D.Butvilas ir R.Vaitkevičius: „Žinojome, kad ralis prasidėjo paskutiniame greičio ruože“

Praėjusį savaitgalį Lietuvos automobilių ralio čempionato finalinis etapas Aukštaitijoje tiek lenktynininkams, tiek ralio fanams tapo vienu įsimintiniausių. Vienos geriausių trasų visoje Lietuvoje ir minimalios persvaros prieš konkurentus įskaitose žadėjo žūtbūtinę kovą. Kiekviena lenktynininkų padaryta klaida vertė turnyrinę lentelę aukštyn kojomis ir tik paskutiniuose metruose paaiškėjo „Rally Aukštaitija“ nugalėtojai, kuriais tapo 2012 ir 2013 metų Lietuvos ralio čempionų Dominyko Butvilo ir Renato Vaitkevičiaus ekipažas.
Bendroje įskaitoje lietuviai nusileido tik Ukrainos lenktynininkams V. Gorban ir S. Larens su pranašesniu pasaulinės klasės (WRC) automobiliu. LARČ2 klasėje D. Butvilas ir R. Vaitkevičius užtikrintą pergalę metinėje įskaitoje iškovojo vairuodami Škoda Fabia R5 automobilį.

Kokie tikslai buvo keliami šiam raliui? Išlaikyti LARČ2 įskaitos lyderio poziciją?
D. Butvilas: Prisipažinsiu – prieš ralį tikslas buvo būtent toks. Pagal poziciją čempionate reikėjo išvengti klaidų ir finišuoti. Pagal turimą greitį, to rezultato būtų pilnai pakakę. Tie, kas supranta šį sportą, žino, kad finišas savaime jau yra iššūkis ir pasiekimas, todėl net ir tokia strategija nėra garantuota ar lengva – juk gali nutikti visko. Prakirsta padanga ar dar blogiau – vairuotojo klaida lengvai gali paskandinti visas viltis laimėti čempionatą.
Kaip sekėsi įveikti visus Aukštaitijos ralio greičio ruožus? Ar pavyko išvengti klaidų?
D. Butvilas: Klaidų praktiškai nebuvo. Buvo netikslumų ir netobulumų, kurių sunku išvengti, tačiau džiaugiuosi, kad nebarstėme brangių sekundžių. Prie to prisidėjo ir mūsų taktika – važiavimas šiek tiek žemiau galimybių ribos paliekant rezervą, kuris išnaudojamas ekstremalesnėms situacijoms nugęsinti. Jeigu į posūkį atlėki ant ribos ir pasirodo, kad perspaudei – turi daug reikalų.

Ar galėtumėte pasakyti, kad sezono finalui važiavote savo geriausias lenktynes?
D. Butvilas: Drąsiai galiu teigti, kad tai geriausios mūsų sezono lenktynės. Tiesą sakant, tai geriausios mūsų visų laikų lenktynės. Taip greitai dar nebuvome važiavę. Labai smagu net ir po tiek metų sporte vis dar jausti progresą.
Kai sužinojote apie V. Žalos ir M. Samsono avarijas, patirtas kovojant dėl pirmos vietos, ar pradėjo lįsti mintys apie galimybes rungtis dėl bendros čempionato įskaitos pozicijų, Aukštaitijos ralio nugalėtojų titulo?
D. Butvilas: Tiesą sakant, tokių minčių neturėjome. Buvome maksimaliai susikoncentravę į savo ekipažo darbą. Patirties jau turime pakankamai, kad taškus skaičiuotume tik finiše. Kaip jau sakau – aš žinojau, kad jei bus finišas – viskas bus gerai. O lįsti į smulkesnius skaičiavimus nėra prasmės. Tiesa, konkurentų avarijos visada veikia neigiamai. Kai pamatai sudaužytą kolegos automobilį, po to važiuoji tikrai ne greičiau, atsiranda papildomas psichologinis spaudimas, priminimas, kad esame arti ribos, už kurios laukia negeri dalykai. Apie tai pasakoja visi lenktynininkai, nesvarbu ar tai būtų ralio trasa ar F1 žiedas. Avarijos artimoje aplinkoje – sukrečia.

 
Prisiminkime paskutinį greičio ruožą – likus paskutiniems 10km greičio ruožų Vladas Jus lenkė vos 0,1 sekundės. Ir čia sprendėsi čempionato bendros įskaitos pozicijos. Ar skaičiavote, kokių pozicijų užtenka iškovoti vicečempiono titulą?
D. Butvilas: nieko neskaičiavome. Iš dalies, man patiko tas 0,1 sek. skirtumas tuo, kad buvo labai aiški baigtis – kas laimi ruožą, tas laimi ralį. Nebus taip, kad „šiek tiek pritrūko“. Esu ralį pralaimėjęs dviejomis sekundėmis, nors ir solidžiai išlošėme paskutinį ruožą. Ta baigtis, kai pritrūksta nedaug, yra dar šlykštesnė nei įprastas pralaimėjimas. Šiuo atveju, mažas skirtumas rodė lygius šansus, o tai man patinka.
R. Vaitkevičius: Lenktyniaujant man yra svarbu, jog jausčiau patį lenktyniavimo faktą. Jeigu skirtumai tarp lenktynininkų yra nedideli, tai yra nesvarbu, ar tu laimėjai tas 2 sekundes, ar pralaimėjai tą sekundę ar pusę. Jeigu praloši 10-15 sekundžių, tada motyvacija dingsta, nes kažkur yra problema, kurią reikia aiškintis. Būtent tas kelių sekundžių skirtumas yra pats didžiausias drive‘as, kuris veža ir motyvuoja. Tokią kovą ir turėjo Aukštaitijos ralyje.

Kaip Jūsų ekipažui sekėsi psichologiškai susitvarkyti su kilusia įtampa?

R. Vaitkevičius: nagrinėjau šių metų mūsų startuotus penkis ralius, tai šiame mums pavyko labai gerai susidėlioti greičio planą, kuris tiko ir man, ir Dominykui – kaip mes startavome pirmą greičio ruožą, taip tęsėme ir kitus. Jautėmės psichologiškai ramūs ir atsipalaidavę. Aišku, tempas buvo geras, skaičiavome sekundes ir žinojome, kad viskas spręsis paskutinėje ralio dalyje.