Rusijoje priiminėjamas įstatymas, draudžiantis visuomeninių organizacijų finansavimą iš užsienio. Lietuvoje jau kone mėnuo visuomenė gąsdinama antivalstybine George‘o Soroso remiamu organizacijų veikla. Apie tai, kam naudingas "Soroso skandalas" ir kokių padarinių jis turės Lietuvos politiniame gyvenime, "Omni.lt" klausia Pilietinės visuomenės instituto direktoriaus Dariaus Kuolio.
Kam yra naudingas skandalas dėl G. Soroso remiamų organizacijų tariamos antivalstybinės veiklos?
Į šį klausimą visuomenei geriausiai galėtų atsakyti atitinkamos Lietuvos valstybės tarnybos. Tačiau jos ne pirmąsyk tokiomis temomis viešai kalbėti vengia. Kam bus naudingas keliamas skandalas, dar nežinia. Bet jau dabar akivaizdu, ko šia informacine kova siekiama.
Viena vertus, ja skatinamos antivakarietiškos Lietuvos visuomenės nuotaikos: NATO ir Europos Sąjungos šalies piliečiai gąsdinami sąmokslu iš Vakarų. Taip visuomenės dėmesį mėginama nukreipti nuo pavojaus, kurį mūsų valstybei kelia autoritarėjančios Rusijos įtakos. Tarp Vakarų ir Rytų politinių santvarkų bei vertybių geriausiu atveju brėžiamas lygybės ženklas.
Sykiu ši informacinė akcija surengta prieš laisvą, savarankišką, organizuotą visuomenę, vakarietišką visuomenę, kuri Lietuvoje ir taip labai sunkiai kuriasi. Keliamu skandalu drauge mėginama suduoti smūgį ir dešiniosioms politinėms jėgoms: jos pabrėžtinai vaizduojamos kaip nesavarankiškos, iš Vakarų valdomos.
Na ir galiausiai, šia akcija stengiamasi kompromituoti pačią demokratinę Lietuvos valstybę, prikišamai parodant, kad jos valdžia nėra pajėgi ginti pamatinių Vakarų vertybių ir konstitucinės šalies santvarkos. Būtent tam šioje informacinėje kovoje reikalingi antisemitizmą remiantys ir prieš pilietines organizacijas nukreipti Lietuvos valdžios pareigūnų bei parlamentinių partijų pareiškimai.
Kodėl iš Lietuvos politikų vienintelis Viktoras Uspaskichas sureagavo į „Soroso skandalą“?
Viktoras Uspaskichas – toli gražu ne vienintelis. Viešai nepasitenkinimą pilietinių organizacijų veikla pareiškė ir Vyriausybės vadovas, Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Brazauskas. Jo patarėjai ilgą laiką negalėjo paneigti žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, kad premjeras valstybės „slaptųjų tarnybų“ prašęs šiomis organizacijomis pasidomėti.
Dėl pilietinių organizacijų darbo kreiptis į Valstybės saugumo departamentą parlamentarus ragino Socialdemokratų partijos vicepirmininkė Milda Petrauskienė. Seimo narys socialdemokratas Algirdas Paleckis žiniasklaidai teigė, kad ministras pirmininkas turįs teisę nuo kritikos gintis su specialiųjų tarnybų pagalba. Panašią nuomonę visuomenei yra išdėstę ir sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga bei parlamentarė Danutė Mikutienė.
Apie pilietinių organizacijų prieš valstybę rengiamą sąmokslą visuomenę yra „įspėję“ liberalcentristų lyderiai Artūras Zuokas, Algis Čaplikas. Kita vertus, neseniai grupė Lietuvos politikų pasirašė atvirą laišką, nesutinkantį su tokiais savo kolegų požiūriais ir remiantį pilietines organizacijas.
Tačiau V. Uspaskicho pozicija iš tiesų ypatinga. Jis, pats pasinaudojęs visomis Lietuvos Respublikos suteiktomis politinėmis laisvėmis ir teisėmis, radikaliai kritikavęs buvusias valdžias, dabar viešai pasisako prieš konstitucinę mūsų valstybės santvarką – prieš Respubliką, prieš piliečių teises kritikuoti valdžią ir dalyvauti savo valstybės valdyme. Savo turiniu pastarojo meto V. Uspaskicho kalbos nesiskiria nuo Rusijos valstybės saugumo vadovo pono Nikolajaus Patruševo pareiškimų.
