Praėjusią savaitę Lietuva ginčijosi, kaip reikėtų vertinti mirusio prezidento gyvenimo kelią, o ateinančią savaitę rengiasi atsargiai išnagrinėti pirmuosius jo mokinės, dabartinės prezidentės valdymo metus. Politologai ir kultūrologai priekaištavo, kad per pirmąsias šalies naujausių laikų istorijoje valstybines laidotuves Lietuvos visuomenė neišlaikė pilietinės brandos egzamino, sulaužė antikinį priesaką „Neburnokite ant mirusiojo“ ir vėlesnę, viduramžišką jo versiją „Apie mirusius gerai arba nieko". Taip pamokyti Lietuvos piliečiai vengs griežtesnių žodžių apie pirmąjį prezidentės Dalios Grybauskaitės penkerių metų kadencijos etapą.
Šiame lizde nėra vietos teršėjams
Pernai liepos 12 d. Seime standartiškai prisiekusi būti visiems vienodai teisinga, saugoti Lietuvos žemių vientisumą, stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei, po to sakydama individualią prezidentinę kalbą, D.Grybauskaitė perspėjo būsimuosius jos oponentus: „Nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo gali būti tik vienas žingsnis".
Rusų politologas ir publicistas Andrejus Piontkovskis yra sakęs, kad Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, kadaise susidėjęs su nusikalstamomis Leningrado paauglių gaujomis, iki šiol neužmiršo jų šūkio: „Kas mus įžeis, nė trijų dienų negyvens!" Neaišku, ar Leningrado A.Ždanovo valstybinio universiteto tarptautinės teisės studentas V.Putinas, 1975 m. rašydamas diplominį darbą „Palankiausiai vertinamos tautos principas“, panaudojo tamsiuose carinės Rusijos sostinės skersgatviuose įgytą patirtį. Nežinia, ar 1976 m. į A.Ždanovo universitetą studijuoti politinės ekonomijos įstojusi Dalia Grybauskaitė matė tą Petrogrado banditų šūkį, užrašytą ant šios aukštosios mokyklos bendrabučio sienos.
Ministrų siaubo kambarys
Tačiau tapusi Lietuvos prezidente D.Grybauskaitė tuoj pat atleido iš diplomatijos vadovo posto ambasadorių Vygaudą Ušacką, kuris kažkada sėkmingiau už ją kopė karjeros laiptais Užsienio reikalų ministerijoje. Buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko, tarmiškai pavadinusio prezidentę „pikta moterimi“, D.Grybauskaitė nenubaudžia tik todėl, kad jau nebėra kokią bausmę jam skirti - A.Valinskui liko tik parlamentaro mandatas.
Pirmaisiais savo valdymo metais prezidentė pademonstravo tautai „politinės kultūros“ pamokėlę - valstybinė televizija prieš kelis mėnesius po keletą kartų per dieną rodė D.Grybauskaitės pašnekesį su mokiniais, besisvečiuojančiais Prezidentūroje: „O čia, vaikučiai, kambarys, kuriame prakaituoja ir drebina kinkas ministrai, laukdami, kol bus pakviesti į mano kabinetą". Net Stalinas tokių dalykų apie kompartijos CK politinį biurą atvirai nekalbėdavo.
Tauta laukia instrukcijų
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, JAV ginkluotųjų pajėgų atsargos pulkininkas, Vietnamo karo veteranas Jonas Kronkaitis „Ūkininko patarėjui" teigė: „Geram vadui turi skaudėti, kai skriaudžiamas jo karys". Pasak J.Kronkaičio, kariai naujokai ir ką tik karo akademiją baigę jauni karininkai rikiuočių aikštėse iškilmingai prisiekia negailėti gyvybės dėl tėvynės. „Tačiau šiuos gražius proginius žodžius mūšio lauke kareiviai dažniausiai pamiršta. Jeigu karys gerbė savo karininką ir gerai sutarė su tarnybos draugais, o būrio vadas mylėjo pavaldinius, tai jie kovos už jį, o jis - už juos", - tvirtino J.Kronkaitis. Istoriko Liudo Truskos nuomone, tarpukario žiniasklaidos nuolat šlovinto tautos vado Antano Smetonos valdoma Lietuva nesipriešino sovietų okupantams dėl to, kad A.Smetona pavojaus akimirką pabėgo į užsienį, nepalikęs tautai, įpratusiai laukti vado nurodymų, jokių instrukcijų, kaip elgtis Lietuvai netenkant valstybingumo.
Meilė prezidentei atvirkščiai proporcinga patriotizmui
Birželio 4-13 dienomis surengta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ apklausa rodo, kad D.Grybauskaitę myli net 84,3 proc. apklaustųjų. O kita sociologinė kompanija „Spinter tyrimai" sausio 8-18 dienomis nustatė - jeigu Lietuvai kiltų išorės grėsmė, 61,3 proc. mūsų šalies piliečių greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų. Lietuvos gyventojų meilė prezidentei D. Grybauskaitei atvirkščiai proporcinga jų patriotizmui!
Svarbiausi ir atsarginiai užsienio gedėtojai
Liepos 4 d. D.Grybauskaitė vienu trumpučiu sakiniu pasveikino „svarbiausią Lietuvos sąjungininkę Ameriką" Nepriklausomybės dienos proga, o tą pačią dieną jos patarėjai kuo smulkiausiai pasakojo žurnalistams apie rudenį rengiamą prezidentės vizitą į jos „jaunystės šalį“ Rusiją (šiaip ar taip, septyneri gražiausi D.Grybauskaitės metai praleisti „Šiaurės Venecijoje“ – Leningrade).
Praėjusį sekmadienį išrinktas Lenkijos prezidentas realistas Bronisławas Komorowskis neskristų į rusų apsiaustą Tbilisį, kaip darė tragiškai žuvęs Lenkijos vadovas Lechas Kaczyńskis, pakeliui įsimetęs į lėktuvą buvusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. O D. Grybauskaitė net su ES ir NATO šalių vadovų kompanija nė ramesniais laikais nevyktų į Gruziją, atsisakančią paklusti Rusijai. Tik tuomet, kai patys geidžiamiausi užsienio gedėtojai, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir premjeras V. Putinas, nepasirodė A.M.Brazausko laidotuvėse, Gruzijos prezidentas Micheilas Saakašvilis jau nebuvo per prastas stovėti prie A.M. Brazausko kapo Vilniaus Antakalnio panteone, nors prieš tai Lietuvos Prezidentūra nesiteikė pakviesti M.Saakašvilio į atkurtos mūsų valstybės 20-mečio iškilmes.
Geri kaimyniški santykiai, virstantys šeimyniškais ryšiais
Visi Lietuvos prezidentai, neišskiriant nė D. Grybauskaitės, tvirtino ir tebetvirtina, kad Lietuvos užsienio politiką laiko trys banginiai: Europos Sąjunga, NATO ir „geri santykiai su kaimynais“. Į ES ir NATO įstota taip seniai, kad net spėta pamiršti, dėl ko ten veržtasi, todėl dabar svarbiausias Lietuvos tarptautinių santykių darbotvarkės skyrius – „geros kaimynystės politika“. 1939 m. toji pati politika buvo vadinama „amžinu neutralitetu" , o nuo 1940 m. rugpjūčio 3 d. - „laisvanorišku Lietuvos SSR įsiliejimu į broliškų SSRS tautų šeimą“.
