Pagaliau žinome visus, kurie nori užimti Lietuvos Respublikos prezidento postą, kurie nori mesti pirštinę dabartinei šalies vadovei D. Grybauskaitei. Ypatingų staigmenų nėra, neypatingų staigmenų – kaip per pilnatį.
Apie rimtus konkurentus D. Grybauskaitei kalbėti neverta, nes jų nėra. Verta kalbėti tik apie tai, ką geriausio galima išpešti iš rinkimų, kuriuose aiškus nugalėtojas, bet jie gali užsitęsti, strigti, tapti kitų valstybių „skaldyk ir valdyk“ taktikos dalimi ir pan. Pačia bendriausia prasme – tai net ne rinkimai. Tik kalbininkai dar nesugalvojo tautiškos sąvokos tokiam reiškiniui, o Rusijoje tokie dalykai vadinami „bezabrazija“ arba „bielaja garečka“. Šiais laikais, kai visi turi internetą ir gali naudotis google paieškos sistema, daug kam atrodo, kad tokių sugebėjimų ir kompetencijos visiškai pakanka tam, jog užimtum patį svarbiausią politinį postą demokratinėje valstybėje. Net nebūtina baigtį mokyklą – jei Dievas pakvietė, negražu atsisakyti. Reikia vykdyti Dievo komandas.
Kandidatuoti nusprendė, tikrąja to žodžio prasme, bet kas, kam nesvetimas didelis atotrūkis nuo realybės. Nesvarbu, kas esi, svarbu, kad nori. „Norų nesuvaldoma galia, ji veda mus pirmyn“, - kadais giedojo Virgilijus Noreika. Bet tada jis dar nieko nežinojo apie 2014 – iais vyksiančius prezidento rinkimus. Nes šį kartą norų nesuvaldoma galia veda mus – geriausiu atveju – atgal. Blogiausiu – velniai žino kur.
Ir iš tikrųjų – kur mus nuvestų durniams kelio neužleidžianti Bufetava? Kuo mūsų šalį paverstų sostinės pardavinėtojas Abonentas? Kur nuskraidintų amžinas lakūnas fenikso rolėje? Ar dar galėtume grįžti bent jau prie to, ką turime, jei iš kelio išvestų visokie referendumų iniciatoriai? Neverta kalbėti apie politinius minedus, trumpam pabėgusius iš Žiegždrių ir žadančius rojų žemėje, bet verta susimąstyti – ar nereikėtų rimtesnių apribojimų visokiems, atsiprašant, atvirai sutrikusiems žmonėms.
Rinktis nėra iš ko: Z. Balčytis nė neketina tapti prezidentu. Jis tik socdemų figos lapelis, slepiantis nuogą lyderystės nebuvimą populiariausioje šalies partijoje. Dirbtinai pasiųstas suvaidinti nepritarimą konservatorių ir liberalų kandidatei. A. Paulauskas, kažkada pats bandęs sutramdyti V. Uspaskichą, dabar tapo jo vasalu ir bando ristis dar žemiau, tapdamas jo marionete. Bandant vienu žodžiu apibūdinti tokią publiką, visgi į galvą pirmiau ateina ne žodis „cirkas“, o žodis „šlamštas“.
Kam socialdemokratams taip akivaizdžiai meluoti apie rimtus ketinimus, jei prasidėjus rinkiminei kampanijai Z. Balčyčio niekur nematyti? Kas čia – naujos rinkimų technologijos? Paslėpti kandidatą? Slėpynės – vaikų žaidimas. Reikėtų išaugti iš to amžiaus. Aišku, yra ir kitas aspektas: kai siunti į kovą kad ir visišką pralaimėtoją, vėliau galėsi sakyti: mes būtume padarę geriau... Neveiklumas ir neveiksnumas yra pagrindinis socialdemokratų ginklas politinėje arenoje. Nieko nedaryk – ir galėsi dėl visko kaltinti ką nors kitą.
Na, bet ko norėt iš pilkų ekskomunistų socdemų, jei ir vadinamasis „runkelių“ kandidatas neatsirado. Užuot susivieniję, marginalai papylė tiek kandidatų, kad jų vardų ir pavardžių kaimo moteriškės net neįsimins. Gal tik Bronį Ropę. Bet ir tai – vien dėl etimologiškai skambios pavardės, o ne dėl ideologiškai angažuoto provincialumo. Jeigu visi būtų vieningai kartu ir tik prieš vieną – D. Grybauskaitę, gal čia ir būtų kažkokia intriga. Nepamirškime, kad tauta mielai patikėjo Valinsko farsu, tetos Neringos isterija, gal patikėtų ir dėdės Bronio gražiais ūsais.
