Cukrinis diabetas – ne liga, o gyvenimo būdas

Cuk­ri­nis dia­be­tas yra spar­čiai plin­tan­ti lė­ti­nė nein­fek­ci­nė me­ta­bo­li­nė li­ga. Gar­su­sis ame­ri­kie­čių žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Er­nes­tas He­ming­vė­jus, taip pat sir­gęs šia li­ga, iš­ta­rė spar­nuo­tą fra­zę: „Dia­be­tas – ne li­ga, o gy­ve­ni­mo bū­das.“ Ši fra­zė iš­li­ko ak­tua­li iki šiol.

Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių  li­go­ni­nės Kon­sul­ta­ci­nė­je po­lik­li­ni­ko­je įsi­kū­ru­sio­je Dia­be­to mo­kyk­lė­lė­je dir­ban­ti slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­gė Gra­ži­na Šče­fa­na­vi­čie­nė sa­ko, jog tam, kad dia­be­tas tap­tų gy­ve­ni­mo bū­du, rei­kia tu­rė­ti ne­ma­žai ži­nių – ser­gant rei­kia mo­ky­tis tin­ka­mai val­dy­ti sa­vo li­gą, o bū­nant svei­kam – ži­no­ti kaip jos iš­veng­ti.

Cuk­ri­nis dia­be­tas – tai sun­ki, lė­ti­nė, gy­vy­bei pa­vo­jin­ga li­ga, dar va­di­na­ma cuk­ra­li­ge, ku­ria su­ser­ga­ma su­tri­kus me­džia­gų apy­kai­tai dėl ka­sos hor­mo­no in­su­li­no sto­kos ar jo ne­vei­ki­mo. In­su­li­nas pa­de­da gliu­ko­zei pa­tek­ti į ląs­te­les ir jas ap­rū­pin­ti ener­gi­ja. Trūks­tant šio hor­mo­no ar jam ne­vei­kiant, gliu­ko­zė kau­pia­si krau­jy­je, o or­ga­niz­mo ląs­te­lės ba­dau­ja.

Pir­mo ti­po dia­be­tui bū­din­gas ab­so­liu­tus in­su­li­no trū­ku­mas dėl ka­sos ne­su­ge­bė­ji­mo jį ga­min­ti. Su­ser­ga­ma iki 40 me­tų am­žiaus. Kad li­go­nis iš­gy­ven­tų, bū­ti­nos in­su­li­no in­jek­ci­jos.

Ant­ro ti­po cuk­ri­niam dia­be­tui bū­din­gas san­ty­ki­nis in­su­li­no trū­ku­mas. Tai reiš­kia, kad ka­sa ga­mi­na in­su­li­ną, ta­čiau dėl tam tik­rų prie­žas­čių jo vei­ki­mo ne­pa­kan­ka. Šio ti­po cuk­ri­niu dia­be­tu su­ser­ga vy­res­ni nei 40 me­tų am­žiaus žmo­nės.

Ser­ga­mu­mas ant­ro ti­po cuk­ri­niu dia­be­tu ge­ro­kai di­des­nis – su­da­ro 85-95 pro­c. li­gos at­ve­jų. Ant­ro ti­po dia­be­to at­ve­jų gau­sė­ji­mas lai­ko­mas svar­bia pa­sau­li­ne pro­ble­ma, iš­ki­lu­sia dėl po­pu­lia­ci­jos se­nė­ji­mo, kul­tū­ri­nių ir so­cia­li­nių po­ky­čių, di­dė­jan­čios ur­ba­ni­za­ci­jos, ma­žė­jan­čio fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ir per­tek­li­nės mi­ty­bos.

