Ligos esmė
Tokia nuomonė klaidinga, diabetas – daug klastingesnis reiškinys. Išgydyti jo neįmanoma. O užbėgti už akių – galima.
Jeigu visos ligos vadintųsi ne romantiškais senovės graikų žodžių junginiais, būtų daug lengviau perprasti jų esmę. Protingi graikai ligos pavadinime užšifravo ne tik ligos esmę, bet ir jos simptomus. Pavyzdžiui, cukrinis diabetas išvertus galėtų vadintis „žmogus, netenkantis cukraus“.
Sergant šia liga sutrinka kasos funkcija, ji nebegali pagaminti reikiamo kiekio insulino. O kam reikalingas insulinas?
Įsivaizduokite organizmo ląsteles kaip atskiras sferas uždarytomis durimis. Gliukozė susikaupia aplink ląsteles, tačiau patekti į jas negali be insulino pagalbos. Jis tarsi raktelis į ląstelę. Gliukozė ląstelėms reikalinga, kad jos galėtų egzistuoti, kaip mašinai reikalingas benzinas, kad ši galėtų važiuoti.
Kas vyksta, kai insulino mažai arba jo visai nėra? Štai maistas patenka į organizmą, paskui sudėtiniai angliavandeniai perdirbami į gliukozę, ji per žarnyno sieneles patenka į kraują ir išnešiojama po organizmą. Atrodytų, gliukozės yra, viskas gerai, bet patekti į ląstelės be insulino ji negali. Tada ląstelės badauja, o cukraus kraujyje padaugėja.
Galva – indikatorius
Kurgi pasideda gliukozė, kai insulino nėra ir patekti į ląsteles ji negali? Dalis jos sąveikauja su nuo insulino nepriklausomais audiniais, kurie pasisavina cukrų iš kraujo, nepaisydami insulino nebuvimo. Jei cukraus labai daug, tai ir prisikaupia jo su pertekliumi.
Iš tokių audinių pirmiausia yra galvos smegenys, nervų galūnėlės ir nervų ląstelės. Būtent todėl pirmi diabeto požymiai yra sunkumo jausmas galvoje, nuovargis, dėmesio sutrikimai, vėliau pasireiškia katarakta, arba lęšiuko drumstis, pablogėja regėjimas. Be nuovargio ir sunkumo galvoje, imama dažnai šlapintis, kamuoja nenumalšinamas troškulys, kraujyje didelis cukraus lygis, tirpsta galūnės, jas dilgčioja, svaigsta galva, sunkiai gydomos infekcinės ligos.
Glikeminis indeksas
Glikeminis indeksas (GI) parodo, kokiu greičiu vienas ar kitas produktas organizme suskaidomas ir virsta gliukoze. Gliukozė yra etalonas ir lygi 100 vienetų. Visų kitų produktų glikeminis indeksas kinta nuo 0 iki 100 ir daugiau, priklausomai nuo to, kaip greitai jie pasisavinami.
Jei produkto glikeminis indeksas žemas, vadinasi, jį vartojant cukraus lygis kraujyje kyla lėtai. Kuo aukštesnis GI, tuo greičiau kyla cukraus lygis kraujyje pavartojus produkto, tuo aukštesnis bus momentinis cukraus lygis kraujyje pavalgius.
Apie GI reikšmę itin svarbu žinoti sergantiesiems antro laipsnio diabetu. Sudarant specialią dietą visą laiką tenka derinti vieną produktą su kitu pagal jų glikeminį indeksą.
Įdomu tai, jog prieš įdiegiant šį indeksą kenksmingais buvo laikomi tik tie produktai, kuriuose buvo daug cukraus (tortai, pyragaičiai, saldainiai), tačiau tikrą grėsmę kelia visai ne jie. Svarbu yra tai, kaip vienas ar kitas produktas, patekęs į organizmą, „elgiasi“. Buvo ištirta daugybė paplitusių maisto produktų. Kai kurios išvados nustebino. Pavyzdžiui, grietininiai ledai, nors juose yra daug cukraus, turėjo daug mažesnį poveikį gliukozės kiekiui kraujyje nei paprasta duona.
Atsisakyti cukraus?
