Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Rengdamasi Europos vyrų krepšinio čempionatui Panevėžyje vietos valdžia jautėsi vaikštanti peilio ašmenimis: meras alpo, o jo komanda tarėsi, kam būtų mažiausiai skausminga atsidurti už grotų.
Dabar prokurorai ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai aiškinasi, ar prieš 2011-ųjų Europos vyrų krepšinio čempionatą nebuvo specialiai parengtas planas, kaip neteisėtai už Panevėžio miesto savivaldybės lėšas rekonstruoti uždarosios akcinės bendrovės „Via Unica“ viešbutį „Romantic“ Panevėžyje. Viena iš įtariamųjų – viešbučio savininkė Dalia KUKLIERIENĖ – interviu „Panevėžio balsui“ sutiko papasakoti savo verslo peripetijas ir kodėl miesto galvas taip gąsdino krepšinis.
Kaip atėjote į verslą?
Versle esu nuo 1989 metų, nuo tada, kai atsirado galimybė įkurti nuosavą įmonę – kooperatyvą. Kartu su buvusiu vyru įkurta įmonė tiesė žvyrkelius Rusijoje, Pskovo srityje. Dirbo 50 vyrų iš Lietuvos. Kartu su jais nusipirkome ir suremontavome senos tarybinės kelių tiesimo technikos. Vėliau, atsiradus sienoms tarp NVS šalių, ją pardavę įsigijome sunkvežimių kroviniams gabenti. Tada Lietuvoje klestėjo plastmasių verslas. Aplinkui visi pirko namus, gerus automobilius, papuošalus ir gražius drabužius, o mes nuomojomės butą, miegojome su vaikais ant pasiskolintų iš draugų čiužinių, pasitiesę juos ant grindų, ir kiekvieną litą investavome į verslą.
Kodėl viešbučiui įkurti pasirinkote Panevėžį? Ar įžvelgėte miesto perspektyvą turizmo srityje?
Net negaliu pasakyti, kodėl likimas taip susiklostė, kad gyvenu ir dirbu Panevėžyje. Miestas perspektyvos turizmo srityje neturėjo ir neturės. Gauti banko kreditą viešbučiui statyti buvo labai sunku, nes Panevėžio perspektyva niekas netikėjo: paskolą suteikė septintas mano aplankytas bankas…
Panevėžys nuo senų laikų pramonės miestas ir labiausiai viešbutis buvo ir yra reikalingas įmonių verslo partneriams. Pastačius „Cido“ areną, atsirado galimybė plėtoti sporto turizmą, bet tai priklauso tik nuo miesto vadovų ir kitų tarnybų pareigūnų pastangų.
Ar dėl jūsų užimtumo nenukentėjo šeima? Ar iš tiesų stipri moteris yra konkurentė net savo sutuoktiniui?
Nesu ta moteris, kurios pagrindinė misija – užauginti vaikus. Manau, kiekvienas žmogus turi savo prigimtinį projektą, kurį atsineša gimdamas. Ir laimingas žmogus tiek, kiek sugeba jį realizuoti ir išreikšti. Tai ir stengiuosi daryti. Savo vaikams bandau netrukdyti atsiskleisti tam, kas turėtų būti išreikšta per juos. Kaip sekasi? Gyvenimas parodys.
Suprantu, kad prisiminti pirmąją akistatą su pareigūnais, atėjusiais daryti kratos, nėra malonu, bet vis dėlto, kas įvyko šių metų sausio 8-ąją?
Nebėra nemalonu, nes tai jau praeityje. Tačiau kai įsibrovė prieš 6 valandą į viešbučio kambarį, buvau šokiruota. Pirmieji man pasakyti žodžiai: „Manai, kad už dyką gavai keturis milijonus?“ Tą frazę sulaikymo metu girdėjau gal dvidešimt kartų.
