D. Jarmalavičienė: kariuomenė man vyrą davė, kariuomenėje jį ir praradau

Kelias valandas netrukdomos ramiai šnekučiavomės su Afga­nistane žuvusio seržanto Arūno Jarmalavičiaus našle Danguole Jarmalavičiene. Sūnus Justas ir dukra Greta vakarą leido savo kam­bariuose, bendravo su draugais. Tik mopsas Čikis kartkartėmis šuniškais pomėgiais primindavo apie savo buvimą.

„Galimybė nesitrinti pečiais, turėti savo erdves – tai vienas iš nuosavo namo privalumų. Beveik 90 kvad­ratinių metrų – pirmame aukšte, per 50 antrame mums leidžia išsibėgioti po savus kambarius, gyventi be trinties ir erzelio. Tėčiui gyvam esant puikiai jautėmės ir dviejuose kam­bariuose, buvome visi matomi, ir tai mums patiko. Dabar suaugome, tapome stiprūs ir savarankiški, tad kartais norisi ir vienatvės. Būna, nuoširdžiai pasidžiaugiu tuo, kad mano šeimos konsiliumas lemtingu momentu vieningai nubalsavo už tėčio svajonės – turėti namą – įgyven­dinimą“, – sako Danguolė.

Vai­kai me­na tė­ve­lio lie­ti­nius bly­nus

„Ne­pa­ti­kė­si­te, ko­kia stip­ri ta­pau per tuos naš­lys­tės me­tus. Kai Arū­nas bu­vo gy­vas, vis­ką jis tvar­kė. Aš net per­de­gu­sios lem­pu­tės pa­keis­ti ne­mo­kė­jau, ką kal­bė­ti apie ki­tus bui­ties dar­bus. Vy­ras bu­vo be ga­lo darbš­tus, pa­rei­gin­gas, tvar­kin­gas, mo­kė­jo vi­sus dar­bus. Me­nu, kai jis ruo­šė mums bu­tą. Taip pe­dan­tiš­kai, skru­pu­lin­gai kiek­vie­ną sie­nos cen­ti­met­rą glu­di­no, kad bū­tų ide­a­lu. Daug skai­tė pa­ta­ri­mų, kon­sul­ta­vo­si su spe­cia­lis­tais. Jis tvar­kė na­mus, man tik pie­tus rei­kė­jo iš va­ka­ro iš­vir­ti, nes Arū­nas ver­ti­no na­mi­nį mais­tą. Kar­tais pa­bur­bė­da­vau, kad at­si­bo­do kas­dien vir­ti, kep­ti, jis pa­si­siū­lė penk­ta­die­niais vai­kus lie­ti­niais bly­ne­liais le­pin­ti. Daug jų pri­kep­da­vo, su ke­liais įda­rais. Iki da­bar vai­kai lie­ti­nius tė­ve­lio bly­nais va­di­na ir jų iš­kep­ti pra­šo. Man ir ma­nų ko­šė ne­iš­ei­da­vo, Arū­nas ją vir­da­vo. Sa­vait­ga­liais bul­vių ce­pe­li­nams pri­skus­da­vo. Tuo­met bū­ti­nai ką nors pie­tau­ti pa­si­kvies­da­vo­me, nes kai tiek dar­bo įde­di, no­ri­si ir re­zul­ta­to - dau­giau so­čių žmo­nių.

Arū­nas da­ly­va­vo abie­jų vai­kų gim­dy­me, be pro­to abu juos my­lė­jo“, - tik ge­ri pri­si­mi­ni­mai ly­di Dan­guo­lę.

Gel­bė­jo už­im­tu­mas

Skau­džiai į jos gy­ve­ni­mą įsi­rė­žė 2008-ųjų ge­gu­žės 22-oji. Sa­vi­nin­kai, ku­rių įmo­nė­je ji dir­bo bu­hal­te­re, ruo­šė­si ver­slą par­duo­ti. Tą die­ną, gal­vo­jant apie dar­bo pra­ra­di­mą, ją ir už­klu­po min­tis, jaus­mus, vi­są gy­ve­ni­mą su­mai­šiu­si ži­nia. Tar­ny­bo­je žu­vus vy­rui, tuo­me­ti­nis ka­riuo­me­nės va­das ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas Val­das Tut­kus dar­bo gal­būt ne­tek­sian­čią naš­lę pa­kvie­tė į tar­ny­bą ka­riuo­me­nė­je.