Pasirodo, natūralūs cukraus pakaitalai (fruktozė, sorbitas, ksilitas ir kt.), kaip ir sintetiniai (aspartamas, kalio acesulfamas, natrio ciklamatas, cukralozė), diabetikams yra kenksmingi. Geriausiu atveju jie padidina apetitą (tai negerai turintiesiems 2 laipsnio diabetą), blogiausiu atveju virsta kancerogenais. Žinoma, tam, kad pasireikštų kenksmingi šalutiniai poveikiai, turi būti smarkiai viršyta leistina dozė. Sergantiesiems diabetu per dieną galima suvartoti tik 3 šaukštelius fruktozės, iki 6 tablečių aspartamo. Nerekomenduojama vartoti gryno sacharino, nes jis iš žarnyno patenka tiesiai į kraują ir neigiamai veikia kepenų ląsteles.
Reikėtų pasistengti nepiktnaudžiauti šiais cukraus pakaitalais, o atkreipti dėmesį į natūralius saldiklius (taip, jie ne tokie saldūs kaip cukrus, bet savo užduotį atlieka puikiai). Jiems priklauso stevija ir topinambai. Jie ir saldumo suteikia, ir organizmui neigiamo poveikio neturi.
Sojų produktai
Tampa madinga vartoti sojų pieną, mėsą, vis daugiau pasitaiko šių produktų ant prekystalių. Ar verta į juos atkreipti dėmesį? Šie produktai buvo skirti vegetarams, kuriems įsitikinimai neleidžia valgyti gyvūninės kilmės pieno ir mėsos. Tačiau organizmui reikalingi baltymai. Tad sojos – puikus pakaitalas, augaliniai baltymai pakeičia gyvulinius.
Diabetikams nerekomenduojama vartoti sojų produktų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, juk gyvulinės kilmės baltymai turi daugybę pranašumų prieš augalinės kilmės baltymus. Atsisakius gyvulinių riebalų gali būti neigiamų pasekmių sveikatai. Produktų, kurių sudėtyje yra sojų, atsisakyti derėtų dar ir todėl, kad dažniausia sojos būna genetiškai pakeistos.
Kaip susergama diabetu
Yra keletas pagrindinių priežasčių, kurios lemia ligos atsiradimą.
Paveldimumas. Pagal stebėjimus, tikimybė paveldėti pirmo tipo diabetą pagal motinos liniją yra 3–7 proc., pagal tėvo liniją ši tikimybė yra 10 proc. Jeigu serga abu tėvai, tikimybė susirgti išauga keletą kartų ir yra 70 proc. Antro tipo diabetas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją paveldimas 80 proc. Jeigu serga abu tėvai, tikimybė, kad susirgs vaikai, artėja prie 100 proc., žinoma, sulaukę brandaus amžiaus. Tad gydytojai teigia, kad pagrindinis faktorius, lemiantis ligą, yra paveldimumas.
Nutukimas. Pavojus susirgti itin didelis, kai kūno masės indeksas yra didesnis nei 30 kg/kv. m, o nutukimas yra abdominalinio pobūdžio, t. y. kūnas yra obuolio formos. Taip pat svarbi liemens apimtis. Cukrinio diabeto rizika išauga tada, kai vyrų liemens apimtis yra didesnė nei 102 cm, o moterų – daugiau nei 88 cm. Pasirodo, vapsvos liemuo – ne tik duoklė madai, bet ir garantija, jog nesirgsite diabetu. Laimė, nutukimo faktorių galima neutralizuoti, jei žmogus suvokia jam gresiantį pavojų, ima kovoti su antsvoriu ir šioje kovoje laimi. Geriausias receptas – atsisakyti nejudraus gyvenimo būdo. Per dieną pusę valandos skyrus fiziniams pratimams, o per savaitę sportuojant po 3 valandas gali įvykti stebuklas.
Kasos ligos. Pankreatitas, kasos vėžys, kitų vidaus sekrecijos liaukų ligos – viskas, kas sukelia kasos disfunkciją, lemia diabeto atsiradimą. Beje, dažnai kasa būna pažeidžiama patyrus traumą.
Virusinės infekcijos. Diabeto riziką didina raudonukė, vėjaraupiai, epideminis hepatitas ir kai kurios kitos ligos, taip pat ir gripas. Šios infekcijos yra kaip ir paleidžiamasis mechanizmas, išprovokuojantis ligą. Žinoma, dauguma susirgusiųjų gripu neįgyja ir cukrinio diabeto, tačiau jei žmogus yra nutukęs, turintis paveldimumo riziką, jam ir paprasčiausias virusas kelia pavojų.
Žmogus, kurio giminėje nėra sergančiųjų cukralige, gali daugybę kartų sirgti gripu ir rizika, kad jam išsivystys diabetas, gerokai mažesnė, nei tam, kuris turi genetinį polinkį.