Sėdėjau su chalatu ir stebėjau, kaip, neleisdami nei nusiprausti, nei susišukuoti, nei apsirengti, keturi vyrai ir moteris rausiasi po mano gyvenimą. Nemačiau jų veiduose didelio malonumo – tik kažkokios neapykantos „klasiniam priešui“ išraišką. Dvylika valandų ne tik aš, bet visi įmonės darbuotojai vykdėme tik pareigūnų komandas. Jie surinko 16 didelių maišų dokumentų, paėmė visą informaciją iš kompiuterių. Vakare nusprendė mane sulaikyti, nors įtarimai buvo pareikšti labai migloti.
Tai, ką išgyvenote areštinėje, esate įvardijusi „mirties repeticija“. Ar gyvenimas už grotų labai skyrėsi nuo išankstinio susidaryto vaizdo?
Dabar suprantu, kodėl areštinėje negalima fotografuoti – gėda rodyti, kokiomis sąlygomis laikomi žmonės.
Į Panevėžio areštinę patekau dar prieš jos remontą. Kai pirmą kartą į ją įvedė, kaip kulka šoviau atgal – apėmė siaubas!
Kambario sienos nudrabstytos maisto likučiais – turbūt prieš mėnesį dubuo su makaronų sriuba buvo ištėkštas į sieną, dėmė taip ir liko nenuvalyta. Vietoj klozeto – dvokianti, išmatomis apskretusi skylė, kad mažiau dvoktų, užkimšta šiukšlių prigrūstu plastikiniu maišu. Prireikus, iš skylės jis ištraukiamas, atlikus reikalą įkišamas. Aplūžę baldai prisukti prie grindų. Ant lovos gulėjo sutinusiu, stipriai išgeriančio žmogaus veidu moteris.
Stebiuosi visuomenės požiūriu į kalėjimus ar areštines. Dažnai tenka išgirsti ironiją, esą sulaikytieji norėtų areštinėse gyventi kaip sanatorijoje. Taip manantiesiems nelinkėčiau ten papulti, nes tokios sąlygos juos sugniuždytų. Siūlyčiau pagalvoti, ar pačiai visuomenei naudinga žmones laikyti tokiomis sąlygomis. Vis dėlto gyvulio vietoje pabuvęs žmogus vieną dieną išeis į gatvę. Kaip jis elgsis su mindžiusiaisiais jo orumą?
Kaip prisitaikėte prie tokių gyvenimo sąlygų?
Pirmas tris dienas nieko nevalgiau. Daug nepraradau, nes tai, ką patiekdavo, sunku maistu pavadinti. Vėliau kitoje kameroje per langą matydavau, kaip maistą termosais atveždavo raudonskruostis gerai pavalgęs jaunuolis. Galvodavau, kai tik išeisiu, važiuosiu pažiūrėti į tą kavinę ir jos darbuotojus, ruošiančius tokį maistą.
Moterys, su kuriomis gyvenau kameroje, dažnai apie maistą kalbėdavo: džiaugdavosi, kad Radviliškyje net ir cepelinų kartais išverda ar kokį kepsnį, likusį nuo kavinės, atveža. Anykščiuose net žemaičių blynų, šaltibarščių gaudavo. Nenoriu linkėti, kad kurios nors Panevėžio virėjos sūnus į areštinę papultų, bet vaikinui, vežančiam maistą, praverstų svorio numesti. Pati numečiau 7 kilogramus, mergina Šiaulių tardymo izoliatoriuje per 5 mėnesius neteko 20 kilogramų.
Kai supratau įstrigusi ilgam, nusprendžiau kiek įmanoma sutvarkyti aplinką. Paprašiau areštinės viršininko guminių pirštinių ir valymo priemonių. Išsišveičiau „tualetą“, sienas, užkamšiau langus. Vienas naudingiausių dalykų kameroje yra elektrinis virdulys. Jis ne tik arbatai virti, bet ir pasišildymo būdas, ir savotiška pramoga. O įlašinus kelis lašiukus kvepiančio aliejaus į verdantį virdulį, patalpoje bus ne tik šilčiau, bet ir kvepės. Prižiūrėtojai juokaudavo: ką tu čia darai, kad kitose kamerose šalta ir dvokia, o pas tave šilta ir kvepia?
