Sena patarlė byloja, kad istoriją rašo nugalėtojai. Tačiau atidžiau patyrinėjus ir apmąsčius daugybę būtų atvejų ir dabartinių pasaulio politikos aktualijų, tenka konstatuoti, kad minėta taisyklė dažniau pritaikytina savo atvirkštine forma: laimi tie, kas įgyja istorijos rašymo monopolį.
Štai geras pavyzdys iš Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos metų. 1793-aisiais, vos respublikos laimėjimą prieš monarchiją simboliškai įtvirtinus karaliaus Liudviko XVI-ojo giljotinavimu, laikraščiuose bei ataskaitose išryškėjo stebėtinas paradoksas. Nepaisant to, kad bausmės dieną Revoliucijos aikštėje Paryžiuje grūdosi tūkstančiai žiūrovų, pasakojimai apie tai, kaip karalius pasitiko savo mirtį radikaliai skyrėsi. Aistringi jakobinai spaudą užtvindė pašaipiomis, Liudviko menkumą pabrėžiančiomis ataskaitomis: apie tai kaip buvęs monarchas trepsėjo kojomis, šaukdamas, kad užtiltų būgnai, apie jo beviltiškus bandymus ištrūkti iš budelio Sansono gniaužtų, apie bailumo klyksmą, kurį nutraukė smingantis peilis. Rojalistai, priešingai, liudijo apie nukirsdintojo narsą, apie ugningą prakalbą ir apie kirčio akimirką virš ešafoto atsivėrusias padanges.
Šis vidinis „pogiljotininio“ naratyvo konfliktas, daugybę kartų prikeliantis nukirsdintą valdovą tik tam, kad pasakotojų ir klausytojų sąmonėje vėl įvykdytų jam mirties nuosprendį, toli gražu nėra vien smalsus, bet nereikšmingas kuriozas iš istorinių anekdotų gausybės rago. Priešingai, skirtingos Liudviko XVI mirties liudijimų mitologijos atskleidžia dvi itin svarbias viešosios nuomonės formavimo taisykles, kurias įsisąmonino jau anų laikų ideologai: pirma, istorija nėra statiška ir objektyvi; ji veikiau dinamiška bei interpretuotina; taigi tie, kas laimi kovą dėl interpretacijos monopolio, įgyja ir galią keisti žmonių sąmonę. Antra, politiškai ir fiziškai neutralizuotas priešininkas nebegali paprieštarauti savo „biografams“, todėl jo veiklos retrospektyva garantuoja sąlyginę naratyvo konstravimo laisvę. Iš esmės šios taisyklės nepasikeitė ir moderniaisiais laikais: balandį paviešinti neutralizuoto „Al Qaeda“ lyderio Osamos bin Ladeno dokumentai bei JAV politinių partijų bandymai nukauto teroristo įvaizdį mobilizuoti rinkinėms kampanijoms įrodo, kad tapome Amerikos viešojoje erdvėje vykusios diskursų kovos ir transformacijos liudininkais.
Dvi Osamos bin Ladeno mitologijos
Žinoma, galima ginčytis, esą tarp Liudviko Augusto Burbono ir Osamos bin Muhamedo bin Avado bin Ladeno – menkas panašumas. Vienas buvęs ne itin ryžtingas, silpnavalis monarchas, nesugebėjęs atsilaikyti prieš revoliucijos audrą, kitas – fanatikas, tarptautinės teroristinės organizacijos vadas, kone visuotinai pripažįstamas žmogumi, atsakingu už vieną baisiausių XXI amžiaus pradžios tragedijų. Tačiau kaip ir Liudviko XVI atveju, bin Ladeno įvaizdis buvo dekonstruotas ir perkonstruotas jau „po giljotinos kirčio“.
Prisiminkime. George‘o Busho jaunesniojo prezidentavimo laikais, ypač pirmosios kadencijos metu, tiek politinėje, tiek intelektualinėje sferose vyravo neokonservatizmo ideologija, kuri propagavo intervencinį ir idealistinį globalaus karo su terorizmu diskursą. Pasak neokonservatorių, po 2001 rugsėjo 11–osios atakų terorizmas atsiskleidė kaip nauja milžiniška grėsmė ne tik JAV, bet ir apskritai tarptautinei sistemai. Prieš šią grėsmę galima ir reikia kovoti griežčiausiomis, neretai radikaliai karinėmis priemonėmis. Osama bin Ladenas savo ruožtu esąs mistinis Priešas, demokratiškam pasauliui iššūkį metęs demonas, kurio keliamas pavojus yra tiek visuotinas, kiek nenuginčijamas.
