Likus kelioms dienoms iki Vėlinių susitinkame su Dalia Kernagiene jos vyro Vytauto svajonių name, prie jo trokšto ir pirmiausia sumeistrauto židinio. Kur jo pirktos žalvario svarstyklės tebesvarsto, regis, vien tiktai laiką. Kur kieme teberymo dar jo tėvo aktoriaus Aleksandro sodintos obelys, nenorinčios išsiskirti su paskutiniais vasaros vaisiais.
– Tikrai buvau labai stipri, buvau sveika, neturėjau kada sirgti, nes tas mūsų gyvenimas labai greitai sukosi, o Vytas apskritai vengė daktarų, ir, tai man nepatinka, – sako D.Kernagienė. – Mintims apie ligas nebuvo vietos dar ir dėl to, kad Vytas kilęs iš stipruolių ir ilgaamžių giminės: jo 93 metų mama (aktorė Gražina Kernagienė – red. past.) jau keleri metai po insulto atkakliai priešinasi ligai, o Vyto bobutė mirė sulaukusi 98 metų. Tiesa, Vyto senelis yra miręs nuo skrandžio vėžio, gal per kartą persidavė.
– Gal Druskininkuose pavyko bent kiek nutolti nuo Kernagio?
– Buvo miela keturias dienas, kai niekas nežinojo, kas aš tokia. Galėjau eiti pusryčių nė nepasidažiusi, paskui, kai visi sužinojo, toks pririštas, toks susikaustęs jautiesi.
– Vis nepavyksta išgyventi nė dienos, nė valandos be Jo?
– Pradžioje gal pusantrų metų iš tikrųjų ėjau iš proto, beveik kasdien lėkdavau į tuos kapus, ir man tiesiog norėjosi niekam nematant atsigulti šalia. Gal tas noras nesveikai atrodo, bet jis kilo iš vidaus: aš nesijausdavau einanti į kapus, o greičiau į savo vietelę, savo namų dalelę. Apskritai dvejus metus buvau it komos ištikta, atsiskyrusi, net su draugais beveik nebendravau, nes trūko man tiktai jo. Man ir dabar jo trūksta. Aš pasiilgau jo.
– Gal jau išgirdote savyje kitokių jausmų?
– Gal pradėsiu gyventi, nes pradėjau pastebėti gamtą, pastebėti spalvas, kaip yra gražu, anksčiau nemačiau nieko, kaip robotas eidavau, nes reikia. Dabar galiu pasakyti, kad sveikstu, išgirdau iš vidaus – tuk tuk tuk. Gyvenimas tęsiasi. Jau ramiai klausausi Vytauto dainų. Man labai padėjo reabilitacija Druskininkuose, nes po pusantrų metų po Vyto mirties teko patirti dar vieną nelaimę. Mirus Vytui, pasiėmiau mamą pas save, o po pusmečio ją ištiko insultas, paskui antras; pusę metų ji buvo ant mano rankų, paskui geso geso ir užgeso.
Žinote, ji buvo man kaip draugė, su kuria galėjau pakalbėti. Likau viena šitame name. Ačiū Dievui, kad vaikai ateina ir anūkai supuola, būna ramu ne vienai. Su anūkais netgi pašoku. Pradedu norėti būti graži... Labai daug kančios buvo. Kada nors ji turi baigtis.
– Kol reikėjo jūsų apsaugos, jūs buvote stiprioji Kernagių šeimos pusė, tiesa?
– Niekas šito nežino. Visi galvoja, kad aš esu višta, apglėbusi savo vaikelius ir skalbusi vyrui drabužius. Daug kam atrodė, kad slepiuosi už Kernagio, niekur nesirodau, nevaikštau į renginius. Tai dabar labiau priimta, kad eitų poromis. Anksčiau tai buvo jo darbas. Argi moteris visada turi lydėti vyrą į jo darbą? Fotografavimas poromis – ne mūsų gyvenimas. Mano diena būdavo greita ir kupina įvairiausių darbų, kuriuos nudirbusi dar spėdavau paskaityti atsigulusi. Jei galėdavau, pažiūrėdavau Vyto laidą ar koncertą per televizorių, jei negalėdavau, laukdavau, kol grįš. Aš nebuvau, kaip daug kas mano, pelė po šluota, ne.
– Daugelis moterų jums pavydėjo Vytauto. Buvo ko?