„Iš kar­to su­ti­kau. Ku­rį lai­ką uni­for­ma ma­ne var­žė, da­bar jau­čiuo­si pui­kiai. Klau­sia­te, ar ka­riuo­me­nės dė­me­sys man pa­dė­jo su­si­tai­ky­ti su ne­tek­ti­mi? Pus­me­tį gy­ve­nau kaip mig­lo­je. Bū­da­vo, ei­nu, pa­vargs­tu, tik verk­ti no­ri­si. O gal­vo­je vie­nas klau­si­mas - ko­dėl, ko­dėl taip at­si­ti­ko mums? Pa­ti­kė­ki­te, siel­var­tas sun­kus lyg ak­muo. Pas­kui at­ėjo su­pra­ti­mas, kad aš gi sa­vęs gai­liuo­si. Ir ėmiau­si veik­los, kad tik ne­lik­tų lais­vo lai­ko blo­goms min­tims. Die­nas su­si­pla­na­vau taip, kad tek­tų ne ei­ti, o bėg­ti, kad na­mie lai­ko lik­tų tik mie­gui. Lan­kiau an­glų kal­bos kur­sus, su Gre­ta ėjo­me į ry­tie­tiš­kų šo­kių re­pe­ti­ci­jas. Tar­ny­ba ma­ne siun­tė į mo­ky­mus, kur­sus. Iki tol nie­ko apie au­to­mo­bi­lį ne­nu­tuo­ku­si, iš­mo­kau te­pa­lų kie­kį pa­si­ma­tuo­ti, su­ži­no­jau, kur pil­ti lan­gų skys­tį, o da­bar ir pa­dan­gą, jei­gu pri­reik­tų, pa­si­keis­čiau.

Aš la­bai dė­kin­ga sa­vo tė­vams Li­nai ir Vin­cui Ta­tu­liams, ku­rie man iš­vy­kus į mo­ky­musrū­pin­da­vo­si vai­kai­čiais. Ma­no ma­ma, kaip kar­tais pa­juo­kau­ja­me, grei­tes­nė už grei­tą­ją pa­gal­bą. Ir su­ma­ni, iš kir­vio ko­to su­ge­ba iš­vir­ti ska­nią sriu­bą. Die­vi­nu tė­ve­lių su­ta­ri­mą, jie vi­sur kar­tu. Tik iš jų pa­vel­dė­jau pa­gar­bą šei­mai, at­si­ne­šiau su ge­nais ge­bė­ji­mą bur­ti, bū­ti kar­tu“, - ma­no Dan­guo­lė.

Ji sa­ko jau­čian­ti pa­gar­bą bu­vu­siam mies­to me­rui Čes­lo­vui Dau­gė­lai, ku­ris prieš šven­tes jos šei­mą su do­va­no­mis ap­lan­ky­da­vo. Su­lauk­da­vo iš mies­to va­do­vo ir kvie­ti­mų į kon­cer­tus.

Žu­vo de­vy­nio­lik­tą taik­da­rys­tės ry­tą

Dan­guo­lė su vy­ru pa­sva­jo­da­vo apie gy­ve­ni­mą kai­me. Vai­kai la­bai mė­go šei­mos iš­vy­kas į gam­tą. Žie­mos sa­vait­ga­liais vi­si ke­liau­da­vo į už­mies­tį ro­gu­tė­mis pa­si­va­ži­nė­ti. Jų nu­si­žiū­rė­ta so­dy­ba 2007-ai­siais kai­na­vo be pro­to bran­giai. Kai po me­tų sa­vi­nin­kai su­ma­ži­no kai­ną, pla­na­vo ją pirk­ti. Naš­lė me­na vy­ro žo­džius, kad tiek daug teks pa­dir­bė­ti. Ji op­ti­mis­tiš­kai pa­drą­si­nu­si - pa­da­ry­si­me. Ta­čiau sa­vi­nin­kai bu­vo ne­su­tvar­kę že­mės do­ku­men­tų ir pir­ki­mą te­ko ati­dė­ti iki vy­ro su­grįž­tu­vių iš Af­ga­nis­ta­no.

