Skaitau, ir savo akimis netikiu. Tuomet perskaitau dar kartą. Raimondas Kuodis, politikuojantis ekonomistas, viename partiniame sambūryje pareiškė:
Priekaištai [Vyriausybei] yra didžiulė logikos klaida.
Nes, kaip cituojama straipsnyje, pasak R. Kuodžio, nelogiška manyti, kad “jei kažkas įvyko po sprendimo - vadinasi, dėl to sprendimo”.
Taip R. Kuodis bando pateisinti naktinius mokesčių pakeitimus, vadindamas juos “gana nereikšmingais” ir stebėdamasis oponentų bandymais suversti šiems “nereikšmingiems mokesčių pakeitimams” visas problemas atskiruose ūkio sektoriuose.
Jo nuomone, pvz., neteisinga tvirtinti, jog paklausa knygoms krito 40 proc. vien dėl padidinto pridėtinės vertės mokesčio, „kuris jas pabrangino keliasdešimt centų ar litu - lyg nebūtų kitų priežasčių, kurie mažintų tą paklausą“.
Ir labai norėčiau, kad pats R. Kuodis paskaitytų savo kalbos pradžią. Tą vietą, kur pats šneka apie žmonių lūkesčius ir “optimizmo ir pesimizmo pliūpsnius”, dėl kurių “nedidelės krizės virsta didelėmis depresijomis”.
Štai kaip tai nutinka. Padidėjęs PVM truputėlį pabrangina prekes, tarkime, televizorius. Tai truputėlį sumažina paklausą, truputėlį. Parduotuvė (tinklas) į nedidelį paklausos sumažėjimą reaguoja užsakinėdamas mažiau prekių, nes bijo likti su dumblu. Didmenininkas, matydamas, kad tinklas užsakė mažiau, reaguoja adekvačiai - mažiau užsako iš gamintojo. Tačiau “atsargumo dėlei” didmenininkas užsako truputėlį mažiau, nei užsakymus susimažino mažmenininkas, nes “maža kas”, jis irgi nenori likti su dumblu. Gamintojas mato, kad užsakymai mažėja, todėl “adekvačiai” mažina gamybą. “Adekvatumas” pasireiškia atsargesniu sudedamųjų dalių užsakymu, nes “reikia ruoštis mažėjantiems pardavimams”. Toks “su atsarga” sumažintas užsakymas atkeliauja iki kineskopų gamintojo. Pastarasis, realiai įvertinęs situaciją, iš savo tiekėjų užsako irgi mažiau. Bet gerokai mažiau, nes “puikiai mato, kas vyksta”. Galiausiai, praleidus dar kelias tiekimo grandis, aptinkame kokį nors varžtelių gamintoją, kurio produkcijos paklausa nukrito 60 proc. Nors reali paklausa mažmeninėje prekyboje sumažėjo tik keliais procentais. Mokestis tik procentėliu į viršų, o verslininkas pyst su šlapiu skuduru per makaulę. Hm? O gal WTF?
Pagal R. Kuodžio logiką, kiekviena grandis į paklausą galutinėje grandyje (parduotuvėje) turėjo sureaguoti sumažindama užsakymus lygiai tiek, kiek sumažėjo reali paklausa. Ar kam nors keista, kodėl taip neįvyko?
Taip, atskirose tiekimo grandinės grandyse vis dar dirba žmonės (!), kurie, pasirodo, turi nervus ir atsargumo jausmą. Pastarasis pasireiškia būtent ruošimusi blogiausiam. Klientas susimažino biudžetą, aš atleidau žmogų. Gal dar galėjau neatleisti, bet “dėl viso pikto”. Reiks, priimsiu vėl. Reiks daugiau varžtelių - ne bėda, tą pačią akimirką užsakysiu daugiau. Tačiau dabar elgsiuos atsargiai… Ir galiu galvą guldyti, kad kuo toliau esi nuo galutinio vartotojo, tuo labiau krito tavo paklausa. Bankuose pilna analitikų, galite šį dėsningumą patikrinti.
Štai jums priežasties-pasekmės ryšys, kurio R. Kuodžio geležinė logika neįžvelgia. Ir aš tuo negaliu atsistebėti.
Galiausiai, jei R. Kuodis ir jo remiama Vyriausybė supranta žmonių lūkesčių svarbą (žr. straipsnio antrą pastraipą), tai kodėl jų nepuoselėja? Gal “nežymus” mokesčių sumažinimas būtų turėjęs tokio paties masto tik atvirkštinį efektą dabartiniam?
P.S. Jei kažkas įvyko “po sprendimo” ir tas pasėkmes sukėlė “ne sprendimas”, tuomet arba suraskite kitą priežastį, arba sužinokite to sprendimo tikrąsias pasėkmes.