Panevėžio areštinės personalui priekaištų neturiu. Leisdavo dažniau nei kartą per savaitę į dušą nueiti (kameroje tik šaltas vanduo), ir čiužinį papildomą gavau. Ten čiužiniai tiek išgulėti, jog po dviejų miegojimo naktų šonai tapo mėlyni, nes lovos pagrindas – metalinė aprūdijusi ir visada šlapia plokštė.
Kaip apie būsto šeimininkų kultūrą sprendžiama iš vonios kambario, taip kalėjimo sąlygos atskleidžia valstybės kultūrą.
Nešvarūs tada tie mūsų valstybės apatiniai, kiek juos bedangstytume. Trūksta ne pinigų, o elementarios tvarkos – bent kartą per mėnesį kameras išplauti ir dezinfekuoti.
Gal trečią parą man sėdint prižiūrėtojai pasigyrė, kad tik ką areštinę patikrino Visuomenės higienos centras ir viskas buvo gerai. Įdomu, į ką higienistai žiūrėjo? Į mano kamerą nebuvo užsukę.
Jus lankydavo artimieji?
Artimieji manęs negalėjo lankyti. Ir ne tik lankyti, bet ir parašyti ar paskambinti. Buvo sudarytos tokios sąlygos, kad negalėčiau gauti siuntinio ar apsilankyti Šiaulių tardymo izoliatoriaus parduotuvėje. Vis dėlto porą siuntinių gavau. Deja, vaikai neturėjo supratimo, ką nešti, tai įdėjo tik maloniausių daiktų: šiltus treningus, vilnones kojines, virdulį, arbatos, riešutų, patalynės ir rankšluostį.
Iš areštinės esate paleista už pasižadėjimą neišvykti ir 80 tūkstančių litų užstatą. Ar buvo šeimai problemų sumokėti tokią sumą?
Aš pati tikrai tokių santaupų neturiu ir Šveicarijos banke nesu kažkieno vardu padėjusi stambios sumos. Gal žmonėms skambės juokingai, bet dalį sumokėjo pensininkai mano tėtis su mama, o 20 tūkstančių litų įnešė pasiskolinęs mano buvęs vyras.
Iš areštinės buvote išleista su dar didesne naujų įtarimų „puokšte“. Apygardos prokuratūra yra paskelbusi, kad jums pateikti įtarimai dėl devynių nusikalstamų veikų, tarp jų – dėl trijų sunkių nusikaltimų, keturių apysunkių ir dviejų nesunkių.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje mane pakeldavo naktį ir drebančiom kojom vesdavo per visą kalėjimą pateikti papildomų kaltinimų. Nežinau, kodėl to reikėjo, jei didžiausias mano nusikaltimas – Savivaldybės sutartis su Lietuvos krepšinio federacija. Turbūt tam, kad ilgiau užlaikytų mane areštinėje.
Nesijaučiu kalta. Žinotumėte, kaip Savivaldybė bijojo tą krepšinio projektą daryti! Meras kokius du kartus alpo, Savivaldybės žmonės važiavo į Vilnių šnekėtis, dalinosi, kuris sės į kalėjimą, jei, neduok dieve, koks pažeidimas bus – kieno vaikai dar maži, kieno jau užauginti… Esu įsitikinusi, kad negalėjo būti padaryta blogai, juk sutartis, kiek įmanoma, iš visų pusių apžiūrėta. Jei buvo daromi pažeidimai, pareigūnai galėjo užkirsti kelią, vis tiek klausėsi mano pokalbių telefonu.
Kaip manote, kuo jums baigsis šita istorija?
Niekuo. Kai mano verslą visiškai perkoš, turėsiu tobulą įmonę.
