Mūsų šalies situaciją atspindi savotiškas lakmuso popierėlis - Drąsiaus Kedžio istorija ir su ja susijusios peripetijos. Jas lyg nuotykių filmą stebi visa Lietuva. Tačiau tai ne filmas – tai gyvenimas.
Negali ir nenori
Akivaizdu, kad chaosas valstybėje vis gilėja. Teisėsauga nebesugeba atlikti savo darbo. Negali ir nenori, o jei nenori – tai dvigubai negali (kaip kad sakoma vienoje geroje knygoje). Šalies teisėsaugos institucijos yra visiškai praradusios autoritetą ir piliečių pasitikėjimą. Nebegerbiami ir įstatymai, nes negerbiami tie, kas juos leidžia bei vykdo. Be to, ir patys įstatymai dažnai būna pritaikyti vienam ar kitam verslo, ar kokiam kitokiam klanui (su įvairiomis „landomis“, suprantama). Todėl žmonės imasi iniciatyvos ir „reikalą“ sprendžia patys, kaip jiems atrodo teisinga. Įvykiai Garliavoje yra akivaizdus tiesioginės demokratijos įgyvendinimo pavyzdys. Valdžiai tenka su šia jėga skaitytis.
Tačiau tokia jėga gali virsti gaivalu, kurio niekas nesuvaldys. Tuomet bus nušluoti tiek teisūs, tiek neteisūs, o su jais, tikėtina, visi teršalai ir puvėsiai. Teismui priėmus sprendimą dėl D.Kedžio dukrytės globos, Garliavoje susirinkę žmonės neleido jo vykdyti. Tai yra ženklas, jog šis violetinis judėjimas ima gyventi savo nepriklausomą gyvenimą. Revoliuciniai sprendiniai visuomet panašūs į chirurginę operaciją be taisyklių ir anestezijos. Nors žmonės jau sukilo, kol kas iki revoliucijos dar toloka. Tačiau jei ir toliau mūsų šalis klimps mafijos, klanų ir korupcijos liūne, - kas žino...
Nieks valdžios nenori. Ką daryt su teisėsauga?
Jei visus išmesi ar pažeminsi pareigose – neliks kam dirbti. D. Kedžio detektyvo pradžia - mergaitės galimo tvirkinimo istorija - jau atsidūrė antrame plane. Kaip ir dviejų žmonių nužudymas. Tiek vienur, tiek kitur – daugybė nežinomųjų. Visuomenė spaudžia, politikai šneka, teisėsauga neveiksni ir pasimetusi. Sprendimai priimami taip, kaip reikalauja politikai ar minia. Tarytum svarstyklės, svyrančios ten, iš kur sklinda jėga. Tačiau tai jau ne Temidės, ir net ne prekeivio turguje svarstyklės...
Teisėsaugos sistemoje susikaupė tiek problemų, jog nelabai kas nori vadovauti svarbiausioms institucijoms. Kandidato į generalinius prokurorus buvo ieškoma su žiburiu. D. Grybauskaitei teko išnaršyti visus valstybės užkampius. Naujojo prokuroro vado Dariaus Valio laukia titaniški išbandymai. Žinoma, jei neplauks pasroviui ir užmanys rimtą sistemos reformą. Tačiau vadovas be komandos negali nieko. Duomenys toliau gali būti klastojami ir generalinis prokuroras šeriamas kryptingai parinkta informacija. Tuomet anksčiau ar vėliau tokią struktūrą ištinka krachas. Tai tik laiko klausimas.
Sunkiai pavyko rasti ir VSD šefą. Kol kas apie jo pasiekimus poste daug negirdėti. Tačiau gal tai ir gerai. Reikia duoti žmogui laiko – gal norės ir sugebės suvaldyti įsisiautėjusius saugumiečius?
