Ką tik 23-iąjį gimtadienį pasitikęs dainininkas šiuo metu pasinėręs į projektą „Šok su manimi“, nemažai koncertuoja ir stropiai rengiasi „Eurovizijos“ konkursui. Šiuo gyvenimo tarpsniu jam svarbi karjera, nes nuo to, kaip dabar pasiklos, priklausys, kaip išsimiegos, kaip išmaitins šeimą, pagaliau, ar dirbs mylimą darbą.
O mylimas darbas – tai muzika?
Esu ne tik dainininkas, bet ir muzikantas, dainų kūrėjas, tekstų autorius, aranžuotojas. Studijoje įrašinėju dainas, kuriu jas kitiems, parengiu scenai su visa choreografija – taip, aš myliu šį darbą. Jis duoda vaisių, įgyju patirties.
Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavote aplinkos inžineriją ir staiga metėtės į muziką. Kaip tai atsitiko?
Neapsieita be tėvų įtakos – augau šventai tikėdamas, kad labai svarbu įgyti diplomą. Tėvai linkėjo geriausio, tas įstojimas į technikos universitetą – visos šeimos „konsiliumo“ rezultatas. Be to, aplinkosauga, ekologija – artimi dalykai, esu gamtos vaikas, dar man patiko tokie mokslai kaip matematika, fizika. Įstojęs dvejus metus rimtai studijavau, bet staiga suvokiau, kad visgi negaliu švaistyti laiko, turiu eiti paskui svajonę. Nors mačiau, kokia menų padėtis Lietuvoje. Kalbėjau ne su vienu žmogumi iš Muzikos akademijos – vos baigę, čia neįsitvirtinę, jie lekia į užsienį. Gaila ir jų, ir Lietuvos. Mesdamas inžinerijos studijas, puikiai žinojau, kokioje muzikos srityje turiu tobulėti – vokalo ir harmonijos. Aš 8 metus mokiausi groti fortepijonu B.Dvariono muzikos mokykloje, bet to buvo maža – mokiausi dainavimo pas Rositą Čivilytę ir Edmundą Seilių.
Ar turite kokių nors sąsajų su bendrapavardžiu dainininku Edgaru Montvidu?
Su Edgaru susitikę ieškojome sąsajų, nes išoriškai esame lyg ir panašūs – abu tamsūs, smulkaus sudėjimo. Pasak jo, protėviai suklydo perrašinėdami dokumentus, ir vietoje „y“, kuri jų pavardę puošė praėjusiame šimtmetyje, atsirado „i“. Jei kapstytume giliau, sudarinėtume geneologinį medį, manau, atrastume, kad mes giminės. Pažadėjome, kad kai pabėgsime nuo darbų, pasiknaisiosime šioje srityje.
Jūsų karjeros pradžia – „Dainų dainelė“, o kulminacija „Dainų dešimtukas“?
Buvau darželinukas, gal šešerių. Laikraščio antraštė tada skelbė, kad Donatas Montvydas tapo „Dainų dainelės“ laureatu. Tą laikraštį – pageltusį, sudilusį, mama išsaugojo. Prisimenu, dainavau „Kiškelis mažas“, buvau pasipuošęs dviem kiškio ausytėmis. Taip, tai buvo pirmas išėjimas į sceną. Sąmoningai dar nesuvokiau, kas man yra muzika, bet garsai jau valdė, su jais gyvenau. Vienu gyvenimo laikotarpiu lyg ir padariau pauzę muzikos srityje, bet sykį naktį pabudau nuo lemtingo sapno, po kurio suvokiau, kad turiu dainuoti, turiu užkopti scenos laipteliais. Tai buvo vidinis šauksmas, kurį laiku išgirdau. Nieko nelaukdamas paskambinau dėstytojams. „Dainų dešimtukas“ 2008 metais mudviem su Aiste Petkevičiūte baigėsi pergale.
Ne paskutinę vietą jūsų gyvenime užima ir sportas?
Mano tėtis – puikus bėgikas, maratonininkas, kovų menų meistras. Vaikystėje abu bėgiodavome Vingio parke, jo paragintas 10 metų lankiau krepšinio mokyklą. Tai viena didžiausių mano aistrų, kai turiu laisvo laiko, būtinai pažaidžiu krepšinį. Poreikis sportuoti liko kraujyje. Tai man šiandien kaip gelbėjimo ratas, mat norint šokti pirmiausia reikia būti geros fizinės formos. Šokdamas patiriu didžiulį fizinį krūvį – dirba visi raumenys, ypač vidiniai. Dauguma žmonių palūžta vien dėl to, kad nėra fiziškai pasirengę.
Keturis kartus judu su partnere pirmavote, tik praėjusį šeštadienį atsidūrėte antroje vietoje, kieno idėjomis vadovaujatės?