– Kernagiui manęs irgi daug kas pavydėdavo. Man dabar beveik 60 metų, bet aš atsimenu, kokia buvau jauna. Buvau visai puiki, linksma ir, žinote, nesijaučiau niekuo prie jo – žinojau, kas esu, žinojau, ko esu verta. Buvau pirmas žmogus, kuriam jis paskambindavo po koncerto ir su kuriuo aptarinėdavo savo klaidas.
– Smarkiai skyrėsi viešasis Kernagis nuo jūsų mylimo žmogaus?
– Girdžiu įvairiausių kalbų, apkalbų. Kažko nenoriu girdėti, kažko tiesiog nenoriu žinoti; buvo jis ir laidų vedėjas, buvo ir vakarėlių liūtas, nesvetima jam buvo bohema, ir šiaip jau buvo toks pasiutėlis, aktorius, gal aktoriai ir šiaip pavaidina gyvenime, bet iš esmės jis buvo labai geras žmogus.
Tokį, kokį pamilau jaunystėje, tokį jį aš ir mylėjau. Iš tikrųjų Kernagių buvo gal kokie šeši, kaip mėgdavo sakyti jis pats, bet aš mylėjau tikrąjį Kernagį. Mes pragyvenome 33 metus, ir šeima gal išsilaikė ne dėl to, kad toleravau ir atleisdavau, o todėl, kad supratau jį kaip asmenybę. Vytas buvo sudėtinga asmenybė.
Visko buvo gyvenime, ne viskas patiko, bet iš esmės aš jį palaikiau, palaikiau jį įvairiomis minutėmis, o tų minučių, afišuojamų ir ne, buvo tiek ir tiek. Jam buvo lemta išgyventi tokių momentų, apie kuriuos aš nekalbėjau niekam ir niekada, nors man degintų pirštus, nekalbėsiu. Jo gyvenime buvo kritimo, duobių, būdavo, jis tiesiog ateina vieną dieną ir sako: „Va taip, Šopyte, nežinau, iš ko dabar pirksime duoną, nežinau, kaip toliau gyvensime".
Bet, būdavo, galvoja galvoja ir ką nors sugalvojęs pradeda veikti. Sirgdamas jis niekada nesiskundė, kad jam skauda, aš tik iš veido suprasdavau, kas ir kaip, ir eidavau ieškoti gydytojo. Manau, ir su mintimi apie mirtį jis nesusitaikė iki galo, nors prieš pat pabaigą užsimindavo apie namus, apie turtus, ką palieka kažkam... atsargiai taip. Sakydavo, jau viską padariau, jau daug padariau...
– Yra teisybės žodžiuose, kad į gyvenimą žiūrėjote Vytauto akimis?
– Ne, žinokite, aš turėjau savo pasaulį, bet, kaip man pasakė viena draugė, Vyto tokia energija, kad šalia jo kaip ir nebuvo vietos gyventi. Vyto stiprus ego, nesakau, kad blogąja prasme, jis buvo labai užimtas savimi, savo kūryba, ir man teko patylėti. Bet aš nesiaukojau, o tiesiog mylėjau, man patiko, ką jis daro. Kartais. Mes gyvenome, augo vaikai, buvo ir gerų valandų, ir negerų, bet jo energija buvo stelbianti. Pavyzdžiui, jam esant aš nebūčiau galėjusi pasistatyti valgomojo stalo iš senienų parduotuvės, jis būtų sakęs – nenoriu; nusipirkau tokią lempą, žinau, kad jam nepatiktų, bet gal tegu būna, sakau jam – dabar čia yra mano tvarka, – aš kartais pasikalbu su juo. Žinoma, esu ne kartą bandžiusi daryti tai, ko mokiausi...
– Ir jums tai puikiai sekėsi! Jūsų vaidmuo filme „Žaltvykslės", jūsų kostiumai “Raudonmedžio rojuje" neliko nepastebėti...
– Būdavo momentų, kai sekėsi, bet aš pavargdavau. Kai man pasiūlė kostiumų dailininkės darbą televizijos filme „Raudonmedžio rojus", dirbau modelių namuose. Aprengti 92 personažus, ir dar ne vienu kostiumu, buvo sunkus uždavinys, nes tuomet nebūdavo iš kur gauti nei drabužių, nei audinių. Mes išversdavome komiso parduotuves, išnaršydavome draugų spintas. Gyvenome Kaune, grįždavau savaitgalį, sūnui buvo gal ketveri, Vytui tuo metu buvo tykusis periodas, jis buvo su vaiku. Prisimenu, grįžtu, butas kvepia kirpykla, sakau, kur Vytukas, sako, Vytukas miega. Įeinu į kambarį, o jis apkirptas griežtu stiliumi, visas iškvepintas odekolonu miega...