„At­va­žia­vo­me abu ap­si­žiū­rė­ti. Me­nu, Arū­nas sa­ko, čia bus vo­nia, čia tą, o ten tą da­ry­si­me. Bū­ti­nai įsi­reng­si­me grin­di­nį šil­dy­mą. Ge­gu­žės 3 die­ną jis iš­vy­ko į tai­kos pa­lai­ky­mo mi­si­ją, o 22-ąją de­vy­nio­lik­tą taik­da­rys­tės dieną, at­skrie­jo krau­pi ži­nia apie jo žū­tį. Il­gai man ne­rū­pė­jo kai­mas, aš iš vi­so į jį ne­va­žia­vau. Svars­čiau, ar ap­skri­tai ver­ta tai da­ry­ti. Ta­čiau bu­te vis­kas pri­mi­nė vy­rą, vi­sur ma­čiau jo ran­kų triū­są. Pri­si­mi­ni­mai vi­jo pri­si­mi­ni­mus, no­rė­jo­si nuo jų pa­bėg­ti. Su­sė­do­me su vai­kais po­kal­bio ir nu­ta­rė­me - su tė­čiu nu­si­žiū­rė­tą so­dy­bą Vai­so­džiuo­se vis dėl­to rei­kia pirk­ti. Tie­sa, pa­tvir­ti­nus ri­bo­žen­klius, mū­sų ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas at­si­dū­rė Nor­ge­liš­kių kai­me. Ir tė­vai tam pri­ta­rė, ža­dė­jo pa­dė­ti.

Pra­džio­je bu­vo min­čių so­dy­bo­je tik va­sa­ro­mis sve­čiuo­tis, dar­žą su­si­ar­ti. Tuo la­biau kad ir na­mai ne­ti­ko nak­vy­nei, kros­nies ne­bu­vo. Pir­miau­sia ži­di­nį įsi­ren­gė­me. Su duk­ra pra­dė­jo­me gra­žin­ti ūki­nius pa­sta­tus, pri­pie­šė­me ant jų sau­lė­grąžų, vil­ko­me ir da­žė­me lau­kų rie­du­lius, iš­pjo­vė­me ša­bakš­ty­nus. Na­mas ta­po ma­to­mas. Pro ša­lį pra­va­žiuo­da­mi žmo­nės kar­tais iš smal­su­mo su­lė­tin­da­vo grei­tį, ma­tyt, no­rė­jo pa­ma­ty­ti, kas il­gai tuš­čiuo­se bu­vu­siuo­se na­muo­se ku­ria­si. Meist­rui pa­ro­džius, pa­tys kli­ja­vo­me ply­te­les. Gre­ta taip pui­kiai jas su­dė­jo ve­ran­do­je, kad net nu­si­ste­bė­jau - taip pe­dan­tiš­kai dar­bą bū­tų at­li­kęs tik Arū­nas.

Min­čių, kad gy­ven­si­me su vi­sam, ra­do­si tik per­nai. Ir vėl vi­si spren­dė­me, ar mums to rei­kia. Ap­si­sto­jo­me va­sa­rą, ka­da kai­me tiek veiks­mo, ka­da, ro­do­si, va­sa­ra ne­si­baigs. At­ėjo šla­pias ru­duo su il­gais va­ka­rais, vai­kams no­ri­si į mies­tą. Guo­džia­si, kad ne­tu­ri čia ką veik­ti. At­gai­vi­no pa­va­sa­ris. Vėl - šur­mu­lys, ge­ra nuo­tai­ka, pui­kūs bi­čiu­liai. Da­bar ir ru­dens tam­sa jų ne­bau­gi­na. Kai­me ta­po sa­vi. Ir man jau ne­be­rei­kia jo­kių kur­sų, po dar­bo sku­bu na­mo į sa­vo dar­žus, prie viš­te­lių, triu­šių. Nors biz­nio iš tų lys­vių nė­ra, tik tai, kad val­gai sa­vas dar­žo­ves. Mo­ki už že­mės su­ari­mą, lys­vių pa­da­ry­mą, mė­ži­mą. Bet že­mė ir ma­lo­nių da­ly­kų su­tei­kia.