Ne­gy­dant ar­ba ne­tin­ka­mai gy­dant, dia­be­tas grei­tai pro­gre­suo­ja ir su­ke­lia įvai­rių komp­li­ka­ci­jų, to­dėl ne vel­tui ši li­ga va­di­na­ma slap­ta ir klas­tin­ga, nes cuk­raus kie­kis krau­jy­je ga­li bū­ti la­bai di­de­lis, o žmo­gaus sa­vi­jau­ta – ge­ra. Dia­be­to­lo­gė sa­ko, jog komp­li­ka­ci­jos yra žiau­rios, ne­grįž­ta­mos ir pri­da­ran­čios dar dau­giau ne­ma­lo­nu­mų nei pa­ti li­ga. Ser­gant dia­be­tu, ga­li bū­ti pa­žeis­tos ir smul­kio­sios, ir stam­bio­sios or­ga­niz­mo krau­ja­gys­lės. Li­gai pro­gre­suo­jant, gre­sia apa­ki­mas, ner­vų ir inks­tų pa­žei­di­mai, vys­to­si mio­kar­do in­fark­tas, in­sul­tas, ko­jų krau­ja­gys­lių su­siau­rė­ji­mas ar­ba uža­ki­mas, le­mian­tys ko­jų am­pu­ta­ci­ją.

Svar­biau­sia – die­ta

Kiek­vie­nam ser­gan­čia­jam rei­kia lai­ko iš­mok­ti su­si­gy­ven­ti su li­ga, to­dėl ne­re­tai gy­dy­to­jo re­ko­men­da­ci­jos lai­ky­tis die­tos bū­na neiš­girs­tos, o jei ku­ris nors ir iš­girs­ta, tai pra­lei­džia pro au­sis kaip vi­siš­kai ne­reikš­min­gą da­ly­ką. Ma­no­ma, kad už­ten­ka ger­ti gy­dy­to­jo pa­skir­tus vais­tus, ta­čiau ser­gant dia­be­tu die­ta vai­di­na pa­grin­di­nį vaid­me­nį, to­dėl no­rint iš­veng­ti sun­kių komp­li­ka­ci­jų pir­miau­sia bū­ti­na iš­mok­ti kont­ro­liuo­ti sa­ve ir griež­tai lai­ky­tis gy­dy­to­jo pa­skir­tos die­tos. „Jo­kie vais­tai ne­pa­kei­čia su­de­rin­tos mi­ty­bos ir fi­zi­nio krū­vio, tik juos pa­pil­do“, – ti­ki­na slau­gy­to­ja. Ta­čiau žmo­nės ran­da tūks­tan­čius prie­žas­čių, ko­dėl jie ne­ga­li ma­žiau val­gy­ti, ta­čiau su li­ga ne­pa­juo­kau­si, to­dėl ne­ver­ta sa­vęs ap­gau­di­nė­ti. „Daž­nai gir­džiu skun­džian­tis, jog cuk­rus „šo­ki­nė­ja“, – sa­ko slau­gy­to­ja. – Ir svei­kam žmo­gui cuk­raus kie­kis krau­jy­je ne­bū­na vie­no­das – ne­val­gius iš pirš­to paim­ta­me krau­jy­je gliu­ko­zės tu­ri bū­ti 3,33-5,55 mmol/l, o 2 val. po val­gio – iki 7,8 mmol/l. Svar­bu ras­ti prie­žas­tį, ko­dėl jis „šo­ki­nė­ja“, va­di­na­si, rei­kia dar kar­tą ati­džiai per­žiū­rė­ti sa­vo mi­ty­bos pla­ną ir įver­tin­ti ang­lia­van­de­nių kie­kį su­val­go­ma­me mais­te.“

Ser­gant dia­be­tu, cuk­raus kie­kį krau­jy­je rei­kia tik­rin­ti ne­val­gius ir 2 val. po val­gio ke­le­tą kar­tų per die­ną. Gau­ti ty­ri­mų duo­me­nys, pa­gal ku­riuos gy­dy­to­jas ko­re­guo­ja dia­be­to gy­dy­mą, už­ra­šo­mi dia­be­to sa­vi­kont­ro­lės die­ny­ne. Anot me­di­kės, jei­gu už­sie­ny­je pa­cien­tas, atei­da­mas pas gy­dy­to­ją į kon­sul­ta­ci­ją, neat­si­ne­ša sa­vi­kont­ro­lės die­ny­no, va­di­na­si, jis nė­ra pa­si­ruo­šęs kon­sul­ta­ci­jai, to­dėl gy­dy­to­jas at­si­sa­ko jį kon­sul­tuo­ti. Be to, to­kie už­ra­šai la­bai nau­din­gi ir pa­čiam ser­gan­čia­jam – ste­bė­da­mas cuk­raus svy­ra­vi­mą pa­cien­tas ga­li pa­ts ko­re­guo­ti sa­vo die­tą.