Tad rizikos faktorių kombinacija galimybę susirgti cukralige padidina keletą kartų.
Genų nulemta liga gali ir nepasireikšti, jeigu jos nepaskatins vienas iš šių veiksnių: nervinis stresas, sėdimas gyvenimo būdas, netaisyklinga mityba, galimybės kvėpuoti grynu oru ir leisti laiką gamtoje nebuvimas. Visi šie miestietiški nemalonumai tik sustiprina riziką. Dar pridėkite gyvenimo trukmės pailgėjimą – didžiausias sergamumas užfiksuotas vyresnių nei 65-erių metų žmonių amžiaus grupėje.
Liga ir amžius
Diabetas būna dviejų tipų – priklausomas nuo insulino ir nepriklausomas. Kuo jie skiriasi?
Priklausomas nuo insulino diabetas dažniausiai būna nulemtas genetiškai, pasireikšti gali bet kurio amžiaus žmonėms, net kūdikiams nuo pirmų gyvenimo mėnesių. Esant šio tipo diabetui suyra kasos ląstelės, tad insulinas nebegaminamas. Dėl to išauga cukraus lygis kraujyje, juntamas nuolatinis troškulys, krinta svoris, nors apetitas būna ir labai geras. Šio tipo liga gydoma tik insulino injekcijomis po oda. Taip pat būtina laikytis specialios dietos ir vengti nervinių sukrėtimų.
Nepriklausomas nuo insulino. Šio tipo liga išryškėja bėgant metams. Dažniausiai ji diagnozuojama vyresnio amžiaus žmonėms.
Sergantiesiems šio tipo diabetu išsivysto tik dalinis insulino nepakankamumas, t. y. kasa gamina pakankamai insulino, tačiau pažeistas ląstelių receptorių jautrumas, tai ir lemia angliavandenių apykaitos sutrikimą, aukštą gliukozės lygį kraujyje. Šio tipo ligos priežastis dažniausia yra nutukimas. Ligą galima kontroliuoti cukraus lygį mažinančiomis tabletėmis, dieta ir laikantis taisyklingos gyvensenos.
Mitai ir faktai
Jeigu vaikui duosime daug saldumynų, jis susirgs cukralige. Tai netiesa. Kaip jau išsiaiškinome, cukraus kiekis produktuose tiesiogiai neveikia cukraus lygio kraujyje. Kalbant apie vaikus, būtina suprasti, ar jie linkę susirgti, ar ne. Jei yra polinkis susirgti cukralige, reikia sudarant meniu atsižvelgti į produktų glikeminį indeksą. Jei tokio polinkio nėra, reikia stengtis, kad vaiko svoris būtų normalus ir psichika būtų sveika. Tačiau vaiko suvalgytas saldainių kiekis neturi jokio ryšio su liga. Būna infekcinis diabetas. Tai – mitas, jis yra dezinformacijos pasekmė. Labai dažnai įvairiuose šaltiniuose teigiama, jog cukralige galima užsikrėsti per indus arba fizinį kontaktą su ligoniu, taip pat per jo kraują.
Tai visiška nesąmonė. Diabetas – kasos disfunkcija, ir viskas. Tai nesusiję su kraujo kokybe, virusinėmis bakterijomis, tai susiję su konkrečiomis organizmo ypatybėmis arba įgytomis ligomis.
Tačiau išprovokuoti diabetą gali ir gripas, bet tik tuomet, jei žmogus turi polinkį sirgti diabetu.
Pavojingas kojoms. Iš tikro sergant šia liga labai dažnai pasireiškia komplikacijos, susijusios su pėdomis, vadinamoji diabetinė pėda. Dažniausiai taip nutinka sergantiesiems 2 laipsnio diabetu jau 15–20 metų. Pėdų paviršiuje iš pradžių atsiveria žaizdelės, panašios į duobutę, pamažu jos plečiasi ir virsta opomis.
Cukraligė pažeidžia nervų sistemą ir kraujagysles. Pėdos – ta kūno dalis, kuri nuolat patiria didelį krūvį ir dažnai traumuojama. Kai kraujotaka sutrikusi, mažėja audinių apsauginė funkcija, bet kokia menkiausia trauma (nutrynimas, įbrėžimas) gali virsti ilgai negyjančia žaizda.
Tokie ligoniai kojų higienai turėtų skirti itin daug dėmesio. Liaudies medicina pataria daryti ramunėlių ir šalavijų voneles. Itin atidžiai reikia rinktis avalynę.
Parengė A. Kaminskienė