Apie gy­ve­ni­mą mies­te jau net ne­kal­ba­me. Ten ap­si­lan­kius mus ima slėg­ti pri­si­mi­ni­mai. Nors su­lai­ky­ti aša­ras aš jau iš­mo­kau. Dėl vai­kų“, - at­vi­rai kal­ba D.Jar­ma­la­vi­čie­nė.

Ji fik­sa­vo at­lik­tus dar­bus šei­mos ar­chy­vui. Per­žiū­rint nuo­trau­kas re­mon­to dar­bų ko­lo­ri­te, į akis krin­ta va­ze­lė su lau­ko gė­lė­mis kaip ak­cen­tas. Bet jis tu­ri sa­vo pras­mę. Dan­guo­lė sa­ko, kad žiū­rė­da­ma už­fik­suo­tus dar­bus šian­dien pa­ti ne­ti­ki, kad įsten­gė tiek at­lik­ti.

Na­mai ta­po bi­čiu­lių trau­kos cen­tru

Ji džiau­gia­si pu­siau su­tvar­ky­tais na­mais. Dė­kin­ga gi­mi­nai­čiams Ma­ry­tei ir Vla­dui, kad pri­rei­kus ne tik pa­ta­ri­mais ūky­je pa­dė­jo. „Ko­kia iš ma­nęs ūki­nin­kė, kad net ne­ži­nau, kaip bul­ves nuo va­ba­lų ap­gin­ti. Il­gai bi­jo­jau du­ji­nio ba­lio­no. Vis ro­dė­si, kad jis sprogs, bet kai elek­tra pa­si­ro­dė per bran­gi, ir bai­mė din­go. Tė­vai kar­tais nuo­šir­džiai pa­ta­ria, ta­čiau aš lin­ku­si pa­ti įsi­ti­kin­ti. Tik­riau bū­na“, - tei­gia pa­šne­ko­vė.

Kai­me įsi­tvir­ti­nu­siai mies­tie­tei ten­ka bal­tai pa­vy­dė­ti darbš­tu­mo. Po vi­su na­mu įreng­ta­me rū­sy­je tiek ru­dens gė­ry­bių pri­ruoš­ta, kad be­lie­ka aik­čio­ti. Lyg ka­rei­vė­liai iš­ri­kiuo­ti stik­lai­niai su agur­kais po­mi­do­rų sul­ty­se, cu­ki­ni­jo­mis po­mi­do­rų pa­da­že, man­da­ri­nų, cit­ri­nų uo­gie­nės... Šei­mi­nin­kė sa­ko tu­rin­ti no­ro iš­ban­dy­ti vi­sus pa­ti­ku­sius re­cep­tus.

Jos na­mai ta­po gi­mi­nės ir drau­gų su­si­bū­ri­mo cen­tru per įvai­rias šven­tes. Kar­tais at­si­tin­ka ir ku­rio­zų. Dan­guo­lė ap­nak­vin­di­no drau­gę pir­ma­me aukš­te, o pa­ti su vai­kais nu­ė­jo mie­go­ti į ant­rą­jį. Ry­te drau­gė ir klau­sia, kas dar mie­go­jo pir­ma­me aukš­te, nes la­bai jau knar­kė ir orą ga­di­no. Pa­si­ro­do, tai bu­vo mop­sas Či­kis, ku­rio ko­je­lės per trum­pos, kad sa­va­ran­kiš­kai už­lip­tų į an­trą na­mo aukš­tą, prie ten mie­gan­čių šei­mi­nin­kų.