Gy­dy­to­jo pa­skir­tą in­su­li­ną bū­ti­na su­si­švirkš­ti kas­dien tuo pa­čiu me­tu. Ser­gant dia­be­tu, la­bai svar­bu kas­dien tuo pa­čiu me­tu pa­val­gy­ti, to­dėl spe­cia­lis­tė dia­be­ti­kams nuo­lat kar­to­ja: „Ką be­da­ry­tu­mė­te, ma­ši­ną vai­ruo­tu­mė­te ar dar­žą ra­vė­tu­mė­te, atė­jo lai­kas, stab­te­lė­ki­te ir pa­val­gy­ki­te, nes cuk­raus kie­kiui krau­jy­je nu­kris­ti už­ten­ka 10-15 min., bet pa­di­dė­ti pri­rei­kia ke­lių pa­rų, ne­re­tai net mė­ne­sio.“

Sun­kiau­sia su­si­tai­ky­ti

Nuo­la­ti­nis ser­gan­čių­jų cuk­ra­li­ge švie­ti­mas ge­ri­na li­go­nio gy­ve­ni­mo ko­ky­bę ir truk­mę, pa­de­da su­lė­tin­ti ar net su­stab­dy­ti komp­li­ka­ci­jų pro­gre­sa­vi­mą ir ma­ži­na grės­mę tap­ti in­va­li­du. Bū­tų idea­lu, jei kiek­vie­nas dia­be­tu ser­gan­tis žmo­gus bū­tų mo­ko­mas in­di­vi­dua­liai, ta­čiau Dia­be­to mo­kyk­lė­lė­je dir­ban­ti slau­gy­to­ja dia­be­to­lo­gė sa­ko, kad tai neį­ma­no­ma, nes kas­dien su­lau­kian­ti vis nau­jų pa­cien­tų, ku­rie vi­si no­ri bū­ti dė­me­sin­gai iš­klau­sy­ti. Žmo­nės atei­na nu­si­vy­lę, ve­di­ni įvai­rių jaus­mų: pyk­čio, ne­ri­mo, li­gos bai­mės ar nei­gi­mo, net gė­dos. Daž­nam pir­miau­sia ten­ka pa­dė­ti su­si­tai­ky­ti su li­ga.

Kiek­vie­nas žmo­gus yra sa­vo kū­no šei­mi­nin­kas. Gy­dy­to­jas ar slau­gy­to­jas nie­ko ne­pa­da­rys, jei pa­cien­tas ne­no­rės sa­vi­mi rū­pin­tis, nors tai yra gy­vy­biš­kai svar­bu. Dia­be­to li­go­niams bū­din­gas abe­jin­gu­mas sau, ne­no­ras ne tik pa­žin­ti li­gą, kont­ro­liuo­ti sa­vi­jau­tą, bet ir kuo il­giau pra­tęs­ti ge­res­nį gy­ve­ni­mą.

Pra­dė­ti sa­ve pri­si­žiū­rė­ti, pa­sak spe­cia­lis­tės, bū­ti­na jau pir­mo­sio­mis li­gos die­no­mis, nes kiek­vie­na die­na tam­pa or­ga­niz­mo pa­ži­ni­mo die­na. Pe­rė­ji­mas prie nau­jo gy­ve­ni­mo yra sun­kus – pir­miau­sia tu­ri at­si­ras­ti mi­ty­bos re­ži­mas ir nau­ji įpro­čiai.

Yra glau­dus nu­tu­ki­mo ir dia­be­to tar­pu­sa­vio ry­šys. 90 pro­c. at­ve­jų nu­tu­ki­mas yra pa­grin­di­nė dia­be­to prie­žas­tis. Dau­gė­ja per daug sve­rian­čių vai­kų, paaug­lių ir jau­nuo­lių. Kuo jau­nes­nis žmo­gus su­ser­ga, tuo grei­čiau jį var­gi­na anks­ty­vos akių, šir­dies, krau­ja­gys­lių li­gos, komp­li­ka­ci­jos.