– Kodėl jūs nepasinaudojote savo talentu ir atsiradusiomis galimybėmis – juk darbas su Vytautu Žalakevičiumi filme „Atsiprašau" skambėjo kaip pripažinimas?
– Turiu tokią draugę dizainerę, tai ji sako: jei būtų turėjusi tokią pavardę, būtų kalnus nuvertusi per gyvenimą... Gal tiesiog charakteris: aš labai myliu vaikus, man buvo svarbu, kokie jie užaugs, aš jiems labai daug atidaviau savęs. Aišku, galėjau palikti močiutei, dabar daug kas taip daro, galų gale auklės yra, bet anksčiau į galvą neateidavo auklės samdyti, galų gale ir pinigų nebuvo tiek, tad tekdavo vėl daryti pertrauką. Turiu savo mėgstamus darbus, vienas jų – spektaklyje „Mūsų miestelis" su režisieriumi Gyčiu Padegimu, su Žalakevičiumi, bet sistema buvo tokia: net ir jų imdavausi tada, kai viską, kas reikia, nuveikdavau namie. Jie nebuvo pagrindinis reikalas. Negerai, galėjau geriau padaryti ir daugiau tų darbų.
– Nenorėtumėte prie to grįžti?
– Prie modeliavimo? Buvome įkūrę bendrą įmonę su prancūzais, buvo šaunu, turėjome klientų, atsiveždavome audinių iš Armanio sandėlių, bet uždusome, nes prasidėjo baisus nedarbas, ir žmonėms neberūpėjo rengtis. Teko užsidaryti. Aš daug ką galiu veikti: baigiau du žurnalistikos kursus, galiu rašyti, piešti. Noriu dirbti. Pavargau būti tarp tų sienų, kur Vytas, parėjęs nuo žmonių, autonomijos norėjo, – matote, kokia tvora, – man norisi iš to ištrūkti. Esu V.Kernagio fondo prezidentė, bet faktiškai jam vadovauja sūnus, jau spėjęs nuveikti nemažai gerų darbų, tarp jų ir onkologijos centro vaikams. Jis turi daug puikių idėjų, bet man norėtųsi, kad jis grįžtų prie pagrindinių savo gyvenimo darbų. Aš jau galiu kai kur jį pavaduoti.
Jau gėles pradėjau sodinti kitokias, ne tokias, kurios patiktų Vytui. Tai reiškia, kad aš pradedu gyventi savo gyvenimą, o anksčiau, kaip jūs sakėte, aš, ko gero, mačiau jį Kernagio akimis. Iš tikrųjų po jo mirties, tik nenoriu to akcentuoti, atsirado vėl mano draugų dailininkų, su kuriais baigiau dailę ir kurių irgi pasiilgau. Nes kartu su Vytu mano gyvenime atsirado visi jo draugai, aktoriai ir muzikantai, o manieji po truputį ėmė ir atsisijojo.
– Galvojant apie artimus žmones, kurių nebėra šioje žemėje, jus guodžia viltis, kad, stojus mūsų laikui, Anapus pasitiks ne tuštuma?
– Laikau save katalike, nors anksčiau su Vytu ir nebuvome itin praktikuojantys katalikai, ir man gera tikėti, kad vėlės kartą metuose per Vėlines aplanko namus. Duok Dieve, kad tai būtų tiesa. Visi man sako, ir kunigas Ričardas Doveika ne kartą sakė: „Paleisk jį, Dalyte, paleisk". Paleidžiu aš jį, paleidžiu, sakau, kad paleidžiu, bet vis tiek... Galų gale apačioje yra jo kambarys (mes buvome pasidarę du: vieną man, kitą – jam), ten jo daiktai, nors labai daug kas iškeliavo į fondą pas sūnų. Netyčia gavusi didžiulį užvožiamą indonezišką lagaminą, sudėjau ten svarbiausius Vyto kostiumus, smokingą, uždariau, bet vis tiek, kai einu pro jo kambarį į skalbyklą... Aš nebijau, galiu naktį atsikėlusi po namus vaikščioti, – bijau išorės, ne vidaus, – bet vis tiek kilsteli keistas jausmas... Jis čia yra, galų gale daiktuose.
– Liko kokių nors įsipareigojimų vyrui, kurių nesuskubote įgyvendinti?
– Kodėl? Žinote, aš nebeturiu įsipareigojimų. Manau, gyvenime padariau jam viską, ką galėjau. Tikrai. Aš nebeturiu įsipareigojimų.