Mama man dar vaikystėje sakydavo: „Kultūringas žmogus yra tas, kuris nemeta šiukšlės ant žemės ne tik tada, kai visi mato, bet ir tada, kai niekas nemato.“ Prisimenu laikus, kai savaitgaliais važiuodavome į Sovetską bandelių ir net žadą atimdavo pamačius pakeles iš karto pervažiavus per tiltą į Rusijos teritoriją, o grįžus į Lietuvą apimdavo saldaus pasididžiavimo jausmas – pakelės nušienautos, švaru. Mokyklos aplinką tvarkydavome patys, tad puikiai suprasdavome, kad kiekvieną numestą saldainių „Kis kis“ popierėlį patiems teks ir surinkti. Pavasariais daugiabučių gyventojai draugiškai išeidavo iškuopti savojo kiemo, tikra draugiška bendruomenė. Tiesa, tuo metu parduotuvės buvo tuščios, tad ir šiukšlinti nelabai buvo iš ko – net „Buratinas“ stikliniuose buteliuose burbuliavo, o savaitgaliais vaikai sunėrę ant dviračių rankenų maišelius su pieno ir kefyro buteliais bei grietinės stiklainiukais traukdavo į parduotuvę priduoti taros (dienpinigiams).
Ūžt, atūžė laisvė. Atūžė kartu su laisva prekyba, komercija ir begaliniu vartojimu, gaminimu kuo daugiau, kuo spalvingiau. Kiemus ir mokyklų teritorijas tvarko samdomi darbuotojai. Kraipome galvas, kas gi tas padangas pamiškėje numetė, juk padangas priima autoservisai už trijų litų mokestį, kam į pamiškę? Stebimės, kodėl paežerėse buitinės atliekos metamos, juk konteineriai stovi prie namų?
Tik dabar savivaldybės atsipeikėjo, kad vos ne 40 procentų gyventojų iš viso nemoka už atliekų išvežimą. Nemažai savivaldybių tarybų nusprendė, kad gyventojai už mišrių atliekų išvežimą mokės priklausomai nuo gyvenamojo buto ploto. Tai papiktino daug piliečių. Juk iš tiesų – ne kvadratiniai metrai šiukšlina. Bet kaip sugaudyti vengiančius mokėti ir pilančius savo atliekas bet kur? Svarbiausia, kad savivaldybės savo nutarimuose numatytų galimybę sudaryti atskiras sutartis dėl šiukšlių išvežimo, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje dėl Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimo pripažino, kad gyventojams turi būti sudaryta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamųjų atliekų kiekį. Gyventojai gali kurti bendrijas, sudaryti sutartis su atliekų vežėjais, o mokestį namo gyventojams dalyti savo nuožiūra: pagal plotą, gyventojų skaičių ar kitu pasirinktu būdu.
Taigi vartojame net ir sunkmečiu daug ir paliekame po savęs nemažiau. O juk Lietuvoje nėra sukurtos jokios atliekų rūšiavimo ir antrinio perdirbimo infrastruktūros ar strategijos, o ir kam, kai yra suplanuotas sklypas Regioninei komunalinių atliekų deginimo gamyklai Vilniuje ( Jočionių g.), strategiškai patogus vienai linksmai grupei iš „R“ raidės. Na ir kas, kad 8000 Lazdynų gyventojų pasirašė reikalavimą nestatyti miesto pašonėje tokios gamyklos, kad ataskaitoje dėl šios gamyklos poveikio aplinkai (PAV) net vėjo kryptis buvo pakeista, kad gamykla technologiškai pasenusi, kad yra šūsnys tyrimų, jog 30 km spinduliu aplink tokias gamyklas labai padaugėja gyventojų sergamumas lėtinėmis nervų ligomis ir vėžiu?
„DEGINKIM! VISAS PASAULIS DEGINA!“ – šaukia suinteresuotieji ir kaip pavyzdį nuolat rodo Vienos centre stovinčią gražiomis spalvomis nuterliotą Atliekų deginimo gamyklą, nors Viena – labiausiai užterštas miestas Europoje, o vietos politikai šnabždasi, kad jie tik gyventojams nieko nesako apie šios dar 1971 metais pastatytos gamyklos kenksmingumą aplinkai. O štai Vilniaus savivaldybėje sparčiai dėliojami kažkokių tetučių parašiukai tokios gamyklos Vilniuje statybai. Europos Sąjungos fondai sumokės už jos pastatymą, įdomioji grupė „R“ ją eksploatuos (už tai mokės gyventojai) ir kažin ar galvos apie filtrus kiekvienam deginimo procese išsiskiriančiam cheminiam junginiui, kuris pasklis virš miesto. Patikėkite, žiaugčiosime ir sirgsime visi. Po deginimo liekančioms pavojingoms atliekoms - pelenams, suodžiams - laidoti ruošiamas Šiaulių poligonas. Smagu? Yra daug modernesnių ir saugesnių atliekų utilizavimo technologijų, tik štai, nusprendė prieš gerą dešimtmetį būrelis „R“ būtent tokią statyti, nors pasaulis tokias tik uždarinėja ir baigta. Čia ir išryškės, kaip krikščioniškai demokratiškai atsižvelgiama į viešąjį interesą.
Gera žinia, kad Vilniuje įrengiama vis daugiau „namelių“, kuriuose superkamos „peta“ pakuotės, stiklas, tara. Ir tai ne valstybės nuopelnas, nors, pagal Europos Sąjungos reglamentuotus prioritetus, valstybės lėšos atliekų tvarkymo srityje pirmiausia skiriamos atliekų prevencijai, pirminiam (kiemuose) bei antriniam (specialiose įmonėse) rūšiavimui, antriniam perdirbimui ir naudojimui. Perdirbamų atliekų supirkimo „nameliai“ – privati iniciatyva. Buvo labai įdomu į tokį namelį užsukti. Kol bendravau su supirkėja, pagrindiniai „namelio“ klientai – asmenys be nuolatinės gyvenamosios vietos – drausmingai laukė su didžiuliais maišais, pilnais plastikinių butelių ir blaivut blaivutėliai, vadinasi dirbo, bent šiek tiek socializavosi. O kur valstybė su visais savo europiniais atliekų rūšiavimo prioritetais?
Jei ekologiškas jogurtas būtų pilamas į perdirbamus indelius, o ne į tokius, kurie keliauja tiesiai į sąvartyną, jei plastikinė tara būtų bent simboliškai apmokestinta, o jos supirkimui parduotuvėse būtų įrengti supirkimo automatai, gal galvoti apie atliekų deginimą reikėtų tik po gero dešimtmečio, gal priartėtume prie visuomenės, galvojančios apie vaikų ateitį, o ne gyvenančios šiandien, čia, dabar, tik sau.
Atėjus pavasariui, atgimimo ir apsivalymo metui, linkiu pradėti nuo savęs ir savo kiemo bei nepamiršti, kad vyksta puiki akcija „Darom“ (registruokitės www.mesdarom.lt). Geros talkos!
Donalda Meiželytė yra Krikščionių partijos frakcijos narė