Įtar­ti cuk­ri­nį dia­be­tą ga­li­ma, jei pa­si­reiš­kia šiai li­gai bū­din­gi po­žy­miai: al­kis, troš­ku­lys, gau­sus šla­pi­ni­ma­sis, svo­rio kri­ti­mas, nuo­var­gis, krau­jo gliu­ko­zės gau­su­mas, daž­nos šla­pi­mo ta­kų, kvė­pa­vi­mo, odos ir kt. in­fek­ci­jos.

Svar­biau­sias dė­me­sys – pro­fi­lak­ti­kai

Dau­ge­lio dia­be­to at­ve­jų ga­li­ma iš­veng­ti, pa­kei­tus mi­ty­bos įpro­čius, mankš­ti­nan­tis, mo­kan­tis li­gą pa­žin­ti ir jos sau­gan­tis. Kei­čiant gy­ven­se­ną, ga­li­ma ko­re­guo­ti kū­no svo­rį ir kar­tu su­ma­žin­ti li­gos pa­vo­jų:

* Val­gy­ti įvai­rų, daž­niau au­ga­li­nės nei gy­vu­li­nės kil­mės mais­tą.

* Val­gy­ti ne­sku­bant.

* Ke­lis kar­tus per die­ną val­gy­ti duo­nos, kruo­pų, ma­ka­ro­nų ar bul­vių. Kas­dien su­val­gy­ti pa­na­šų ang­lia­van­de­nių kie­kį.

* Ma­žiau var­to­ti rie­ba­lų, keis­ti juos au­ga­li­niais alie­jais, ku­riuo­se gau­su ne­so­čių­jų rie­bių­jų rūgš­čių.

* Rie­bią mė­są ir jos pro­duk­tus pa­keis­ti ankš­ti­nė­mis dar­žo­vė­mis, žu­vi­mi, paukš­tie­na ar lie­sa mė­sa.

* Daž­niau var­to­ti mais­to pro­duk­tų, ku­riuo­se ma­žai cuk­raus, veng­ti ra­fi­nuo­to cuk­raus, sal­džių gė­ri­mų, sal­du­my­nų.

* Var­to­ti ma­žiau drus­kos. Bend­ras drus­kos kie­kis mais­te per die­ną – ne dau­giau nei vie­nas ar­ba­ti­nis šaukš­te­lis (5 gra­mai). Var­to­ti drus­ką su jo­du.

* So­čiau val­gy­ti iki 19 va­lan­dos. So­tes­nius val­gius su­val­gy­ti pir­mo­je die­nos pu­sė­je.

Fi­zi­nis ak­ty­vu­mas – svar­bi cuk­ri­nio dia­be­to pre­ven­ci­ja, nes ma­ži­na cuk­raus kie­kį krau­jy­je. Ak­ty­viai dir­bant ar esant di­de­liam ener­gi­jos po­rei­kiui, rau­me­nų ląs­te­lės nau­do­ja dau­giau gliu­ko­zės. Di­dė­ja jų jaut­ru­mas in­su­li­nui. Ta­čiau bū­ti­na įsi­dė­mė­ti, kad fi­zi­nis ak­ty­vu­mas ser­gan­tie­siems pir­mo ti­po cuk­ri­niu dia­be­tu tu­ri bū­ti pla­nuo­ja­mas. Jei ju­da­ma dau­giau, nei ti­kė­ta­si, ky­la hi­pog­li­ke­mi­jos (per ma­žas cuk­raus kie­kis krau­jy­je) pa­vo­jus. Hi­pog­li­ke­mi­jos ri­zi­ką mankš­tos me­tu le­mia fi­zi­nių pra­ti­mų daž­nu­mas, truk­mė, in­ten­sy­vu­mas ir lai­kas, praė­jęs po in­jek­ci­jos ar val­gio prieš mankš­tą.

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