Kokių padarinių turės „Soroso skandalas“ Lietuvos politiniame gyvenime?
„Soroso skandalu“ Lietuvos viešojoje erdvėje pradėtą informacinį karą galėtume vadinti tik labai sąlygiškai. Išpuoliai prieš Atviros Lietuvos fondą ir kitas pilietines organizacijas – tai visų pirma išpuoliai prieš tai, ką mums, lietuviams, pavyko nuveikti savo kultūros, savo visuomenės laisvės labui. Juk Atviros Lietuvos fondą steigė ir kūrė ne pats G. Sorosas, bet lietuvių kultūrininkai Česlovas Kudaba, Irena Veisaitė, Vytautas Kubilius, Ramūnas Katilius ir kiti, prašę paramos savo ir Lietuvos visuomenės idėjoms įgyvendinti. Kam ir kaip skirti fondo lėšas, sprendė ne G. Sorosas, bet įvairių sričių lietuvių ekspertai, rėmę švietimo, mokslo, kultūros, sveikatos ir socialinės apsaugos projektus. Ir visi pačių lietuvių Lietuvos gerovei padaryti darbai vadinami nusikaltimu.
Būtent jų sprendimu lietuviškai buvo išleisti Platono, Aristotelio, šv. Augustino, Kanto, Hegelio ir daugelio šiuolaikinių autorių tekstai. Jų sprendimu paremti lituanistikai svarbūs Alfredo Bumblausko, Donato Saukos, Viktorijos Daujotytės, Liūto Mockūno, Nijolės Gaškaitės, Jūratės Kiaupienės, Zigmanto Kiaupos, Albino Kuncevičiaus, Albino Jovaišo, Birutės Masionienės ir daugelio kitų autorių darbai. Tai jų sprendimu, išėjo 1000 Lietuvos mokykloms skirtų vadovėlių, finansuota 55 000 Lietuvos žmonių kelionių į mokslines konferencijas, stažuotes, studijas, pirkta moderni įranga ligoninėms ir universitetams, kurtos pirmosios Lietuvoje kredito unijos, įvestas interneto ryšys mokyklose... Ir visi šie pačių lietuvių Lietuvos gerovei padaryti darbai vadinami nusikaltimu. Juos ginanti profesorė Vanda Zaborskaitė, kaip ir už savo lituanistinę veiklą sovietmečiu, viešai žeminama ir niekinama.
Vien tai, kad po 15 laisvės metų tampa įmanomos tokios viešojo gyvenimo scenos, daug pasako apie dabartinę mūsų valstybės ir politikos būklę. Kaip ji keisis, kokių padarinių mūsų politikai turės pastarojo meto informacinė kova, priklausys ir nuo politikų, ir nuo visuomenės elgsenos.
Kol kas aukščiausi valstybės pareigūnai gana jautriai reaguoja į asmeninius įžeidimus, bet yra linkę kišti galvas į smėlį, kai žeminama demokratinė valstybė ir tauta. Apie visuomenės savigarbą kalbėti taip pat keblu. Beje, tokios informacinės atakos yra rengiamos atsižvelgiant į visuomenės mentalitetą, jos naivumo ir patiklumo lygį. Įsidėmėtina, kad Estijoje panašių dalykų nerasime, nors ir ten veikia Atviros Estijos fondas bei kitos pilietinės institucijos.
Kas galėjo paskatinti buvusį Latvijos premjerą Indulį Emsį prabilti apie Soroso remiamų organizacijų vykdomą tariamą antivalstybinę veiklą?
Teko girdėti, kad antikorupcinė pilietinių organizacijų veikla prisidėjo prie premjero Indulio Emsio atsistatydinimo. Deja, su aiškesne paties I. Emsio pozicija susipažinti neteko. Jos interpretacijos lietuviškoje žiniasklaidoje atrodo perdėtai laisvos.
Kodėl G. Soroso fondą užsipuolė organizacija „Tėvai prieš narkotikus“?