Neokonservatorių retorika atspindėjo suprantamą atsaką į neregėto masto išpuolį prieš JAV civilius, tačiau ją sekantys sprendimai ilgainiui ėmė netenkinti tiek vidaus interesų grupių, tiek tarptautinės arenos veikėjų. Po sėkmingo talibų nuvertimo Afganistane 2001 metais, Bušo administracija tarėsi įsitikinusi intervencijos ir vienašalės tarptautininės politikos (angl. unilateralism) veiksmingumu kovojant tiek su teroristais, tiek su juos palaikančiomis valstybėmis. 2002 metų spalį patvirtinta Nacionalinio saugumo strategija apibrėžė prevencijos (angl. preemption) koncepciją, skelbiančią, kad Vašingtonas turįs teisę versti režimus, kurių egzistavimas keliąs grėsmę JAV saugumui. Viena vertus, šis naujas užsienio politikos kursas, neoficialiai pramintas Bušo doktrina, susilaukė kritikos iš nuosaikesnių Senosios Europos valstybių, siekiančių, kad JAV veiksmai atitiktų tarptautinės teisės žodį ir daugiašalės suderintos politikos (angl. multilateralism) dvasią; kita vertus, griežta karo prieš terorizmą retorika ilgainiui ėmė nepatikti ir tokioms šalims kaip Rusija, kuriai Vašingtono priešiškų diktatūrų rėmimas atrodė savaime suprantamas dalykas.
Be to, nemažą dalį amerikiečių po kurio laiko ėmė erzinti neokonservatorių pomėgis naudoti Osamos bin Ladeno ir „Al Qaedos“ įvaizdį argumentuojant keblias, piliečių laisvę apribojančias ir saugumo tarnybų savivalę skatinančias įstatymines priemones, tokias kaip 2001 metų spalio 26-ąją patvirtintas Patrioto Įstatymas. Viešoji nuomonė, iš pradžių priėmusi karą su terorizmu kaip būtiną ir net kilnią kovą, ilgainiui Busho vidaus bei išorės politikos kurse pradėjo atpažinti bauginančių raganos medžioklės motyvų. Kairuoliškai nusiteikę intelektualai, eilinį kartą hiperbolizuodami situaciją, Vašingtoną apkaltino „1984-ųjų“ lygio distopiniais persekiojimais.
Žinoma, neokonservatorių reputaciją pakirto dar ir tai, kad 2003-aisiais pradėta karinė operacija Irake pasirodė toli gražu ne greita ir veiksminga, kaip buvo tikėtasi. Savo antrosios kadencijos metu prezidentas Bushas stengėsi atsisakyti kategoriškumo ir labiau pabrėžti daugiašalį bendradarbiavimą (kas akivaizdžiai matyti iš nuosaikesnės 2005 metų Nacionalinės saugumo strategijos) tačiau prarasto autoriteto susigrąžinti nepavyko.
Populiarumo netekusius neokonservatorius pakeitusi prezidento Baracko Obamos administracija buvo priversta susitaikyti su faktu, kad visiškai atsisakyti respublikonų nustatytos užsienio politikos krypties negali. Kita vertus, vidaus interesų grupėms ir išorės sąjungininkams reikalaujant pokyčių, buvo svarbiausia sušvelninti oficialią retoriką ir transformuoti karo prieš terorizmo mitologiją, kitaip tariant, reikėjo pademonstruoti naratyvinį skirtumą tarp „vanagiškai“ nusiteikusių respublikonų ir liberaliai, lanksčiai ir ne tokiomis griežtomis kategorijomis operuojančių demokratų. Todėl po naujojo prezidento inauguracijos kovos su terorizmu mitologija pradėta nuosaikiai demistifikuoti: iš tarp demokratijos nešėjų ir manichėjiško blogio pasiuntinių verdančio karo metaforos ji virto nepalyginti proziškesne bei pragmatiškesne efektyvaus nusikaltėlių neutralizavimo retorika. Tai, suprantama, jokiu būdu nereiškė, kad pačios kovos atsisakyta: priešingai, galima teigti, kad 2011-ųjų metų gegužės 3-ioji – diena, kai JAV jūros pėstininkų dalinys įsiveržė į šiaurės Pakistano mieste Abotabade pastatytą slėptuvę ir likvidavo „Al Qaeda“ lyderį – daugeliui amerikiečių tapo svariu argumentu, liudijančiu demokratų pasirinkto diskurso pranašumą.