Apie skandalus (lyrinis nukrypimas)
Paliekant šiek tiek nuošaly D. Kedžio istorijos esmę, norėtųsi kiek panagrinėti skandalus apskritai, kaip reiškinį, kaip būdą sąmoningai manipuliuoti žmonių sąmone, juos erzinti ir dirbtinai kelti įtampą. Galbūt šis neeilinis skandalas kažkam buvo reikalingas, tiesiog kaip skandalas? Tuomet kam? Yra žinomas toks, buitiškai šnekant, „permušimo“ principas – kai vienos bėdos yra sąmoningai užgožiamos kitomis. Gal ši istorija dabar išnaudojama tam, kad visuomenės dėmesys nukryptų nuo aktualių kasdienio šalies gyvenimo problemų. Tam, kad nuleistų tautai „garą“. Skandalų teorija paprasta – vienas skandalas kuriamas tam, kad „permuštų“ kitą. Arba, kad būtų paskelbta kažkokią žinią. O gal šia istorija naudojamasi, kad būtų išvalytos teisėsaugos struktūros?
Saugomasi nuo teisėsaugos (paradoksas)
Valstybininkų apologetai, teisininkų klano krikštatėviai televizijos laidose mums aiškina, jog viskas yra gerai. Ir įstatymai geri ir teismai geri (na, gal vienas kitas ne toks geras...). Vien velionis Drąsius Kedys buvo tikrai blogas.
Žmonės nori apsisaugoti nuo tokio teisingumo. Matyt, čia nieko keisto. Be to, reikia pažinti Kauną. Kauniečių už nosies ilgai nepavedžiosi – ne ta publika. To nesupranta vilniečiai klanų statytiniai – lepūnai, rodantys savo išglebusius veidus televizijos ekranuose bei bendraujantys su „konstitucijos dvasiomis“. Tie veikėjai dar nesupranta, kad Lietuva pamažu keičiasi, žmonės sąmonėja ir nebenori, kad jais būtų manipuliuojama. Veikiau visuomenė nuspręs, kad gal (kaip kine) geriau pasisamdyti kokį inspektorių Reksą, tetulę Fletčer ar „senį“ iš matytų televizijos serialų : jie greitai visą šią bylą išnagrinėtų. Nes ką gi daryti? Juk jau ir televizijos laidos imasi seklių vaidmens ir kyla įtarimai, jog šios laidos darbą padarytų geriau ir greičiau, nei prokurorų armija. Tuomet prokurorams nebereikėtų sukti galvos, ką pasakyti rytojaus spaudos konferencijoje.
Visagalė sistema
Įdomus dar vienas dalykas. Kodėl pasijutusi visagale „sistema“ užmušusi žmogų dar būtinai jį nori ir pažeminti? Taip įvyko velionio V.Pociūno istorijoje. Dabar visuomenė yra maitinama gandais ir šie gandai kelia maištingas nuotaikas. Tai nėra toks paprastas dalykas, kaip atrodo, - prokurorams jau neužteks surengti spaudos konferenciją ir paskelbti kaltuosius. Žmonės jais nebetiki. Gal būt patikėtų tik nepriklausomais specialistais iš užsienio. Nors ir šie gali būti iš anksto „pašerti“ sistemos.
Kažkoks finalas D.Kedžio istorijoje turės būti. Nueita paprasčiausiu keliu – žudikas aiškus ir jis negyvas, nes įvyko nelaimingas atsitikimas. Liko tokio verslininko Ūso problema. Kad tik ir jam kas neatsitiktų. Greičiausiai bus pabandyta tiesiog “laimingai" užbaigti bylą bauda. Tačiau žmonės to jau neužmirš. Ir taip paprasta užkulisiniams scenaristams jau nebebus.
Lietuvos teisėsauga turi įdomias tradicijas, kurias ir toliau sėkmingai tęsia. Neišsiaiškinti Bražuolės tilto sprogdintojai, Juro Abromavičiaus žudikai, Vytauto Pociūno byla visais būdais buvo marinama toliau. Ar ir toliau ši „tradicija“ bus tęsiama? Kas sekantis? Galbūt į šiuos klausimus pavyks atsakyti naujajam šalies generaliniam prokurorui?