Idėjos mūsų su Katerina. Patys esame ir choreografai, ir šokėjai, o kartais, norėdami pasitikrinti, pasitelkiame į pagalbą jos kolegas. Aš Kateriną pažįstu iš „Eurovizijos“ šokių, kuriuose užėmėme ketvirtą vietą. Kai man paskambino ir pakvietė šokti, galėjau rinktis partnerę. Katerina dar buvo laisva, ir aš ją pasirinkau. Ją pažįstu ir kaip žmogų, ir kaip šokėją, man svarbios jos idėjos, tikslai, tai, kaip ji dirba. Katerina griežta, reikli. Susipažinti su nauju žmogumi reikėtų laiko, kurio trūksta, nes iškart turėjome pradėti dirbti.
Ir iškart pajutote dermę?
Bendras supratimas yra. Mes nesame nei draugai, nei giminės. Išgyvename šokį kaip tikri profesionalai: jei meilės scena, tai atrodome kaip įsimylėjėliai, jei komedijos žanras, tai linksma ir mums, ir žiūrovams. Darbo santykiai, ir tiek. Svarbiausia – suprasti vienam kitą. Ateiname kuris nors be nuotaikos, kitą priimame tokį, koks ateina. Jei imtume vadovautis kažkokiais principais, viskas sugriūtų ir rezultato nebūtų. Tarp kolegų, matome, būna visko. Ir tarp mūsų būna visko, nors ne, konfliktų nebūna. Mūsų principas – išsikalbėti, nevalia slėpti. Čia kaip gyvenime, jei nutylėsi, problemos kaupsis ir vieną kartą sprogs. Geriau išsisakyti ir judėti pirmyn.
Ar bendravimo meno mokėtės iš tėvų? Ar jų modelį perkeltumėte į savo šeimą?
Mano gebėjimas bendrauti, emocionalumas yra arba paveldėti, arba nusižiūrėti iš tėvų. Ir mama, ir tėtis šioje srityje labai iškalbūs, nors jų elgesio braižai skirtingi. Kuo? Nelabai suvokiu, bet su didžiausia pagarba žvelgiu į mamos atsidavimą šeimai. Kiek pažįstu kitų mamų, tokio santykio su vaikais, vyru nematau. Tai norėčiau puoselėti ir savo šeimoje. O tėtis mus su sese nuolat apipildavo įvairiomis pramogomis, lepino, jo atsidavimą šeimai taip pat labai jaučiu. Detaliai nupasakoti tai sunku, tą pajunti, kai sunku, kai liūdna, kai reikia pagalbos. Būdamas vaikas vienaip susisemdavau tėvų rūpestį manimi, paauglys – kitaip, netgi kartais jausdavausi nesuprastas, dabar – vėl kitaip. Pagrindinis rodiklis – neabejingumas. Žmogus gali labai skaniai gaminti valgyti, bet jei jis tai daro abejingai... Metaforiškai dėstau, tačiau tokia tiesa. Ypač tėvų dėmesį jaučiu dabar, kai gyvenu atskirai nuo jų.
Ar judu su drauge suvedė panaši profesija?
Profesija mus suvedė, aš – dainininkas, Veronika – choreografė, šokėja, šokanti „Todes“ kompanijoje. Bet toliau mus sieja jau kiti dalykai. Santykiai labai sudėtinga sritis. Bet viskas vis viena susiveda į tai: arba tu gyveni dėl savęs, arba dėl kažkokių kitų dalykų – dėl žmonių, šeimos, dėl savo svajonių. Esu labai jaunas, taigi dar pažinimo kelyje, dar ieškau savęs. Saldus tas pažinimo kelias – ir scena, ir asmeninis gyvenimas.
Išgyvenate laikotarpį, kai tarsi pasitikrinate vienas kitą?
Gyvename kupini įvairių emocijų. Jei galvoje tūnotų vien teigiamos mintys, o širdyje teigiamos emocijos, mes prašviesėtume. Kartais klausiu savęs, kodėl kuriu? Jei neklausytų mano muzikos nė vienas žmogus, aš to nedaryčiau. Mano kūryba skirta žmonėms. Taip, kaip man padėjo muzika gyventi, pvz., Fredis Merkuris, taip ir aš galbūt galiu per muziką kažką pasakyti kitiems žmonėms, ypač jaunesniems už save. Jei tai būtų kūryba vien sau, kam ji? Asmeniniame gyvenime tas pat – tu negali gyventi vien sau, nes nesi vienas, yra artimieji.
Ką dar veikiate be muzikos? Ar mėgstate vakarėlius?
Ne, aš dar vaikystėje nemėgau viešumos, buvau užsidaręs. Suprantu kitų norą būti tarp žmonių, bet aš neturiu, ko eiti į vakarėlius, nejau, kad pasirodyčiau?
Turbūt anksti tapote savarankiškas?
Nuo 16–18 metų norėjau savarankiškumo, atsiskirti nuo tėvų, pačiam savimi rūpintis, vasaromis pats užsidirbdavau savo reikmėms. Jau tada žinojau, kodėl dirbu, ko noriu iš gyvenimo. Pinigai man svarbūs tiek, kiek jie duoda laisvės. Gal tik negyvenamoje saloje jų nereikia, bet mes esame čia ir be pinigų neišsiverčiame.
Autorė Virginija Barštytė
