Prabėgo trys mėnesiai nuo gegužės 17-osios, kuomet iš savo senelių namų Garliavoje buvo paimta ir perduota motinai L. Stankūnaitė Drąsiaus Kedžio dukra. Po šių įvykių per šalį nusirito mitingų, eitynių ir protestų akcijų bangą. Rugpjūčio 17-ąją prie Prezidentūros vyko dar viena pilietinė akcija, kurios buvo ištiesta simbolinė „kaldrytė“, kurią laikė guminėmis pirštinėmis mūvintys žmonės, taip primindami Garliavos šturmo įvykius.
Paklaustas, kas per šiuos tris mėnesius pasikeitė, visuomenininkas Darius Kuolys sakė: „Per šiuos tris mėnesius pasireiškė didelis žmonių atkaklumas, kurie visą šį laiką kasdien budi S. Daukanto aikštėje. Tai mokslo, meno žmonės ir paprasti piliečiai. Kas vakarą aikštėje kalbama malda. Tai labai aiškiai išreikšta piliečių valia: jie protestuoja prieš Garliavos smurtą ir valdžios savivalę.“
D. Kuolio teigimu, valdžios savivalę pasireiškė ir a.a. Vytauto Pociūno pomirtiniu šmeižtu: „Jis buvo valdžios struktūrų šmeižiamas pagrindinėje žiniasklaidoje už dujų perpardavinėtojo pinigus. Tai nustatė parlamentinė komisija. FNTT vadovai taip pat buvo atleisti padedant valdžiai ir teikiant paslaugas mūsų kriminalniiam pasauliui. 240 policininkų, ginkluotų elektra, dujomis, surengtas Kauno priemiesčio šturmas. Prieš šitą prievartą piliečiai protestuoja daugiau nei tris mėnesius ir daugiau nei porą savaičių teikiami laiškai Respublikos prezidentei, prašantys atsakyti, kas davė įsakymą smurtauti prieš Garliavos žmones, kodėl iki šiol Lietuvos pediatrams, kurie prašė susitikimo su mergaite, Valstybės saugumo departamentas neleidžia to padaryti. Dar vienas klausimas, kurį kasdien užduodame prezidentei: kodėl galima pedofilijos auka, o auka ją pripažino generalinė prokuratūra, teikdama bylą teismui, patiria visišką socialinę izoliaciją? Tai labai žiauri bausmė mažam vaikui, nes ji negali bendrauti su savo bendraamžiais, ji negali bendrauti su savo seneliais.“
Kalbėdamas apie raštiškų reikalavimų paaiškinti Garliavos šturmo metu priimtus sprendimus ir nuolatinį žmonių budėjimą prie Prezidentūros pašnekovas teigė: „Tai savigarbos gynimas. Tokiu būdu piliečiai gina savo garbę, kaip laisvų žmonių garbę, ir gina Lietuvos Respublikos garbę, kaip laisvo krašto garbę. Žmonės nenori, kad Lietuvos Respublikos vardu būtų daromi nusikaltimai – smurtaujama prieš žmones, jiems meluojama, pažeidinėjama ir griaunama konstitucinė Lietuvos santvarka.“
Į klausimą, kaip reiktų vertinti faktą, kad valstybės institucijos į nuolat teikiamus raštiškus raginimus atsakyti į aktualius klausimus nereaguoja, ir ką tai pasako apie šių dienų Lietuvos tikrovę, pašnekovas D. Kuolys atsakė: „Lietuviška tikrovė yra tokia, kokia yra. Esama didelės moralinės degradacijos, sugedęs politinis elitas, kuriam neberūpi tiesa ir pamatinės vertybės. Laisvos politinės bendruomenės santvarka grindžiama vertybėmis ir idėjomis, o jei politnei bendruomenei jos neberūpi, ji atsiduoda anoniminių grupuočių savivalei. Šiandien šitas procesas matomas – tautos išrinktas Seimas bijo ieškoti tiesos ir ir paklūsta anoniminių grupių savivalei.“
Kuolys šių dienų Lietuvos kontekstą prilygino 1940-tiesiems, kuomet visuomenės nuotaikas buvo galima apibūdinti tylos, išgąsčio ir nenoro gilintis į nepatogius klausimus nuotaikomis. „Geriau nežinoti, apsimesti, kad tai nieko tokio, kad smurtą prieš piliečius galima ištverti, gal šie piliečiai nemalonūs, su „treningais“, šūkaliojantys, tad gal ir teisinga, kad juos padaužė kažkieno anoniminiu įsakymu“, – ironizavo D. Kuolys, – panaudojo elektros šoką ir dujas, bei gerai sutalžė, kad keli menininkai atsidūrė ligoninėje, panašu, kad taip jiems ir reikia.“
Kalbėdamas apie šių dienų visuomenę D. Kuolys negailėjo aštrių žodžių: „Sotaus, laimingo ir nenorinčio apie nieką galvoti žmogaus sindromas Lietuvoje šiandien veikia. Nemažai žmonių nori gyventi ramiai, kol tai jų nepaliečia, bet linkėčiau tiesiog įsivaizduoti, jeigu tai nutiktų su jų šeima, vaikais. Kaip jie tada reaguotų? Smurtas, pomirtinis šmeižtas, kaip kad V. Pociūno atžvilgiu... Jei mes prieš tai neprotestuojame, vadinasi atsiduriame tokioje situacijoje, kai prieš mus gali smurtauti, šmeižti po mirties ir tai daro valdžios struktūros. Prieš tokią tvarką, kuri griauna santvarką, mes ir protestuojame...“