Naš­lei svar­biau­si - vai­kai

Dan­guo­lė sa­ko, kad ka­riuo­me­nė jai da­vė vy­rą, ku­rį ka­riuo­me­nė­je ir pra­ra­do. „Bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą į pa­si­rink­tą spe­cia­ly­bę ne­įsto­jau, gi­mi­nai­tė pa­ta­rė me­tus pa­dir­bė­ti ba­ta­lio­no val­gyk­lo­je. Ten ir su­si­pa­ži­nau su Arū­nu. Įgu­los baž­ny­čio­je tuo­kė­mės, jo­je vai­kus krikš­ti­jo­me, iš jos Arū­ną ir pa­ly­dė­jo­me į am­ži­ny­bę. Tre­jus me­tus vy­ruo­se vy­ro ne­ma­čiau. Da­bar tu­riu drau­gą, šiuo me­tu ma­to­mės sa­vait­ga­liais. Jis ge­ras žmo­gus, my­li ma­no vai­kus. Aš jau tu­rė­jau vy­rą, tad įsi­pa­rei­go­ti rim­tes­niems ke­ti­ni­mams ne­no­riu, bet nie­ka­da ne­sa­kyk „nie­ka­da". Man bu­vo ir yra svar­biau­si vai­kai ir tai, kad juos rei­kia do­rais žmo­nė­mis iš­auk­lė­ti.

Vie­nai ne­leng­va, Jus­tas ieš­ko vy­riš­kos drau­gi­jos, links­ta prie drau­go. Duk­rai tė­tis bu­vo ir li­ko tė­čiu. Ji bu­vo jo nu­my­lė­ti­nė. Ir da­bar jį pri­mi­nus jai aša­ra vei­du nu­rie­da. Ji to­kia ge­ra, pa­si­rū­pi­na bro­liu. Aš pas­ta­rai­siais me­tais dir­bau Drus­ki­nin­kuo­se, esu Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Fi­nan­sų ir ap­skai­tos de­par­ta­men­to Spe­cia­lis­tų ka­ri­niams vie­ne­tams sky­riaus spe­cia­lis­tė. Kar­tais džiau­giuo­si, kad įvy­ko re­or­ga­ni­za­ci­ja ir nuo šios sa­vai­tės tris die­nas per sa­vai­tę dirb­siu Aly­tu­je. Tris ry­tus tu­rė­siu ga­li­my­bę pa­ti vai­kus nu­vež­ti į mo­kyk­lą. Man dir­bant Drus­ki­nin­kuo­se, jie į mo­kyk­lą Aly­tu­je su­si­ruo­šia pa­tys“, - pa­sa­ko­ja fi­nan­si­nį iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti ka­riš­kė.

Ji at­vi­rai sa­ko daž­nai pa­si­gen­dan­ti Arū­no, jo tė­viš­ko žo­džio vai­kams. Pa­vyz­džio rei­kė­tųJus­tui, tvir­to tė­vo žo­džio - abiem at­ža­loms. Dan­guo­lė daž­nai nu­si­lei­džian­ti vai­kams. Šie iš­si­zur­kia daug nuo­lai­dų.

Kar­tą per sa­vai­tę šei­ma sten­gia­si ap­si­lan­ky­ti Kle­vų ka­pi­nė­se, kur il­si­si ją per anks­ti pa­li­kęs Arū­nas. Pa­mer­kia sa­vo gė­ly­ne nu­skin­tų ro­žių, kar­de­lių. Sten­gia­si pa­čių už­si­au­gin­tų, kaip žen­klą iš na­mų, apie ku­riuos jis taip sva­jo­jo.

Ji la­biau­siai su­pyks­ta iš­gir­du­si ži­nią apie jau­no žmo­gaus sa­va­no­riš­ką pa­si­trau­ki­mą iš gy­ve­ni­mo. Dan­guo­lė ne­su­pran­ta, kaip ga­li­ma iš gy­ve­ni­mo iš­ei­ti pa­čiam. Ne­pa­kan­ti ne­ly­gy­bei, kai mir­tis pa­si­i­ma tą, ku­ris taip no­ri gy­ven­ti, apie mir­tį ne­gal­vo­ja, o pa­lie­ka trokš­tan­tį mir­ties. Gal Arū­nas, jos įsi­ti­ki­ni­mu, per daug my­lė­jo gy­ve­ni­mą.

Aldona KUDZIENĖ