Juokingiausia, kad šitame nejuokingame reikale, atsirado ir tokių, kurie nusprendė siekti ne visos Lietuvos žmonių pritarimo, o pritarimo tik tų, kurie mano taip pat, kaip kandidatai. Ar tai demokratiška? Ne. Ir net neverta pradėti aiškinti demokratijos pradžiamokslio – bemoksliai jo nesupras.
Todėl tenka grįžti prie Winstono Churchillio frazės: „Demokratija yra blogiausia valdymo forma, išskyrus visas kitas“, kurią ne pažodžiui galima versti: „Demokratija yra blogai, bet tai geriausia, ką turime“. Frazės ambivalentiškumas ir paradoksalumas glūdi tame, kad demokratija veikia kaip Occamo skustuvas: reikia rinktis ne tai, kas patinka, o tai, kas labiausiai nepatinka. Šios minties dauguma žmonių nesugeba įsikirsti. Postsovietinėje realybėje pirmenybė teikiama ne Occamo skustuvui, kurio šūkis galėtų būti: „Geriau demokratija nesuras“, bet proto bukumui, kuomet aklai meldžiamasi kokiam nors naujam Vadui. Noras keliaklupsčiauti, aiškinti, kaip viskas „yra iš tiesų“ ir panašūs dalykai nieko bendro su demokratija neturi. Ir visi žino, kur tai nuveda. (Rekomenduojama literatūra: Rusijos istorija. Laikotarpis: nuo atsiradimo iki šių dienų). Kai visus kandidatus „išpjaustai“ Occamo skustuvu, o tai padaryti nėra sunku, lieka tik viena kandidatė – D. Grybauskaitė. Ir nori, ar nenori, negali jos „nupjauti“. Nes, kaip pasakytų paaugliai, taip jau pradėtum „pjauti grybą“. O suaugusieji pasakytų: tada nupjausi pačią demokratiją. Todėl net jei D. Grybauskaitė yra blogai, net jei blogiausia, ji vis tiek yra geriausia, ką turime.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad reikia kiek įmanoma labiau apriboti galimybę šiems rinkimams tapti dar didesne „bezabrazija“ nei jie yra dabar. Jei balsuojame už demokratiją, tai balsuojame už D. Grybauskaitę. Jokių dialogų. Jokių antrų turų. Jokių reklaminių kampanijų ir panašių dalykų. Nes jie niekur neveda. Lygtyje nėra X. Viskas a priori žinoma.
Na, o jei žmonės nori griauti lygį (demokratiją), tuomet jie turėtų atvirai tai daryti. Nesislapstydami už kvailų tautiškumo, teisingumo ar gerovės idėjų.
Baisiausia, kad šiame žaidime, kuomet reikia apginti demokratiją, mes patys turime būti nedemokratiški ir pasisakyti tik už vieną žmogų, tarsi ir apeidami „teisę rinktis“. Tačiau ne tie kalti, kas įvardija kokia čia (ne)pasirinkimo galimybė. Kaltų čia iš viso nėra. Tokia yra istorinė situacija: Lietuvoje tik vienas žmogus turi reikiamą potencialą tapti prezidentu. Visi kiti turi potencialą tik vienam dalykui – trukdymui tam žmogui tapti prezidentu.
Dėl to ir prasideda kone detektyvinės istorijos apie tai, ar D. Grybauskaitės tėvas turėjo ginklą, ar ne. Prasideda akivaizdžiai mums nenaudingas praeities blusinėjimas. Juk galima tiesiai šviesiai paklausti pačios prezidentės: „Jūsų ekscelencija, ar šaudėte vaikystėje iš „ragatkės“? Tai daug svarbesnis klausimas, nes jis atskleistų prezidentės charakterį. O tai, ką turėjo jos tėvas, neparodo nieko. Ir svarbiausia: suteikti progą pasireklamuoti Abonentui ar Feniksui – labai bloga mintis. Tegul verslininkai patys susimoka už savo reklamą, jei nori ir toliau pusvelčiui nacionalizuoti sostinės turtą. O remti Kremliaus aviatorius už ES pinigus – per brangu ir per įžūlu. Užtenka, kad ES, lietuvaičių dėka, jau parėmė naujo prekybos centro statybas Rusijoje.
