Nepaisant sėkmingo žaidimo debiutinėse Eurolygos rungtynėse, Vilniaus „Lietuvos rytas“ nusileido Maskvos CSKA. Žurnalistas Martynas Pocius įdėmiai stebėjo rungtynes ir dalinasi savo mintimis su Krepsinis.net lankytojais.
1. Žaidimo planas gynyboje prieš aukštaūgius. Jį akivaizdžiai matėme pusę pirmojo kėlinuko, kuomet Milošas Teodosičius kaip užsispyręs įvedinėjo kamuolį arti krepšio. Vilniečiai nuolat dvigubino ar net trigubino gynybą prieš varžovų aukštaūgį, kuris nenorėdavo atmesti kamuolio likusiems laisviems komandos draugams, todėl jį prarasdavo ar atakuodavo iš nepatogios pozicijos. Priešnuodžių CSKA rado tik aikštelėje žaidžiant labai lėtam Dejanui Ivanovnui bei trečiojo kėlinuko pabaigoje, kai Ettore Messina vienu metu aikštelėje laikė 3 gynėjus: krašto puolėjui pakilus ties tritaškio linija, CSKA ėmė žaisti labai plačiai, todėl atskubėti į pagalbą gynyboje prieš N. Krstičių tapo sudėtinga.
2. Dejanas Ivanovas. Būtų įdomu sužinoti, kokios mėnulio fazės įtakojo „Lietuvos ryto“ vadybą sudėties komplektacijos laikotarpiu, kad šis bulgaras kažkokiu būdu pateko į komandą. Per mažas žaisti „ketvirtu numeriu“, per lėtas, nežiūrintis į krepšį, todėl visiškai nepavojingas puolime, nesugebantis atsitverti savo ginamojo - tai pagrindiniai legionieriaus „privalumai“, pademonstruoti šiandien. Prieš porą metų komandoje žaidusiam Cemaliui Nalgai prireikė gero įžaidėjo aikštelėje, kad turkas netikėtai pademonstruotų, jog bent kažkokį krepšinį žaisti gali. Ivanovui kol kas padėti gali nebent jo agentas, surasdamas savo kliento lygį atitinkančią komandą, kuri apie Eurolygą nesvajoja.
3. Greitai surenkamos pražangos. „Lietuvos ryto“ suolelis kur kas labiau ribotas nei daugumos vilniečių varžovų Eurolygos D grupėje, todėl tokie Mindaugo Katelyno ar Nemanjos Nedovičiaus pasirodymai gynyboje, kai dar prieš didžiąją pertrauką susirenkama po 3 asmenines pražangas, turėtų būtų eliminuoti negrįžtamai.
4. „Lietuvos ryto“ snaiperiai. Tritaškių nepataikanti ir neturinti ryškių asmenybių komanda Eurolygoje yra pasmerkta. Faktas. „Lietuvos rytas“ turi snaiperių? Ne galinčių pataikyti iš toli, bet tikrų metikų, galinčių nužudyti varžovus ir kuriems yra vykdomi specialūs deriniai? Aš tokį įžiūriu vos vieną, ir tai „iš bėdos“ - Janį Blūmą. Tačiau jo vaidmuo komandoje šiemet - organizuoti puolimą.
5. Deividas Dulkys. Tęsiant snaiperių temą, būtina prisiminti ir šį, taiklią ranką (?) turintį tautietį, kurio taikiklis, panašų, liko Venesueloje: teko apsilankyti naujojo LKL sezono Vilniaus derbyje, kuriame Dulkys ant atsarginių suolelio sėkmingai praleido didžiąją dalį dvikovos laiko. Turbūt ne veltui - bent jau per apšilimą jis nesugebėjo pataikyti nei vieno tolimo metimo. Verta pastebėti ir tai, kad per aikštelėje praleistas minutes komandos draugai nesudarė progos geram metimui, nors „Sakalai“ ilgai naudojo „aikštės“ gynybos sistemą. Beje, kad pats Dulkys nėra stiprus gynyboje, niekam ne paslaptis. Todėl šiuo metu „Lietuvos ryto“ vadovams turiu tik vieną klausimą - „Kur Delininkaitis?“. Ir jį uždavinėsiu, kol vienų NCAA rungtynių herojus pademonstruos, kad visa aplink jį sukurta mistinė euforija yra pagrįsta. Laiko tam liko net du mėnesiai - iki grupės etapo vidurio. Po to gali būti per vėlu.
6. Rotacija. Pirmajame kėlinuke Aleksandras Džikičius sugebėjo panaudoti net 10 savo komandos krepšininkų. Antrajame panašūs eksperimentai tęsėsi. Kodėl? Noras išlaikyti komandą šviežesne? Prisiminkime, kad tai buvo tik 2 komandos rungtynės per 12 dienų. Antrajame kėlinuke tie keitimai, kai aikštelėje vienu metu buvo Ivanovo ir Jomanto duetas, pavadinimu „nežiūrime į krepšį“, bei nuo įžaidėjo veiksmų priklausomas Predragas Samardžiskis, CSKA veiksmai ženkliai gynyboje supaprastėjo, tuo pačiu buvo praleisti Vladimiro Micovo ir Zorano Ercego tritaškiai, po kurių aikštelės šeimininkai spurtavo. Po didžiosios pertraukos „Lietuvos ryto“ vyr. treneris su rotacija nebejuokavo.
7. Pagalba Renaldui Seibučiui. Sezono pradžioje Seibutis yra aiškus komandos lyderis, dirbantis tiek gynyboje, tiek puolime. Kas būna su „vieno žmogaus“ komanda, ypač jei lyderį ištinka juoda diena, aiškinti niekam nereikia, todėl komandos treneriams reikia skubiai ieškoti dar bent vieno krepšininko, kuris galėtų nuo Seibučio nuimti dalį naštos. Prieš sezono pradžią tikėjau ir tebetikiu, kad komandos lyderiu gali būti Steponas Babrauskas. Šiandien jis pakankamai gerai tvarkėsi su Sonny Weemsu (kodėl nežaidė rungtynių pabaigoje - klausimas Džikičiui), bet, deja, koncentravosi tik į gynybą. Vis geresnį įspūdį palieka Leonas Radoševičius, nuo trenerių priklausys, ar į duobę po rinktinės neįkris Nedovičius, savo žodį dar tars Blūmas. Resursų vilniečiai turi, tačiau jie turi būti ištraukiami jau dabar.
8. Pralaimėjimo kaina. Šiandieninis pralaimėjimas „Lietuvos rytui“ gali turėti labai didelės reikšmės. Tikėtis, kad Rusijos klubas ir toliau demonstruos tokį prastą bei chaotišką krepšinį, todėl pavyks atsirevanšuoti savo aikštėje, tikrai neverta. Pergalė, žiūrint į ateitį, turnyrinėje lentelėje būtų buvusi aukso vertės. CSKA paliko keistą įspūdį, bet Messinos žodžiai, kad jis nežino, kada jo komanda pradės žaisti gerą krepšinį, turi racijos - iš naujai suburtų krepšininkų padaryti gerai veikiantį mechanizmą tikrai prireiks laiko. Trenerio laimei, jis turi tokių krepšininkų kaip Weemsas, kurie žaisdami beviltiškai beveik visas rungtynes, vos per vieną minutę gali nulemti jų baigti. „Lietuvos rytas“ tokių neturi, todėl būsimose kovose taip paleisti pergalę iš rankų bus savižudybė.