Prabėgus metams po „Neptūno ieties“ operacijos, 2012-ųjų gegužės pradžioje šis diskursas buvo konsoliduotas naujai paviešintų asmeninių Osamos bin Ladeno užrašų. Iš apie 6000 dokumentų, rastų pašalinto teroristo slėptuvėje, Baltieji rūmai publikuoti leido tik 17. Lengva nusiristi iki banalių konspiracijos teorijų, svarstant, kokiais veiksniais vadovaujantis atskleisti būtent šie bylų lobyno fragmentai, tačiau verta pastebėti juos kuriant gan tendencingą buvusio „Al Qaeda“ lyderio įvaizdį. Peteris Bergenas, CNN analitikas ir knygos „Gaudynės: 10 bin Ladeno paieškos metų“ autorius (beje, jam vienam pirmųjų užtikrintas priėjimas iki išslaptintų, bet dar nepaviešintų asmeninių bin Ladeno raštų) teigia, esą medžiaga atskleidžia kitokį garsiojo teroristo portretą: seną, pavargusį ir baimės apimtą žmogų – kankinamą megalomaniškų svajų sužlugdyti Valstijas, bet nesugebantį suvaldyti yrančios organizacijos. Dokumentai įrodo, kad bin Ladenas žinojo, kad dėl nesiliaujančių išpuolių prieš civilius Irake „Al Qaeda“ netenka tenykščių musulmonų paramos, kad nuo 2004-ųjų amerikiečių vykdomos bepiločių lėktuvų atakos (angl. drone attacks) šiaurės vakarų Pakistane kelia vis didesnį pavojų organizacijos vadovybei, galų gale kad jo paties autoritetas tarp įvairių „Al Qaeda“ padalinių bei bendrininkų smunka, o į patarimus imama nekreipti dėmesio. Pastarasis faktas nestebina, ypač turint omeny, kad paskutiniais gyvenimo metais, nevilties ir desperacijos apimtas bin Ladenas negailėjo savo pavaldiniams absurdiškų rekomendacijų. Sakykime, Šiaurės Afrikos funkcionuojančiam „Al Qaeda“ „filialui“ vadas siūlė augintis daugiau medžių, kad džihado kovotojai galėtų po jais slėptis nuo praskrendančių lėktuvų. O Jemene įsikūrusiems teroristams bin Ladenas asmeniškai nurodė riebiai ir sočiai valgyti, idant keliaujant nereikėtų sustoti šnipų infiltruotose pakelės užeigose. Baisėdamasis retėjančiomis organizacijos šalininkų gretomis, jis net ruošėsi „Al Qaeda“ pervadinti: tarp daugybės potencialių pavadinimų blykčioja tokie „perliukai“ kaip „Kalifato restauracijos grupuotė“ ar „Monoteizmas ir džihadas“.
Reziumuojant paviešintus dokumentus, galima daryti išvadą, kad jų turinys pradėjo paskutinį Osamos bin Ladeno mitologijos etapą: jau po giljotinos kirčio, neokonservatorių stimuliuotas teroristo-didžiojo ir baisiojo įvaizdis transformuojamas į teroristo-pralaimėtojo portretą. Aišku, tiek Obamos administracija, tiek politikos apžvalgininkai pripažino, kad bin Ladeno mirtis ženkliai prisidėjo prie pavojaus sumažinimo, tačiau kartu jie atsisakė bauginančio, apokaliptinio Priešo, galėjusio pakirsti Valstijų galią, retorikos. Pasak naujosios, atskleistų dokumentų formuojamos mitologijos, Osama bin Ladenas buvo tiesiog žiaurus nusikaltėlis ir šiek tiek nevykėlis, kurio bandymai atrodė pasmerkti iš pat pradžių.