Tikrųjų priežasčių nežinau. Šios organizacijos veiklą, kaip ir kitus prieš narkomaniją nukreiptus projektus, yra rėmęs Atviros Lietuvos fondas. Spėju, kad diskusijų gali kilti dėl Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos įteisintos ir fondo paremtos metadono programos. Metadonas kaip narkotikų pakaitalas daugelyje valstybių yra teikiamas narkotikų atsisakyti nepajėgiantiems asmenims, tarp jų – buvusiems kaliniams, asocialiems žmonėms, infekuotiesiems ŽIV. Tokiu būdu stengiamasi ne tik padėti tokiems asmenims, bet ir nuo galimos nusikalstamos jų veiklos apsaugoti visuomenę. Mat taip šie asmenys bent iš dalies atribojami nuo narkotikų prekeivių ir kito nusikalstamo pasaulio įtakos. Metadono programa visame pasaulyje turi ir šalinininkų, ir priešininkų. Pastarieji įsitikinę, kad metadonas nepadeda atsikratyti narkotikų. Ir greičiausiai yra teisūs. Tačiau, ką daryti su sunkiai išgydomais asocialiais asmenimis, jie aiškaus atsakymo neturi. Taigi ginčai dėl metadono natūralūs ir visuomenei reikalingi. Tik svarbu, kad juose būtų mėginama ne užkalbėti tikrovę, bet spręsti realias socialines problemas.
Kodėl G. Soroso remiamos organizacijos buvo susietos dar ir su narkotikų verslu?
Kad tam tikrų dienraščių skaitytojams būtų baisiau... O pretekstą tokiam siejimui, matyt, davė jau minėta ALF parama mūsų valstybėje įteisintai metadono programai.
Ar galima Soroso skandalui pritaikyti sąmokslo teoriją, nes skandalas kone vienu metu kilo ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Ukrainoje?
Šiam skandalui galima pritaikyti ne sąmokslo, bet informacinio karo teoriją. Iš tiesų vienodi išpuoliai prieš provakarietiškas, tarp jų ir G. Soroso paremtas pilietines organizacijas tuo pačiu metu kilo Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Lietuvoje. Metami tie patys kaltinimai: kišimasis į valstybių vidaus reikalus, pavojaus nacionaliniam saugumui kėlimas.
Ar yra žinoma, kokius atgarsius sukėlė G. Soroso skandalas minėtose valstybėse?
Apie „atgarsius“ nuolat išsamiai informuoja Rusijos televizijų kanalai, rašo ir tam tikri lietuviški dienraščiai. Ukrainos ir Gruzijos demokratinės revoliucijos čia vaizduojamos kaip Vakarų inspiruoti sąmokslai, savo tautų išrinkti Gruzijos ir Ukrainos prezidentai – kaip svetimų jėgų statytiniai.
Ar Rusijoje priiminėjamas įstatymas dėl visuomeninių organizacijų finansavimo iš užsienio uždraudimo yra susijęs su G. Soroso fondo veikla ugdant pilietinę visuomenę?
Rusijos politologų nuomone, šis įstatymas yra nukreiptas prieš visas bent kiek savarankiškas, nuo valdžios nepriklausomas pilietines organizacijas. G. Soroso kurtam fondui jis nebebus taikomas: neseniai šį fondą pats G. Sorosas uždarė.
Kodėl G. Sorosas remia pilietines visuomenes, nors jo paties susikrautas kapitalas vertinamas nevienareikšmiškai?
Apie filantropinės veiklos paskirtį G. Sorosas pats išsamiai kalba savo knygose, beje, išleistose ir lietuviškai. Jose jis kritikuoja pilietines vertybes paminantį Vakarų kapitalizmą, gina filosofo Karlo Popperio propaguotą atviros visuomenės sampratą. G. Soroso rūpinimasis laisvomis visuomenėmis Vidurio Rytų Europoje bei pasaulyje pagrįstas ne tik filosofijos išpažinimu, bet ir skaudžia asmenine patirtimi. Vaikystės bei jaunystės metais jam teko pačiam išgyventi nacių ir komunistų režimus Vengrijoje. Iš čia kyla griežtas antikomunistinis G. Soroso nusistatymas ir siekis padaryti viską, kad totalitarines santvarkas nusimestų ir laisvai gyventų kuo daugiau visuomenių.
