Didžiosios Britanijos laikraštis „The Sun“ tikina, kad du leidinio reporteriai visą savaitę praleido Šiaurės Korėjoje, apsimetę verslininkais. Vizas jie gavo per tarpininką Kinijoje, kuris dirba vienoje iš britų turizmo kompanijų. Juo labiau dokumentai, kuriuos žurnalistai pateikė, kad gautų vizą, buvo padirbti – nei turizmo agentūra, nei agentas Kinijoje, nei Šiaurės Korėjos valdžia taip ir nesužinojo, kad iš tiesų užsuko iš po „geležinės uždangos“.
Pirmąjį šoką svečiai iš civilizuotų vakarų patyrė, kai tik kirto Kinijos ir Šiaurės Korėjos sieną: juos nustebino visiškai tušti namai be langų, kurie iš Kinijos krantų pusės atrodė kaip paprasti šešių aukštų jaukūs butai. Kas galėjo pagalvoti, kad iš tiesų tai tiesiog butaforinės „dėžutės“, kurios buvo pastatytos tam, kad kinai manytų, jog jų kaimynai gyvena sėkmingai.
Be tuščių namų palei upę išdėstyti apžvalginiai bokštai, kuriuose uniformuoti kariai budi ištisą parą. Jiems įsakyta šaudyti į kiekvieną, kas bandys pabėgti per sieną, kad surastų geresnį gyvenimą. Akivaizdu, valdžia puikiai supranta, kad piliečių, svajojančių ištrūkti į kitą pasaulį, yra labai daug, juk didžioji dalis gyventojų badauja.
Besidalydami įspūdžiais po apsilankymo pasienio miestelyje, jie prisipažino, kad pasijuto taip, tarsi pabuvoję kitoje planetoje, nors iš tiesų nuo „žibančių“ Kinijos šviesų juos skyrė vienas kilometras. Pakeliui į viešbutį užsieniečiai nepastebėjo nei vienos parduotuvės ar restorano – tik pilkus administracinius pastatus ir blokinius namus su apsilupusiais dažais ant sienų.
Slogi atmosfera negalėjo nepaveikti ir vietinių gyventojų – praeiviai su Kim Yong Ilo ir jo tėvo Kim Ir Seno ženkliukais, prisegtais prie krūtinių, važiavo dviračiais ar lėtai, tarsi zombiai, slinko gatvėmis, nepakeldami akių. Be to, daugelis pro autobusų langus pastebėję užsieniečius, žiūrėjo į juos kaip į laukinius.
Iš pasienio miestelio „verslininkus“ traukinys vežė į Phenjaną. Kelias užtruko apie šešias valandas ir visą tą laiką pro langus jie matė nesibaigiančius ryžių laukus, kur dirbo žmonės, iki kelių stovintys vandenyje. Svečiai iš užsienio mojavo tiems žmonėms, tačiau patys nė karto nesulaukė draugiško rankos mosto.
Pakelės mirgėjo kaimeliai ir nedideli miesteliai ir nepriklausomai nuo jų dydžio, kiekvieną puošė Kim Yong Ilo ir Kim Ir Seno portretai iš mozaikos.
Dangoraižis saloje – „spąstuose“ ir Kim Yong Ilo „kūno dalių“ įžeidimas
Sostinėje užsieniečius apgyvendino viename iš dviejų viešbučių, kur leidžiama apsigyventi turistams, – Jangakto dangoraižyje, kuris stovi saloje maždaug dviejų kilometrų atstumu nuo centro. Žurnalistus prieš atvykstant į viešbutį perspėjo, kad jų kambariuose bus klausomasi. Straipsnyje jie pažymi, kad Jangakto ypač „patogus“ tuo, kad iš salos neįmanoma ištrūkti į miestą ir likti nepastebėtam vietinės valdžios: vienintelis tiltas yra saugomas ginkluotų apsaugos darbuotojų.
Kol Šiaurės Korėjos gidai registravo svečius, žurnalistai laukė viešbučio fojė, kuris pasižymėjo monumentalia aplinka. Britus šokiravo gigantiškas vėžlys, kuris kapstėsi per ankštame akvariume. Galiausiai juos apgyvendino paskutiniame, 47 aukšte. Iš viso pastate šeši liftai, tačiau nei viename iš jų nėra penkto aukšto mygtuko. Remiantis oficialia versija, ten gyvena aptarnaujantis personalas, o remiantis gandais, režimo agentai iš ten seka viešbučio svečius.
Kiekviename viešbučio kambaryje yra televizorius, tačiau jis rodo propagandinio pobūdžio laidas. Ištisas valandas eteris transliuoja, kaip Kim Youn Unas, Kim Yong Ilo sūnus ir naujasis šalies lyderis atlieka karines apžiūras. Tūkstančiai paprastų korėjiečių kiekvieną dieną gedi gruodį mirusio Kim Yong Ilo, be to, menkiausias jo vardo minėjimas sukelia jiems skausmo ašaras, rašo žurnalistai.
Jie stebėjo, kaip prie gigantiškos bronzinės Kim Yong Ilo statulos atveda „garbintojus“, dažniausiai moksleivius, kurie prie jos padeda plastikinių gėlių. Jų pavyzdžiu pasekė ir žurnalistai, kurie vadovavosi savo gido nurodymais. Jiems uždraudė fotografuotis šalia paminklo – jeigu kuri nors „kūno dalis“ netilps į kadrą, tai bus laikoma „dideliu įžeidimu“.
Alus, mėsainiai ir kultūrinis šokas
Atskirai „The Sun“ reporteriai pasakoja apie maistą ir gėrimus. Viešbutyje yra barų, kur parduoda vietinės gamybos šviesų alų, beje, netgi labai neblogą. Barmenai kategoriškai atsisako arbatpinigių, o grąžą atiduoda guma.
Žurnalistai nustebo, kad Phenjane yra greito maisto restoranų, kur ruošia „priešiškų vakarų“ mėsainius ir picą. Tačiau, skirtinai nei alus, Šiaurės Korėjos „Big Macai“, kurie, kaip tikino gidas, ruošiami pagal originalų receptą, paliko žurnalistams klaikų įspūdį.
„Nežinia, ko jie ten pridėjo vietoj mėsos, tačiau skonis niekaip neprimena jautienos“, – dalijosi įspūdžiais žurnalistai.
Kultūrinį Phenjaną britai pradėjo pažinti centrinėje bibliotekoje, kur, kaip tikina gidas, laikoma daugiau nei 25 milijonai knygų. Jeigu tai tiesa, tuomet Šiaurės Korėja gali pasigirti didžiausia pasaulyje biblioteka, tikina reporteriai.
Vėliau jų laukė savotiškas „kultūrinis šokas“: rodydamas svečiams vieną iš fonotekos patalpų, vienas iš gidų paleido groti „The Beatles“ diską ir sudainavo „Yellow Submarine“. Visi trys gidai prisipažino, kad mėgsta „bitlų“ muziką, tačiau išaiškėjo, kad niekas iš jų niekada nėra girdėjęs apie tokius muzikantus, kaip Johnas Lenonas, Paulas McCartney, George'as Harrisonas ir Ringo Starras. Be „Beatles“, iš vakarų žvaigždžių jiems pasirodė žinomas Michaelis Jacksonas, tačiau gidus ištiko šokas, kai jie sužinojo, kad M. Jacksonas mirė prieš trejus metus.
Beje, Rusijos žurnalistas Romanas Superis taip pat apsilankė Šiaurės Korėjoje ir paruošė reportažą, kuris pasirodė REN TV eteryje gegužės 26 dieną.