Bin Ladeno mirtis – rinkiminė korta
Akivaizdu, kad dabartinis „pogiljotininis“ bin Ladeno amplua žymiai parankesnis demokratų partijai. Pirma, minėta demistifikacija leidžia iš anksto atsiriboti nuo nepopuliarios neokonservatorių užsienio politikos retorikos. Antra, Osamos bin Ladeno kaip žmogžudžio ir teroristo įvaizdis vis dėlto išlaikomas, ir suteikia galimybę mobilizuoti nuopelnus už nusikaltėlio sunaikinimą. Tai ypač aktualu dabar, kai lapkričio 6-osios prezidento rinkimai ne už kalnų.
Prieš kelis mėnesius JAV viešojoje erdvėje stebėjome savotišką suirutę: demokratai bandė pasitelkti bin Ladeno žūtį savo rinkiminei kompanijai, o respublikonai stengėsi tam užkirsti kelią. Antrųjų stovykloje vis dažniau pasigirsdavo balsų, esą dabartinis prezidentas pasisavina per daug nuopelnų už teroristo neutralizavimą. Į tokius priekaištus Obamos komanda atsakė balandžio pabaigoje išleisdama agitacinį klipą, kuriame buvęs prezidentas Billas Clintonas giria dabartinio JAV vadovo ryžtą rizikingos operacijos metu. Klipo autoriai nepraleido progos įgelti oponentams: Clintonui nutilus, ekraną nušvietė retorinis klausimas – „Ar Mittas Romney būtų pasirinkęs tokį pat kelią?“ Žiūrovui buvo primenama, kaip Romney, respublikonų kandidatas į prezidentus, 2007-aisiais negailėjo Obamai kritikos, kai šis pasisakė už tai, kad būtų atakuojami „Al Qaeda“ objektai už Pakistano sienos. Tačiau nuo to laiko, kai „Neptūno ietį“ vis dėlto vainikavo sėkmė, Romney nuomonę spėjo pasikeisti ir ėmė tvirtinti, neva prezidento vietoje būtų pasielgęs taip pat.
Senatorius Johnas McCainas, Obamos varžovas buvusiose rinkimuose, agitacinį klipą apibendrino kaip „pigią politinę ataką“. Senatorius priminė, kad prieš ketverius metus Obama pats aršiai peikė Hillary Clinton už tai, kad ji savo priešrinkiminės kampanijos filme panaudojo bin Ladeną vaizduojančią video medžiagą. McCaino mintis pakartojo ir Romney patarėjas Edas Gillespie, Baracką Obamą išvadindamas vienu iš labiausiai visuomenę skaldančių prezidentų per visą JAV istoriją. „Jis pasinaudojo įvykiu, kuris suvienijo visą amerikiečių tautą, ir pavertė jį supriešinančiu, pasalūnišku politiniu puolimu,“ – teigė Gillespie.
Akivaizdu, kad abiem pusėms trūko argumentų nuoseklumo, tačiau taip pat akivaizdu, jog bin Ladeno įvaizdžio konstravimas išlieka veiksminga strategija net po jo mirties. Analogiškai istoriškai tolimam Liudviko XVI atvejui, priešininko žūtis atveria naujas simbolių tikrovės konstravimo plotmes, kurių įvaldymas reiškia ir viešosios nuomonės prielankumą. Kol kas atrodo, kad demokratų diskursas amerikiečiams yra patrauklesnis, tačiau kaip liudija McCaino ir Gillespie kritika, respublikonai moka dominuojančią retoriką atsukti prieš jos kūrėjus. Tai savo ruožtu darsyk įrodo, kad „Al Qaeda“ lyderio įvaizdis, jo mirties aplinkybės ir terorizmo keliamos grėsmės tebėra svarbūs JAV vidaus politikos naratyvo komponentai, taigi, siaučiant priešrinkiminei karštligei, negalime tikėtis, kad dėl jų turinio bus vienareikšmiškai susitarta. Šiuo atžvilgiu netolima Osamos bin Ladeno istorija tampa dar vienu istoriniu pavyzdžiu, įrodančiu, jog politinėms jėgoms svarbūs ne tiek faktai savaime, kiek selektyvus jų parinkimas ir pabrėžimas, įgalinantis susikrauti didžiausią politinį kapitalą.
Dmitrijus BABIČIUS
