai suskaičiuoti, kiek lėšų vidutiniškai rinkimams išleidžia esanti Seime ir už jo ribų esanti partija. Manau, nedaug suklysiu pasakęs, kad santykis būtų 500 : 1 (o gal ir daugiau).
Štai todėl ir turime sistemą, kurioje seiminės partijos rinkimuose konkuruoja ne programomis, ne ideologijomis, ne idėjomis, o turimų pinigų kiekiu.
Susipažinus su tuo, ką siūlo Prezidentūra, esu nustebęs ir negaliu nereaguoti į, mano manymu, demokratijai valstybėje kylančius pavojus. Teikiamų pataisų pagrindimui, Aiškinamajame rašte Prezidentūra naudoja teisingus žodžius apie tai, kad „esama finansavimo tvarka neskatina partijų konkuruoti idėjomis“, kad pinigais „įgyjamas nepagrįstas pranašumas prieš kitus politinės kampanijos savarankiškus dalyvius“. Gilindamasis toliau į Aiškinamajame rašte išdėstytas nuostatas, dar perskaitau: „Priėmus įstatymą neigiamų pasekmių nenumatoma“. Ar iš tiesų yra taip, kad staiga imtum ir patikėtum? Deja, realiai šios dalinės pataisos sunaikins už Seimo ribų likusią politinę sistemą. Esmė ta, jog pasiūlymai radikaliai paliečia tik du finansavimo šaltinius (jų yra keturi) – fizinių asmenų įnašus (jie mažinami ir supaprastinama mokėjimo tvarka) bei juridinių asmenų įnašus ( jie panaikinami).
O bėda ta, kad šiose pasiūlymuose visiškai nekalbama apie demokratinės politinės sistemos pagrindą – teisingą bei konkurenciją užtikrinantį politinių partijų dotavimą iš valstybės biudžeto. Mat, pagal dabartinę tvarką beveik visos šios lėšos atitenka vien tik seiminėms partijoms. (Sakau „beveik visos“, nes galiojančiame įstatyme dar buvo galimybė neparlamentinėms partijoms gauti nedidelę dalį biudžeto dotacijos per išlaidų kompensavimo galimybę, kurią Prezidentės pataisos naikina paliekant visas biudžeto lėšas tik parlamentinėms partijoms.) Todėl palikus nepakeistą šio finansavimo šaltinio naudojimo tvarką (t.y. nepaskirsčius jos visoms veikiančioms politinėms jėgoms), iš esmės savo veiklos negalės tęsti visos už Seimo ribų esančios politinės jėgos. 2012 metų rinkimai į Seimą artėja, todėl Prezidentės pažadai ir toliau tobulinti partijų finansavimo sistemą, gali likti tik pažadais, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis – demokratinės politinės sistemos sunaikinimu, nes kitoms pataisoms paprasčiausiai gali nelikti laiko. Bet ir tai, mano manymu, būtų ne pabaiga, nes vėliau likusios partinės sistemos naikinimas tęsis tol, kol galop liks tik dvi politinės jėgos. O tada, jau bus labai arti ir iki to, kur jau buvome – vienos partijos...
Lietuvos socialdemokratų sąjunga siūlo valstybės dotavimą partijoms skelti į dvi dalis. Viena jų būtų skirta visoms politinėje veikloje realiai dalyvaujančioms politinėms partijoms po lygiai – veiklai organizuoti, o antra dalis, priklausomai nuo rinkimuose surinktų rinkėjų balsų skaičiaus, t.y. įvertinant vieno balso kainą. Šiuo atveju prasmę įgautų ir Prezidentūros teikiami pasiūlymai. Todėl reikia kalbėti ne apie dviejų, o trijų partijų finansavimo šaltinių keitimo tvarką. Todėl kol kas esame priversti kalbėti apie grėsmę demokratijai ir norą įtvirtinti dvipartinę politinę sistemą.
Tai kur suka Lietuva?
Dainius Paukštė, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas
